2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Karolio Didžiojo kalavijas... Džiaugsmingasis...




Karolio Didžiojo kalavijas... Džiaugsmingasis...

 


Vienas iš žinomiausių Europoje išlikusių kalavijų, kuris pagal savo tiek legendinę, tiek istorinę ir tiek pat piniginę išraišką yra tiesiog neįkainuojamas. Ir aišku jis turi vardą – „Joyeuse“ – „Švytėjimas“ arba „Džiaugsmingasis“ ("Džiaugsmas"). Pasak legendų, Karolio Didžiojo kalavijas tokį vardą įgavo dėl to, kad jis keitė spalvas ir net savo švytėjimu galėjo užtemdyti saulę: savo spalvas keitė net 30 kartų per dieną! Karolis su juo nesiskyrė 30 metų. Pasak dar kitų legendų, kad kaldinant šį kalaviją buvo panaudota Liongino ietis. Šis kalavijas galėjo perkirsti akmenį ir ne tik, kad nelūždavo, bet ir neatbukdavo...

Tačiau visa tai tik legendos. O kas yra iš tikro?

Liudvikas XIV
Ar tai tas pats kalavijas? Dabar sunku pasakyti, tačiau Luvre saugomas „Džiaugsmas“ yra tipiškas 12-13 amžiaus kalavijo pavyzdys, nors pati geležtis veikiau IX amžiaus.

 

Labai abejotina, kad jis iš ties galėjo priklausyti Karoliui Didžiajam ir yra tas pats „švytintis“ kalavijas. Ekspertų nuomone, geležtis iš ties yra tos pačios kilmės, kaip ir vienas Jungtinės Karalystėskaralių karūnavimo ceremonijos kalavijas „Kurtana“ arba „Gailestingumo kalavijas“. Manoma, kad jei iš ties egzistavo Rolando kalavijas „Diurendalis“, tai pagal legendose aprašytas savybes ir šis turėjo tą pačią kilmę.

Pirmą kartą šis kalavijas viešumoje pasirodė 1270 metais Pilypo III karūnavimo metu ir paskutinė karūnavimo ceremonija, kur jis buvo naudojamas – 1824 metai – Karūnuojant Karolį X-tąjį. Nuo 1505 metų buvo saugomas Sant-Denis Bazilikoje, o 1793 buvo pervežtas į Luvrą. Prieš karūnuojant Napoleoną I-ąjį, šis kalavijas buvo pilnai išardytas, restauruotas, kai kurios rankenos (gardos) detalės pakeistos. Taigi, dabar jis turi net keletos epochų pėdsakus. Pati geležtis – iš ties VIII-IX amžiaus.
Rankenoje graviruoti paukščiai labiau primena vikingų epochos skandinaviškus ornamentus (X-XI a.), kryžma – XII amžius, panaudoti brangakmeniai
XIII-XIV amžiaus, o makštys ko gero visiškai naujos arba pilnai atnaujintos 1825 metais: liko tik sagtis ir keletas auksinių plokštelių su brangakmeniais.

Daugelis prancūzų, labai norėtų tikėti, kad tai iš ties Karolio Didžiojo „Džiaugsmingasis“, kurį kažkada gniaužė jo ranka ir visiškai rimtai atmeta tuos balsus, kurie teigia, jog „Džiaugsmingasis“, pagal to laikmečio papročius, turėjo būti palaidotas kartu su Karoliu didžiuoju: ypač, kad pasak padavimų, jis pats to reikalavo. Tad, aišku jog yra ir kompromisinė legenda, kad kaldinant šį kalaviją, panaudota dalis tikrojo „Džiaugsmingojo“...
Ir, aišku, yra dar vienas įdomus pretendentas į „Džiaugsmingojo“ vardą. Tai kalavijas saugomas Vienos muziejuje. Bet dėl jo ginčai jau seniai nurimę, nes kaip ir visi sutaria, jog tai ne kalavijas, o rytietiškas kardas (kai kuriose kalbose, ypač kur kardai nebuvo populiarūs,  palygint gana vėlokai išsiskyrė kalavijo ir kardo sąvokos). Pagal kilmės amžių jis visai galėjo priklausyti Karoliui kaip trofėjas iš žygių į Rytus. Nors ekspertai linkę manyti, jog tai vengriškos kilmės X amžiaus kardas. Netgi visai įtikėtina, kad jis iš ties pabuvojo Karolio rankose, tačiau šis nuostabus


kūrinys, vis tik, tai ne „Džiaugsmingasis“... Bet.... bet atsirado visai rimtų pareiškimų, jog tai Atilos kardas... Bet ne, čia būtų dar kiek per paprasta!.. Galima aptikti visai rimtai tariamų teiginių su visiškai rimtai pateikiamais argumentais, jog tai senovės rusios senovinis kardas! (O!..)

Palieku spręsti skaitytojui ir rinktis legendą, kuri jam mielesnė...



 

2017 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

Afrika. Mūšis prie Kraujo upės.




Afrika. Mūšis prie Kraujo upės.

 

Mūšis prie Kraujo upės arfrikaniškai vadinamas „Slag van Bloedrivier“. Tai vienas iš afrikanerių (būrų) pasididžiavimo ir įkvėpimo šaltinių. Šis mūšis ir su juo susijus „Priesaikos diena“ tai buvo jų kovų ir sąmoningumo simbolis, kuris padėjo ne tik išlaikyti abejus „būrų karus“, bet ir atlaikyti komunizmo skverbimąsi į Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau deja, pasikeitus valdžiai, „Priesaikos diena“ buvo pervadinta į „Susitaikymo dieną“... Žiūrint į tokį pavyzdį, tikrai nesinorėtų, kad kada nors ateitų tokia diena, kai ir Lietuvai, ir lietuviams, ir joje gyvenantiems piliečiams, tarkim „Valstybės diena“ (Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena) ar „Birželio sukilimo diena“ būtų pervadinta į kokią nors „Santarvės“ ar „Raudų“ dieną... Bet ne apie tai...


Taigi, labai nesiplečiant, tai pats mūšis įvyko 1838-12-16 ant Nkomės upės kranto, kur Dingano zulusų kariai norėjo sunaikinti naujakurius, kurie prieš tai prašė išsinuomoti žemę, kuri patiems zulusams buvo praktiškai bevertė (zulusų papročiu, žemę galėjo ir gali dirbti tik vergas).

Kiek-tai prieš mūšį naujakuriai nusiuntė pas zulusus derybininkus dėl žemės nuomos, tačiau zulusai nesutiko, o derybininkus papjovė ir dar išpjovė pakeliui pasitaikiusius naujakurius su šeimomis. Derybose dalyvavo afrikanerių trekerių genarolas Pitas Petifas.

Nukrypstant nuo temos, norėčiau trumpai paaiškinti, kas buvo tie trekeriai. 
Monumentas Pergalingajam būriui ir trekeriams
Trekeriais arba furtrekeriais arba būrtrekeriais (trekbūrai) buvo vadinami afrikaneriai (būrai) naujakuriai, kurie nepatenkinti britų kolonijinės valdžios sprendimas nusprendė kraustytis į šalies gilumą. Taip susidarė „Didysis trekas“ arba afrikaniškai „
Die Groot Trek”. Jis truko nuo XVII a. Pabaigos iki praktiškai 1854 m. Ir baigėsi dviejų respubikų susikūrimu Transvalio (Pietų Afrikos Respublika) ir Oranžės respublika (kartais verdčiama kaip Oranžinė respublika; afrik.: Oranje-Vrijstaat). Prieš judant furgonams, naujakuriai (daugumą sudarė olandai ir vokiečiai) priuešakyje siuntė mobiliuosius raitelių būrius – skrajojančius komandosus arba skrajojančias komandas – “Vlug Kommando“, kurie turėjo žvalgyti vietovę, rūpintis kelionės saugumu ir vesti derybas su čiabuviais.

Be abejo, to naujakuriai negalėjo taip paprastai palikti ir surengė baudžiamąją akciją.

Būrų būriui, kuris vėliau buvo pavadintas „Pergalingąja komanda“ (Die Wenkommando)
vadovavo išsilavinęs ir talentingas naujakurių generolas Andrius Vilhelmas Jakobas Pretorius (
Andries Wilhelmus Jacobus Pretorius; vėliau pasižymėjo ir per būrų karą). Jis buvo 1666 metais į Afriką persikrausčiusio naujakurio iš Niderlandų palikuonis, pasak amžininkų, nors mokėsi „namų“ sąlygomis, bet buvo išsilavinęs ir išmintingas žmogus. Taigi, 1838-11-26 Vilhelmas Pretorius gavo generalkomendanto įgaliojimus suburti baudžiamąjį būrį ir traukti į Zululendą atkeršyti už piktybiškai ir klastingai nužudytus nieko pikto nepadariusius derybininkus ir naujakurius. Prieš traukiant į ekspediciją jis dar bandė derėtis su Dinigano zulusais, bet nieko gero neišsiderėjo ir palengva 1838-12-09 patraukė link zulusų sostinės. Žygiavo gana lėtai, gerai organizavo žvalgybą. Kiekvienos dienos vakarą netingėjo sustatyti gynybiniu žiedu furgonus ir kiekvieną rytą juos išrinkti, nežiūrint to, kad tai užimdavo daug laiko.
Andries Wilhelmus Jacobus Pretorius


Kaip ir kiekvieną vakarą, mūšio išvakarėse generolo Pretoriaus žvalgai surado nakvynei tinkamą vietą: tarp upės ir tarpeklio. Dėl landšafto ypatumų, furgonai buvo išdėstyti „D“ formos ratu. Komandosai turėjo dvi patrankėles, kurias išdėstė tarp dviejų nesujungtų furgonų, kurios ir saugojo praėjimą.

Pasak liudininkų Dingano zulusai norėjo užklupti priešus netikėtai, tačiau dėl generolo gerai organizuotos žvalgybos, pasala nepavyko. Pagal zulusų planą, jie norėjo pritaikyti seniai pasiteisnusią taktiką – užpulti furgonus žygyje, tačiau Pretoriaus šauliai privertė atsitraukti zulusų avangardą ir sėkmingai įkūrė stovyklą. Šiaip, naktį nuo upės užslinko tirštas rūkas, kuris galėjo padėti puolantiesiems, tačiau dėl neaiškių prietarų, kurie buvo susiję su dvasiomis, rūku ir prie furgonų prikabintais aliejiniais žibintais, zulusai praleido gerą progą ir jie atakuoti išdrįso tik paryčiais prieš auštant iš upės pusės. Puldami zulusai naudojo didžiulius skydus ir ietis asegajas, kurios galėjo būti ir svaidomos (apie pačias asegajas ir zulusų skydus nekalbėsiu, nes tai visiškai atskira ir savarankiška tema).


Įvairiais skaičiavimais zulusai apsupo 460-475 naujakurius su 57 furgonais. Juos apsupo nuo 12000 iki 21000 Dingano zulusų karių. Mūšis truko apie 3 valandas. „Pergalingajam“ būriui teko atlaikyti tris atakų bandymus. Per pirmąją ataką jiems net nepavyko pasiekti furgonų, o per antrąją atakavų praktiškai iš visų pusių ir beveik pasiekė įtvirtinimus, tačiau dėka tankios ugnies buvo priversti skubiai trauktis net iki 300 metrų. Reikia pasakyti, kad upę brido per giliausią vietą ir nemažai jų tiesiog nuskendo, o ne buvo nukauti. Trečioji ataka truko apie valandą ir buvo pati aršiausia. Kai jau zulusai buvo praktiškai pasiekę furgonus, Ndela, zulusų vadas – padarė eilinę klaidą, per vėlai į mūšį metė savo rezervus, kai jau atakos pikas buvo išsekęs. Tuo tarpu pas afrikanerius prasidėjo šovinių ir parako trūkumas, tad generolas Pretorius pamatęs, kad ataka senka, davė įsakymą savo raiteliams per vieną iš praėjimų kontraatakuoti zulusus. Ši drąstiška ataka ir nulėmė mūšio baigtį. Zulusai ėmė paniškai bėgti, elitiniai zulusų pulkai buvo sunaikinti, o persekiojimas tęsėsi dar kelias valandas. Pats generolas buvo sužeistas ietimi į ranką.

Galų gale Nkomės upė nuo užmuštų ir sužeistų zulusų fanatikų kritusių forsuojant upę nusidažė raudona spalva, todėl ir ši upė ir pats mūšis buvo pavadintas „Kraujo“.

Pionieriai buvo ginkluoti tuolaikinėmis muškietomis ir turėjo kelias lengvąsias patrankėles. Buvo atmuštos trys zulusų atakos. Beje, naujakuriams padėjo apie 200 hotentotų juočkių, kurie pertaisinėjo šautuvus ir prižiūrėjo arklius.

Mūšio eigoje Žuvo apie 3000 zulusų ir nė vieno afrikanerio (kai kuriais duomenimis, vis tik 3 ar 4 ne tai sužeisti, ne tai žuvę).


Pergalingasis būrys po keturių dienų pasiekė zulusų sostinę tačiau ji jau buvo palikta ir jie aptiko tik jos pelenus – ją sudegino atsitraukiantys zulusai.


Pergalės diena buvo pavadinta Geloftetag - Priesaikos diena (žargone Dingaansdag - Dingano diena). Tai viena svarbiausių afrikaniškų dienų. Ji taip pavadinta, nes prieš pat mūšį afrikaneriai davė priesaiką Dievui, kad jei šis į jų rankas atiduos priešus, tai jie pastatys maldos namus ir iki paskutinio palikuonių per amžių amžius jį šlovins... Po poros metų buvo pastatyta Priesaikos bažnyčia - Die Geloftekerk Pitermarincburge (afrik.: Pietermaritzburg)...
Pasitaikė atvejų, kad įkūrus naująsias respulikas, iš naujai atvykusių buvo reikalaujama duoti ištikimybės priesaiką arba pasišalinti. Tarp anglų kolonistų pasitaikė atvejų, kai buvo atsisakoma ją duoti. Tačiau ši diena ir jos minėjimas jau pati savaime turi savo istoriją ir legendas, paslaptis, versijas ir spėliojimus. Tai jau visiškai savarankiška tema.


Be abejo juodiesiems rasistams Geloftetagas "badė akis" ir 1994 m. ji galutinai buvo pervadinta į Susitaikymo dieną... Beje, tikslaus priesaikos teksto neišliko. Amžininkai jos neužrašė. Visi plaukiojantys tekstai, tai tik rekonstrukcija...


 

P.S. 1938 m buvo pastatytas ir kinas...