2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Velnio advokatas... dvikovos pirštinė ir šiaip... beveik rimtai...






Velnio advokatas... dvikovos pirštinė ir šiaip... beveik rimtai...

 

 

Artėjant šventėms kyla nuotaika, tad nesinori kalbėti apie visokius brutalius, duriančius, smeigiančius, pjaustančius, šaudančius (nors fejerverkai gal tiktų?) dalykėlius. Tad keturios lengvos istorijos, kurios kai kur paremtos tik legendomis (yra ir kitokių versijų)...

1. „Velnio advokatas“... tikriausiai visi girdėjo tokį išsireiškimą. Net "vikipedijoje" apie jį ir jo prasmę rašo. Tik ten kažkaip painiai, sutrumpintai ir kažkaip keistai suspaustai...

Taigi, kaip atsirado sąvoka „velnio advokatas“? Arba lot.: „Advocatus diaboli“...


Skirtingai nuo to ką teigia „wiki“, pirmosios užuominos apie „Velnio avokatą“ ateina iš dar klasikinių viduramžių aušros, kai Europoje sparčiai plintanti Romos teisė susidūrė su paprotine teise. Atsirado įvairių kazusų, nesusipratimų ir kitokių painiavų. Žodžiu, natūralu, kad ją reikėjo kažkaip keisti, adaptuoti ir t.t. Vienas š aršių pradininkų buvo frankų karalius Hugo Kapetas (Hugues Capet; 939(941?) - 996 m. ). Savo trumpo valdymo laikotarpiu jis gana įnirtingai ėmėsi teisinių reformų ir čia pat susidūrė su įdomiu reiškiniu. Būtent, tai, kad jei nusikaltėlis prisiekdavo jog nusikaltimą ar prasižengimą padarė „velniui papainiojus“, „velniui apsėdus“ ar „velniui koją pakišus“, jis būdavo iš kart paleidžiamas. Buvo manoma, kad paprasti žmogeliai, tame tarpe net teisėjai, neturi jokios teisės kištis į aukštesnių jėgų žaidimus: jei jau velnias žmogų apsėdo, tai čia žmogau kaltės nebėra.

Aišku, kad valdovui tokia padėtis nepatiko ir jis per vyskupą Adelberoną kreipėsi į popiežių, kad šis leistų į teismo sudėtį įtraukti ir šventiką. Popiežius leido, tai yra – sutiko ir nuo tada, kai tik prasikaltėlis imdavo aiškinti, kad jam velnias papainiojo ar velnas apsėdo, į teismo procesą įsijungdavo šventikas (praktiškai eksperto vaidmuo) ir imdavo kvosti atsakovą. Paprastai jo klausimai buvo gana paparastai: kaip atrodė velnias, koks jo snukis, kokios kanopos, kokia kailio spalva, kokios akys ir t.t. Po apklausos šventikas teismo posėdžiui pateikdavo savo išvados. Didesnėje daugumoje, aišku, daugumoje atvejų reziumė buvo paprasta - velnias čia niekuo dėtas. Štai panašiai tada ir gimė posakis „velnio advokatas“... Oficialiai terminas ir pareigybė teisme įteisinta 1587 m., bet tai jau žr. „wikėje“. Tik tiek, kad tada ši sąvoka įgavo kiek kitokią reikšmę, kaip ir šiuolaikinis šios sąvokos supratimas įgavo kiek kitokį atspalvį...


2. Vakarų Europos riteriškas kilmingųjų paprotys kviečiant į dvikovą mesti pirštinę...


Paprotys mesti pirštinę kviečiant į dvikovą atsirado ne iš kart. Pradžioje tai tebuvo tik žodiniai kvietimai ir ginklų skambinimai, o pats paprotys atsirado 1097 metais. Per pirmąjį Kryžiaus žygį. Legendos sako, kad kryžiuočiams priartėjus prie Dorelėjos, sultonas Kilidž Arslanas į kryžiuočių vadavietę atsiuntė dėžutę (skrynelę?) su jame gulinčiu auksiniu moterišku (?) smailianosiu rytietišku bateliu.

Kryžiuočiams vadovavęs Godfrėjus iš Boilono (Godefroy de Bouillon, 1060-110 m.) pasibodėjęs atsainiai kilstelėjo batelį ir pareiškė, kad jis nėra nekrikštų papročių žinovas, bet akivaizdu, kad  sultonas šiuo siuntiniu pareiškia, kad jis pasiduoda ir nešdinasi kur akys mato. Tačiau pasiuntiniai paaiškino, jog kryžiuočių vadas klysta. Sultonas siunčia šią dovanėlę tam, kad kryžiuočiai jį (batelį) galėtų pabučiuoti. Visi, kas pabučiuos batelį – galės tikėtis sultono malonės.

Aišku, kad į tokius pasakymus Godfrėjus sureagavo atitinkamai. Pasak legendos jis įniršo ir nusimovęs nuo rankos savo šarvuotą pirštinę ir tėškė pasiuntiniams į veidą su žodžiais: „Tuoj (tada?) jis man bučiuos šitą!“. Palapinėje vadai, patenkinti sąmoju, garsiai nusijuokė, o kitą dieną, pilnai sumušė sultono kariauną. Tokiu būdu, Godfrėjaus gestas nebuvo pamirštas ir priartėję prie kiekvieno miesto, siųsdavo pasiuntinį, kuris mesdavo šarvuotą kovinę pirštinę prie miesto vartų. Po kelių pergalių, pirštinės metimo tradicija įsitvirtino kaip sėkmę lydinti tradicija ir gana spėriai nukeliavo į Vakarų Europą.
Godfrėjaus kalavijas, ženklas ir pentinai. Jeruzlė.
3. Temidės svarmenys.
Taigi... Tad truputį apie teisę... nors mūsų teisinė sistemos pagrindas yra Romos teisė, bet padarytos žalos ar adekvatus nusikalimo masto vertinimas yra gerokai jaunesnis. Iš esmės, nusikaltimo vertinimo skalę suformavo įvairiausios karinės brolijos kurios buvo grįsto...s lygiava. Tokios kaip: laisvieji samdiniai, laisvieji šauliai, rutjerai, brigantai, banditai, laisvieji kazokai, bukanieriai, flibustjerai ir t.t.... Kitaip tariant, ten, kur buvo renkami kapitonai, hauptamanai ir atamanai (nors iš ties tai vienas ir tas pats žodis su skirtingom atmainom). Taigi, iš esmės tokia vertybių skalė pradėjo formuotis tik apie XVI amžių.
Visų jų pagrindinė ir aukščiausioji skalė ir pats "viršus" – mirties bausmė. Tiksliau, padarytas nusikaltimas, už kurį buvo galima nudėti vietoje be jokio teismo. Kaip nebūtų keista, bet visų tų brolijų ir karinių „laisvūnų“ (na, gal daugumos) viršutinė skalė buvo ne kokia nors žmogžudystė, o vagystė arba grobio nuslėpimas nuo „brolių“. Jei pagaudavo „už rankos“, aišku. Visus kitus atvejus galėjo nagrinėti kapitonas. Toliau, kaip taisyklė, sekė kirstynės be vadų leidimo, muštynės be vadų leidimo, girtuokliavimas žygyje, sodomija, įžūlumas ir nepaklusnumas vadams ir pagrindinių statuto punktų nežinojimas. Čia, aišku, skalė variavo, buvo visokių išlygų, įvairiose brolijose visa tai buvo vertinama nevienodai ir t.t. Kai kur pasitaikydavo dar ir religinė potekstė.
Gana įdomu tai, kad būtent pas kai kuriuos „laisvūnus“ „Temidės“ svarstyklės iš ties egzistavo. Tik, aišku, jos buvo labai savotiškos. Yra išlikę pasakojimų, kad, pavyzdžiui, Zaparožės kazokai turėjo nusikaltimą atitinkamą svarmenį. nuo mažiausio/lengviausio - girtuoklystė, iki pūdinio ir daugiau, kuris atitiko sunkųjų nusikaltimą. Žodžiu, jei bausmė, tarkim už girtuokliavimą ne žygio metu (kaboke) buvo lengvas nusikaltimas, tai jei jis su muštynėmis - prisidėdavo dar vienas, bet jau sunkesnis svarmuo, jei toks dar įžeisdavo vadą, prisidėdavo dar ir sunkusis „pūdas“. Visus tuos svarmenis pririšdavo prie diržo ir nustumdavo prasikaltėlį į upę ar ežerą. Girtuoklėlis, aišku, kvatojant žiūrovams išplaukdavo, o jau sadomitas ir mušeika, priburbuliuodavo... Beje, jei vis tik atsirasdavo toks, kuris sugebėdavo su sunkiaisiais svarmenimis išplaukti, jis būdavo paleidžiamas... iki kito karto, aišku...



4. Kaip keitėsi laikraščių Prancūzijoje (Paryžiuje) antraštės, kai Napoleonas ištrūkęs iš Elbos salos, išsilaipino Prancūzijos pietuose:
... „Korsikietiška pabaisa išsilaipino Žuano įlankoje“...

...“Žmogėdra juda link Grasos“...

...“Uzurpatorius įžygiavo į Grenoblį“...

...“Bonopartas užėmė Leoną“...

...“Napoleonas artėja link Fonteblo“...

...“Jo Imperatoriškoji Didenybė šiandien laukiamas jam ištikimajame Paryžiuje“...





 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą