2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

Gotlandas... Visbis... radiniai

         
  Praeitą penktadienį, ant FB sienos išdėjus "Bastardo" XVII skyrių, komentaruose netyčia palietėme Gotlando archeologinius radinius. Manau jie čia būtų labai į temą.
Taigi, pradžiai kiek priešistorės, kuri taip pat susijusi ir su mūsų artimiausiais kaimynais...
1340 metais Danijos karaliumi tampa Valdemaras  IV Aterdagas (Valdemar Atterdag; "aterdag" - "nauja diena") ir prisiekia suvienyti  Danijos žemes, kurios pasak amžininkų skendėjo chaose. Vienijo ne vien tik kalaviju ir ugnimi, bet "auksu". Tokiu būdu Livonijos ordinui už 19000 sidabrinių markių (ekvivalentas panašiai 9,5 tūkst. svarų arba panašiai 4,3 tūkst. kg. - viskas labai apytiksliai) pardavė Estlandiją - dabartinė šiaurinė Estija. Už šiuos pinigus supirkinėjo žemes ir apginklavo kariuomenė ir t.t.
Žodžiu 1361 metais jis su savo kariauna nupėdino-nuplaukė į Gotlandą. tuo metu, Gotlandas buvo virtęs piratų sala, praktiškai piratų landyne, nors, tuo pačiu, jame stovėjo ir vienas turtingiausių miestų - Visbis. Laisvamaniai Gotlandiečiai nelaukė karaliaus ir greitai susiorganizavo. Bėda tik tame, kad skubotai sutelkta šauktinių kariuomenė nespėjo tinkamai susiorganizuoti. Tik nereikia jų nuvertinti - gotlandiečiai tuo metu buvo pakankamai karingi žmonės, kurie vertėsi ne tik prekyba, bet ir jūsų plėšikavimu. Taigi, mūšis, o tiksliau skerdynės įvyko prie pagrindinių Visbio vartų. Įdomu tai, kad miestelėnai žiūrėjo nuo sienų ir net nebandė padėti. Tiesą pasakius to nereikėtų laikyti kokia nors išdavyste, nes miestas ir salos gyventojai buvo tarsi dvi atskiros valstybės, kurios  gyveno rietenose. Gotlandiečiai su savo veikla trukdė mieto plėtojimui ir verslui ir t.t. Taigi, karalius išpjovęs besipriešinančiuosius be vargo pajungė sau Visbį, paėmė kontribuciją, bet tiek, kad nenualintų ir net suteikė laisvių ir veiklos privilegijas.

"Valdemaras IV renka duoklę" iš Visbio gyventojų, tapytas Karlo Gustavo Helkvisto (Carl Gustaf Hellqvist) 1882 m.
Na, o nugalėtuosius suvertė į bendrą kapą, kuris buvo rastas XX a. pradžioje (kasinėjimai 1928-1930 m.). . Rasti ir skurpulingai aprašyti 1168 skeletai.  Labai įdomu tai, kad kai kurie buvo palaidoti su visais šarvais. Sunku nuspėti kodėl palaidojo kartu su šarvais, nes tuo metu geležis buvo brangi ir iš mūšio lauko paprastai surinkdavo visus metalinius daiktus ir daikčiukus. Viena iš populiariausių versijų, kad tuometinė liepa buvo labai karšta ir kūnai greit pradėjo irti, tad bijodami apsinuodyti ir epidemijos nuėmė tir surinko tik tuos ginklus ir šarvus, kurie mažiausiai buvo pažeisti arba aptaškyti pūvančia "žmogiena". Na ir dar labai įdomi sužeidimų analizė. Praktiškai didesnė dauguma sužeidimų buvo žemiau klubų. Labiausiai nukentėjo kojos ir dubuo. Paveikslėlyje pateikta procentinė sužeidimų schema.






Na ir viena iš daugelio nuorodų:
http://museum-of-artifacts.blogspot.lt/2015/11/bloody-medieval-warfare.html

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienis

Navacha... sulenkiamo peilio protėvis...






Navacha... sulenkiamo peilio protėvis...

 

 

Tikriausiai ne vienas jūreiviškos ar kareiviškos romantikos mėgėjas yra girdėjęs apie navachą? Tačiau kiek pavarčiau „googlą“, tai radau tik vieną apibrėžimą, kad navacha, ispaniškai „navaja“, tai didelis sulenkiamas peilis... ir viskas... Na dar užtikau porą pasakėlių kažkokiuose beviltiškai pasenusiuose forumuose...

Tai kas gi ji iš tikro?

Matyt pradėti reikėtų nuo pačio pavadinimo kilmės?

Taigi, navacha arba navaja yra kilęs iš lotyniško žodžio „novacula“, kuris ir reiškia ne ką kitą, kaip paprasčiausią skustuvą... peilį, kuris skirtas skustis... Dar kartais vadinama svetimybiniu žodžiu „britva“. Tikriausiai teko matyti tą, tikrąjį sulenkiamąjį skustuvą pas tėvus ar senelius? Jo forma daugiau ar mažiau nesikeitė nuo Romos laikų... keitėsi tik rankenos medžiagos... skustuvo metalas... Tai štai, pati navacha iš esmės nuo šio skustuvo skiriasi tik tuo, kad atlenkta geležtis itin tvirtai fiksuojasi. Atlenkiamas peilis vienu mostu tampa pilnaverčiu ir vartotojui saugiu įrankiu. Klasikinė navacha su plokštele ant viršaus į kurią dėka snapelio fiksuojasi geležtis, atskirais atvejais netgi tvirtesnė už paprastą peilį ar durklą, nes turi papildomą įtvirtinimą.



Ypač dideli pavyzdžiai net gali būti naudojami kirtimui (kai kurie egzemplioriai net iki 70 sm ilgio), o ne tik pjovimui ar dūrimui. Ne veltui net po šiai dienai šis fiksavimo būtas išliko, ir yra vienas saugiausių (dažnai netgi sutinkamas tarp sodininkų įrankių), bėda tik tokia, kad vėl sulenkti be papildomo sverto ar žiedo ganėtinai sunku ar beveik neįmanoma, o ir net su žiedu - moteriai ar vaikui ganėtinai sunku, o ir neatsargus vyras rizikuoja susipjaustyti pirštus.


Manoma, kad navachos fiksavimo konstrukcija atsirado Andalūzijoje.

Na ir labiausiai po pasaulį išplitusi legenda sako, jog navacha atsirado XV a ir išpopuliarėjo XVII a. dėl to, kad Ispanijoje tuo metu galutinai buvo uždrausti koviniai ginklai prasčiokams. Tai yra, jokių akivaizdžiai matomų durklų ir peilių prie juostos. Na, o navacha – tai yra skustuvas – kiekvieno vyro atributas... taip sakant... Kaip ir ne ginklas, ar ne? Na, kadangi tokios draudimo tendencijos ėjo per visas Europos šalis – nenuostabu, kad šis instrumentas ganėtinai stipriai išpopuliarėjo ir atėjo iki šių dienų. Tik šiandieną jau atsiradus paprastesnių ar lengviau įvaldomų konstrukcijų geležties fiksavimui (pvz.: on-line lock, prancūziško opineli ir t.t.) ir kišeniniam peiliui pakeitus savo paskirtį, ji nuėjo į antrą planą.


Jano steno Kortų ginčas. Jan Steen Kartenspiel Streit
Taigi, grįžtam prie legendos. Tiesą pasakius, ši legenda apie navachos kilmę ir išpopuliarėjimą nors ir neša kažkiek tiesos, bet tiesa yra kiek kitokia. Kaip jau minėjome, navacha kildinama iš skustuvo ir pirmąsias užuominas tyrinėtojai jau sutinka XIII a., tačiau pasak vieno iš autoritetingiausio šio peilio-ginklų tyrinėtojų Džeraldo Velando, galutinai pavadinimas „navaja“ įsitvirtino XV a. Iki šios dienos navachomis Ispanijoje vadinami visi sulenkiami peiliai, o jų nelankstomi giminaičiai - „cuchillo“. Taigi, navacha Ispanijoje išpopuliarėjo XVIII a. ir netgi atsirado kovų su jomis mokyklos. Tačiau kovos navacha buvo laikomos purvinomis kovomis, kadangi jų kovos principas buvo – jokių taisyklių ir daug apgaulingų dėmesį nukreipiančių judesių.
Beje, 1849 m. buvo sukurtas net veikalas skirtas kovai su navacha, paprastu peiliu ir žirklėmis (taip-taip – žirklėmis). Iki šių dienų Ispanijoje, o tiksliau Andalūzijoje, išliko kova navachomis, kuri vadinama „gitano“ – išvertus tai reiškia „čigonas“. Tokį pavadinimą gavo dėl to, kad pati kova ganėtinai panaši į flamenko šokį ir treniruotes, beje, dažniausiai lydi būtent ši muzika (kalbama, kad tam, jog mokinys pajaustų kovos ritmą).

Tarp prasčiokų kova navachomis tapo ganėtinai ne retai sutinkamas reiškinys. Įdomu tai, kad jau XV a. uždraudus prasčiokams nešiotis kardus, kalavijus (rapyras) ir kitus ilgus šaltuosius ginklus (šie ginklai tuo metu galutinai tapo aukštuomenės privilegija), atlenktos tuometinės navachos tapo ne ką trumpesnės už medžioklei skirtą kalaviją ar durklą. Pasitaikė netgi dviašmenių konstrukcijų, kur atsilenkdavo ašmenys į abiejų rankenos galų.

Navaja serpenteada, siglo XIX
Tačiau teigti, kad šie peiliai buvo populiarūs tik tarp prasčiokų, negalime. Tai nebūtų tiesa. Pasak kito tyrinėtojo – Artūro Sančeso de Vivaros – sprendžiant iš navachos išlikusių pavyzdžių, jos ganėtinai buvo populiarios ir tarp turtingųjų miestelėnų ir net aristokratų – paprasčiausiai brangakmeniais padabintų navachų neįpirktų joks prasčiokas, o jų negamintų, jei nebūtų tokios paklauso.

Na, o savo literatūriniam ir Europiniam populiarumui navacha turi būti dėkinga Napoleono žygiams, kur jo kariai ganėtinai daug paragavo šio ginklo ir „mačo“ (isp.: macho – patinas, eržilas). Taip, taip, pats žodis „mačo“ yra ganėtinai senas. Taip buvo vadinami laisvieji banditai Ispanijoje. Tiksliau – Andalūzijoje. Šie plėšikai nepripažįstantys visuomeninių normų ir sąžiningo darbo tapo liaudies legendomis, o pagrindinis jų ginklas buvo navacha, kaip ir ginčų sprendimas, beje...


Dar reikėtų pridurti, kad iš Ispanijos išvijus Napoleono armiją, ganėtinai daug partizanų nebegrįžo prie valstietiškos gyvensenos ir gaujomis ėmė klajoti po visą Ispaniją. Išskirtinis jų požymis vėlgi buvo navacha. Tam kad sutramdyti šį chaosą, buvo leista kiekvieną, pas kurį rasdavo šį peilį, karti arba šaudyti be jokio tyrimo ir teismo. Tam, kad aplinkiniai žinotų už ką nelaimėlis baudžiamas, prieš egzekuciją jam ant kaklo pakabindavo navachą... Tačiau visos tos bausmės ir draudimai taip ir nesugebėjo išguiti šio ganėtinai pavojingo įrankio.


Pabaigai reikėtų pridurti, kad navacha savo pirmapradžiame variante atgimė Pietų Afrikoje. Turtingų miestų priemiesčių lūšnynuose. Ten taip pat ji tapo vyriškumo simboliu. Jie vadinosi „Okapi“. Taip jie buvo pavadinti pagal Belgų Konge 1901 metais atrastą naują žirafų rūšį. Tai yra, 1902 metais Zolingene buvo pagamintos navachos skirtos eksportui į Vokietijos kolonijas Afrikoje. Zolingene šiuos peilius gamino iki pat 1987, o toliau jau jų gamyba buvo tęsiama pačioje Pietų Afrikos Respublikoje. Tačiau, kaip nebūtų keista, jų kokybę kontroliavo specialistai iš Vokietijos: geležtis gerai prisotinta anglies, o plieno grūdinimo stiprumas apie 56 vienetus. Apsaugai nuo korozijos buvo užnešama speciali danga, rankena iš impregnuotos vyšnios. Eksportuojama į įvairias šalis. Be jokios abejonės, šį peiliuką „nulaižė“ ir sovietai. Bent jau Tilžėje (Soviecke) ūkinių prekių parduotuvėje teko matyti. Tik jis buvo su plastikine raudona rankena, o metalas buvo minkštas kaip ir kitų tuometinių buitinių peilių ir peiliukų, ir įvardintas kaip sodininko peilis.


Yra ir jo (Okapi navachos) giminaitis - analogas „Kudu“, pavadintas antilopės Kudu vardu ir jos siluetu ant rankenos (prieš kelis metus teko matyti pardavime ir Lietuvoje medžiotojų parduotuvėse). Jį gamina „Cold Steel“ nuo 2007 metų. Vertas dėmesio peilis, tačiau po „Okapi“ - tai jau nebe tas. Bent jau man, praradus „okapi“ ir neužilgo įsigijus „Kudu“ – skirtumas pasijuto žvėriškai: užaštrinimą laiko vidutiniškai (vieną vertus tai gal ir pliusas – palygint lengvai galandamas; – na, bent jau ne sunkiau kaip klasikinės „finkės“), rankena plastikinė, jis pats labai lengvas (lengva nejučia pamesti)... Galų gale jis nusėdo mašinoje (mašinose), kaip neatskiriamas rekvizitas... Žodžiu, normalus, universalus peiliukas su tvirtai įsifiksuojančia geležtimi, kuris tinka ir turistiniam žygiui ir žvejybai, ir bet kur kitur, kur reikia patikimo ir nebrangaus peiliuko, kurį negaila suniokoti, pamesti ir t.t...