2017 m. balandžio 27 d., ketvirtadienis

Prancūzijos fechtavimo akademija... „Paryzierius“...


 


Prancūzijos fechtavimo akademija... „Paryzierius“...



Karolis IX

L’Ecole d’escrime Français – Prancūzijos fechtavimo akademija – tai praktiškai ir yra dabartinio sportinio fechtavimo pradininkas arba tiesioginis protėvis. Šis pavadinimas atsirado XVI a. viduryje ir su dabartinės sąvoka „akademija“ neturintis nieko bendro. Jis tuo metu buvo suprantamas kaip mokykla: bendrinio pobūdžio žodis. Na, o jau valstybinį „patepimą“ ir Akademijos statusą gavo 1567 metais, tai yra, kai Karolis IX (Charles IX arba Charles-Maximilien (1550-1574 m., karūnuotas 1561 m.)  įkūrė „Académie des Maistres en faits d’armes de l’Académie du Roy“, kurią matyt būtų galima išversti taip: „Karinių (kovinių) kovų meistrų akademija (mokykla)“.
Daugelio tyrinėtojų manymu, pagrindas ir kovos stilius buvo perimtas iš itališkųjų mokyklų. 

Pirmasis Karolio IX įsteigtos akademijos mokslinis veikalas apie kovas pasirodė  1573 m., kurį surašė Henrikas de Sen-Didje (Henry de Sainct-Didier) ir vadinosi „Traicté contenant les secrets du premier livre sur l’espée seule“.
Henrikas de Sen-Didje (Henry de Sainct-Didier)
Šios knygos pavadinimą, matyt, reiktų versti taip: „Veikalas apie visas (?) rapyros, visų ginklų protėvio, paslaptis“. Šis veikalas aprašo kovas rapyromis ir turi nemažai sąsajų su taip vadinamu Bolonijos stiliumi (Italijos meistrų stilius siekiantis XV a. – apie jį kituose peržvalgose).
Ilgai netrukus pasirodo dar keli šios Akademijos veikalai, kuriuos kūrė tokios rapyros legendos kaip: Fransua Dansi „Discours des armes et methode pour bien tirer de l'espée et poignard” (c.1610) and “L'Espee de combat” (1623), André Desbordes “Discours de la théorie et de la pratique de l'excellence des armes” (1610) ir taip toliau. Esmė tame, kad daugelis meistrų aiškiai nurodė, jog jų mokyklų ir stilių šaknys yra Bolonijoje, tai yra itališkame kovų stiliuje.
Iš esmės kovos rapyromis pasuka sportinio fechtavimo pusėn apie XVII amžiaus antroje pusėje, kai pasirodo krūva visokių elgesio taisyklių, draudimų ir standartų. Netgi atsirado taisyklių klasifikatoriai. Sistematizacija prasidėjo nuo gana įdomios kilmės italų meistro, kuris buvo Anglijos karaliaus pavaldinys (dabar pavadintume Britanijos piliečiu) ir dėstė prancūzų fechtavimo akademijoje. Jis 1763 metais Paryžiuje išleido veikalą „L’Ecole des armes“, kuris ir uždavė naująją fechtavimo kryptį.
Taigi, o Napoleono ekspansijos dėka šis stilius su visomis tomis taisyklėmis ir mokymo metodikomis plačiai paplito visoje Europoje.

Čia, matyt, būtinai reikėtų paminėti taip vadinamą „Paryzierių“ (Pariser) – dabartinės sportinio fechtavimo rapyros (kai kur vadinama špaga) protėvį. Tai buvo trumpa rapyra arba kalavijas estokas be užgaląstų ašmenų – praktiškai smaigas su metaline lėkštele, kuri saugojo kovotojo ranką.
Paryzierius


Be jokių abejonių, buvo ir paradinių ir net užgaląstų variantų, kuriuos kilmingieji (kiti teisės neturėjo nešioti rapyros) puikuodamiesi nešiodavo ir ne mažiau efektingai esant reikalui gindavosi...
Galutinai iš kovinio į sportinį šis fechtavimo stilius transformavosi tik XX amžiuje. Beje, XIX-XX amžiaus pradžioje karininkų nuotraukose matomi randai ant veido, tai daugiausiai palikti būtent šio dar galutinai į sportinį fechtavimą nepavirtusio sporto pėdsakai. Pavyzdžiui, kaip šioje Otto Skorženio nuotraukoje:
SS Hauptsturmfuhrer Otto Skorzeny
Tai trumpai tiek... toliau foto iš fechtavimo treniruočių ir studentiškų fechtavimo varžybų...



Rekonstruktoriai:



2017 m. balandžio 20 d., ketvirtadienis

Daugiašūvis vienvamzdis šautuvas... pistoletas... pabūklas






Espinolis... daugiašūvis vienvamzdis šautuvas (pistoletas/pabūklas)
Įsivaizduokite šautuvą, pavyzdžiui muškietą, kuri gali iššauti šešis šūvius. Įdomus daiktas ar ne? Galvoje iš kart kyla revolverio būgnelis ir kažkokia ypatinga konstrukcija... Bet ne, revolveris iš ties tai nedaug, bet vėlesnis tvarinys. Pradžioje atsirado muškietos, kurios galėjo šaudyti net iki 6 šūvių paeiliui, o jos paslaptis buvo spynoje... tiksliau spynose... Bet apie viską iš eilės.
Ankstesnėse temose jau buvau rašęs apie ribaudekinas (pabūklus „vargonus“), kurie iš kart arba paeiliui galėdavo iššauti kelis sviedinius.

Praktiškai tai buvo daugiašaudžio parakinio ginklo protėvis, bet prabėgo vos 100 ar kiek daugiau metų, kai jos pasirodė mūšio lauke ir jau pėstininkai galėjo ginkluotis daugiašūvėmis muškietomis. Vienvamzdėmis! Šis ginklas buvo pakankamai brangus, bet kai kurių šalių kariuomenėse jo naudoti nevengė. Literatūroje jis neturi kažkokio tai ypatingo pavadinimo, nors kai kada jį vadina „Espinoliais“ (espinolis – Espignol). Tačiau šis terminas ne visada atspindi esmę  - dažnai juo vadinami iš vis daugiašūviai ginklai arba tokie pabūklai, kuriuos lengviau apibūdinti kaip kulkosvaidžio protėvį, kaip kad švedų ginklininko Andreso Šumacherio konstrukcijos pabūklą (pristatytas 1800 m. Andreas Anthon Frederik Schumacher)

Šio pabūklo esmė buvo tame, kad į vieną vamzdį kišdavosi nuo 10 iki 20 šovinių, tai yra, kiekviena kulka su savo parako užtaisu. Stuktelėjus plaktuku per kapsulę – prasidėdavo šūvių serija. Pirmoji kulka išlėkdavo, o specialiu kanalu ugnis nueidavo iki antrosios ir t.t. Tai buvo nesustabdomo proceso, tiksliau nesustabdomų šūvių, serija. Trys tokie „vamzdžiai“ ant vieno lafeto galėjo duoti iki 180 šūvių per minutę. Nors danai šį įrenginį laikė savo „superginklu“, tačiau mūšio lauke jis jiems nesuteikė jokio pranašumo... Bet apie tai kiek vėliau... 
Tai tiek būtų apie pavadinimą, o pats daugiašūvis vienvamzdis šautuvas buvo sukurtas XVI a. viduryje.
Taigi, jau dabar sunku pasakyti, kas pirmas sugalvojo tokią konstrukciją, tačiau XVI a. viduryje atsirado muškietos su keliomis prisukamomis titnaginėmis spynomis (apie prisukamas spynas planuoju straipsnelį kiek vėliau). Kiekvienai spynai buvo po vieną užtaisą. Užtaisus perskyrė vaškuotos, storos odos kamštis. Šūviai buvo kontroliuojami. Beje, čia nekalbu apie revolverio tipo pistoletus ir šautuvus - tai jau atskira tema.
Kaip atrodė tokio ginklo skersinis pjūvis – paveikslėlį pridedu.
Čia su traukiama spyna

1810 m. JAV
Jei muškietose būdavo iki 12-likos užtaisų (realiai kiek bandžiau ieškoti, tai kokio monstro net pieštam pavidale neteko matyti), tai pistoletuose 2-3 (rečiau – 4). Beje, kai kada darydavo, kad pistoleto vamzdis persisuktų, tai yra – vienas šūvis iš vienos spynos, persuki vamzdį – iš kitos. Kitos modifikacijos – viena spyna su persukamu vamzdžiu, kuriame yra užtaisas – bet jau greitošauda kentėdavo – reikėdavo vėl prisukti spyną, užberti ant lentynėlės parako... tuo pačiu reikia pažymėti, kad buvo ir tokių konstrukcijų, kur buvo viena spyna, o judėjo pats vamzdis. Šūvis – vamzdis per vieną užtaisą pasislenka... ir t.t... Tik vienur pats šaulys turėdavo truktelti vamzdį, o kitur (žinomi vokiški modeliai) – jis dantračių pagalba pajudėdavo pats. Taip pat buvo sugalvota išsišakojusi spyna su dvigubu nuleistuko nuspaudimu.

Na, o lengvuosiuose pabūkluose galėjo būti iki 30 užtaisų... tik čia jau buvo naudojama dagtis einanti nuo pirmo iki paskutinio užtaiso, kuri padegdavo užtaisą. Bet čia jau buvo problemos – jei nors vienas užtaisas nesuveikdavo... Vienam vamzdžiui pertaisyti reikėjo ne mažiau 10 minučių (realiai ir daugiau).

Šios konstrukcijos naudojimo pabaigą galima drąsiai laikyti 1864 metus. Kaip jau minėjau danai naudojo Šumacherio konstrukcijos „kulkosvaidį“ – espinolį nuo 1848 m. Jų buvo trys pagrindinės modifikacijos: pritaikytos muškietos kulkai, diviziniai (jei galima taip išsireikšti) pritaikyti su 30 gr. kulkai ir „sunkieji“, kuriuose buvo naudojama 93-95 gr. kulka. Kiekvienam užtaisui buvo naudojamas atskiras cilindras, kurie tarpusavyje susijungdavo sriegių pagalba. Maksimumas - 30 tokių cilindrų-užtaisų.

Kirke Batteri 1864 med to stk. espignol

Iš pirmo žvilgsnio, na ir bandymų metu, lygtai tai turėjo turėti didelį pranašumą. Greitošauda neįtikėtina. Iš šio ginklo buvo tikimasi neįtikėtinų rezultatų. Konstrukcija buvo slepiama, bet... Bet Prūsų-Danų karas padėjo tašką ant šių pabūklų naudojimo. Pabūklai realiomis lauko sąlygomis danus nuvylė – cilindrų užtaisymas ir sujungimas reikalavo neįtikėtino kruopštumo – vos ne laboratorinių sąlygų... Žodžiu, danai cilindrus suruošė iš anksto ir paruošė 19 tokių pabūklų bateriją, o Also salos įtvirtinimuose pastatė dar 36 šios konstrukcijos pabūklus.
Galutiniame variante, Prūsų atakos ir šturmo metu, amžininkų liudijimu dauguma šių pabūklų arba paspringo arba iš vis neiššovė...



P.S. 1965 metai pasirodė Gatlingo kulkosvaidis... bet tai jau rotorinis ginklas... visai kitokio tipo...








2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Velnio advokatas... dvikovos pirštinė ir šiaip... beveik rimtai...






Velnio advokatas... dvikovos pirštinė ir šiaip... beveik rimtai...

 

 

Artėjant šventėms kyla nuotaika, tad nesinori kalbėti apie visokius brutalius, duriančius, smeigiančius, pjaustančius, šaudančius (nors fejerverkai gal tiktų?) dalykėlius. Tad keturios lengvos istorijos, kurios kai kur paremtos tik legendomis (yra ir kitokių versijų)...

1. „Velnio advokatas“... tikriausiai visi girdėjo tokį išsireiškimą. Net "vikipedijoje" apie jį ir jo prasmę rašo. Tik ten kažkaip painiai, sutrumpintai ir kažkaip keistai suspaustai...

Taigi, kaip atsirado sąvoka „velnio advokatas“? Arba lot.: „Advocatus diaboli“...


Skirtingai nuo to ką teigia „wiki“, pirmosios užuominos apie „Velnio avokatą“ ateina iš dar klasikinių viduramžių aušros, kai Europoje sparčiai plintanti Romos teisė susidūrė su paprotine teise. Atsirado įvairių kazusų, nesusipratimų ir kitokių painiavų. Žodžiu, natūralu, kad ją reikėjo kažkaip keisti, adaptuoti ir t.t. Vienas š aršių pradininkų buvo frankų karalius Hugo Kapetas (Hugues Capet; 939(941?) - 996 m. ). Savo trumpo valdymo laikotarpiu jis gana įnirtingai ėmėsi teisinių reformų ir čia pat susidūrė su įdomiu reiškiniu. Būtent, tai, kad jei nusikaltėlis prisiekdavo jog nusikaltimą ar prasižengimą padarė „velniui papainiojus“, „velniui apsėdus“ ar „velniui koją pakišus“, jis būdavo iš kart paleidžiamas. Buvo manoma, kad paprasti žmogeliai, tame tarpe net teisėjai, neturi jokios teisės kištis į aukštesnių jėgų žaidimus: jei jau velnias žmogų apsėdo, tai čia žmogau kaltės nebėra.

Aišku, kad valdovui tokia padėtis nepatiko ir jis per vyskupą Adelberoną kreipėsi į popiežių, kad šis leistų į teismo sudėtį įtraukti ir šventiką. Popiežius leido, tai yra – sutiko ir nuo tada, kai tik prasikaltėlis imdavo aiškinti, kad jam velnias papainiojo ar velnas apsėdo, į teismo procesą įsijungdavo šventikas (praktiškai eksperto vaidmuo) ir imdavo kvosti atsakovą. Paprastai jo klausimai buvo gana paparastai: kaip atrodė velnias, koks jo snukis, kokios kanopos, kokia kailio spalva, kokios akys ir t.t. Po apklausos šventikas teismo posėdžiui pateikdavo savo išvados. Didesnėje daugumoje, aišku, daugumoje atvejų reziumė buvo paprasta - velnias čia niekuo dėtas. Štai panašiai tada ir gimė posakis „velnio advokatas“... Oficialiai terminas ir pareigybė teisme įteisinta 1587 m., bet tai jau žr. „wikėje“. Tik tiek, kad tada ši sąvoka įgavo kiek kitokią reikšmę, kaip ir šiuolaikinis šios sąvokos supratimas įgavo kiek kitokį atspalvį...


2. Vakarų Europos riteriškas kilmingųjų paprotys kviečiant į dvikovą mesti pirštinę...


Paprotys mesti pirštinę kviečiant į dvikovą atsirado ne iš kart. Pradžioje tai tebuvo tik žodiniai kvietimai ir ginklų skambinimai, o pats paprotys atsirado 1097 metais. Per pirmąjį Kryžiaus žygį. Legendos sako, kad kryžiuočiams priartėjus prie Dorelėjos, sultonas Kilidž Arslanas į kryžiuočių vadavietę atsiuntė dėžutę (skrynelę?) su jame gulinčiu auksiniu moterišku (?) smailianosiu rytietišku bateliu.

Kryžiuočiams vadovavęs Godfrėjus iš Boilono (Godefroy de Bouillon, 1060-110 m.) pasibodėjęs atsainiai kilstelėjo batelį ir pareiškė, kad jis nėra nekrikštų papročių žinovas, bet akivaizdu, kad  sultonas šiuo siuntiniu pareiškia, kad jis pasiduoda ir nešdinasi kur akys mato. Tačiau pasiuntiniai paaiškino, jog kryžiuočių vadas klysta. Sultonas siunčia šią dovanėlę tam, kad kryžiuočiai jį (batelį) galėtų pabučiuoti. Visi, kas pabučiuos batelį – galės tikėtis sultono malonės.

Aišku, kad į tokius pasakymus Godfrėjus sureagavo atitinkamai. Pasak legendos jis įniršo ir nusimovęs nuo rankos savo šarvuotą pirštinę ir tėškė pasiuntiniams į veidą su žodžiais: „Tuoj (tada?) jis man bučiuos šitą!“. Palapinėje vadai, patenkinti sąmoju, garsiai nusijuokė, o kitą dieną, pilnai sumušė sultono kariauną. Tokiu būdu, Godfrėjaus gestas nebuvo pamirštas ir priartėję prie kiekvieno miesto, siųsdavo pasiuntinį, kuris mesdavo šarvuotą kovinę pirštinę prie miesto vartų. Po kelių pergalių, pirštinės metimo tradicija įsitvirtino kaip sėkmę lydinti tradicija ir gana spėriai nukeliavo į Vakarų Europą.
Godfrėjaus kalavijas, ženklas ir pentinai. Jeruzlė.
3. Temidės svarmenys.
Taigi... Tad truputį apie teisę... nors mūsų teisinė sistemos pagrindas yra Romos teisė, bet padarytos žalos ar adekvatus nusikalimo masto vertinimas yra gerokai jaunesnis. Iš esmės, nusikaltimo vertinimo skalę suformavo įvairiausios karinės brolijos kurios buvo grįsto...s lygiava. Tokios kaip: laisvieji samdiniai, laisvieji šauliai, rutjerai, brigantai, banditai, laisvieji kazokai, bukanieriai, flibustjerai ir t.t.... Kitaip tariant, ten, kur buvo renkami kapitonai, hauptamanai ir atamanai (nors iš ties tai vienas ir tas pats žodis su skirtingom atmainom). Taigi, iš esmės tokia vertybių skalė pradėjo formuotis tik apie XVI amžių.
Visų jų pagrindinė ir aukščiausioji skalė ir pats "viršus" – mirties bausmė. Tiksliau, padarytas nusikaltimas, už kurį buvo galima nudėti vietoje be jokio teismo. Kaip nebūtų keista, bet visų tų brolijų ir karinių „laisvūnų“ (na, gal daugumos) viršutinė skalė buvo ne kokia nors žmogžudystė, o vagystė arba grobio nuslėpimas nuo „brolių“. Jei pagaudavo „už rankos“, aišku. Visus kitus atvejus galėjo nagrinėti kapitonas. Toliau, kaip taisyklė, sekė kirstynės be vadų leidimo, muštynės be vadų leidimo, girtuokliavimas žygyje, sodomija, įžūlumas ir nepaklusnumas vadams ir pagrindinių statuto punktų nežinojimas. Čia, aišku, skalė variavo, buvo visokių išlygų, įvairiose brolijose visa tai buvo vertinama nevienodai ir t.t. Kai kur pasitaikydavo dar ir religinė potekstė.
Gana įdomu tai, kad būtent pas kai kuriuos „laisvūnus“ „Temidės“ svarstyklės iš ties egzistavo. Tik, aišku, jos buvo labai savotiškos. Yra išlikę pasakojimų, kad, pavyzdžiui, Zaparožės kazokai turėjo nusikaltimą atitinkamą svarmenį. nuo mažiausio/lengviausio - girtuoklystė, iki pūdinio ir daugiau, kuris atitiko sunkųjų nusikaltimą. Žodžiu, jei bausmė, tarkim už girtuokliavimą ne žygio metu (kaboke) buvo lengvas nusikaltimas, tai jei jis su muštynėmis - prisidėdavo dar vienas, bet jau sunkesnis svarmuo, jei toks dar įžeisdavo vadą, prisidėdavo dar ir sunkusis „pūdas“. Visus tuos svarmenis pririšdavo prie diržo ir nustumdavo prasikaltėlį į upę ar ežerą. Girtuoklėlis, aišku, kvatojant žiūrovams išplaukdavo, o jau sadomitas ir mušeika, priburbuliuodavo... Beje, jei vis tik atsirasdavo toks, kuris sugebėdavo su sunkiaisiais svarmenimis išplaukti, jis būdavo paleidžiamas... iki kito karto, aišku...



4. Kaip keitėsi laikraščių Prancūzijoje (Paryžiuje) antraštės, kai Napoleonas ištrūkęs iš Elbos salos, išsilaipino Prancūzijos pietuose:
... „Korsikietiška pabaisa išsilaipino Žuano įlankoje“...

...“Žmogėdra juda link Grasos“...

...“Uzurpatorius įžygiavo į Grenoblį“...

...“Bonopartas užėmė Leoną“...

...“Napoleonas artėja link Fonteblo“...

...“Jo Imperatoriškoji Didenybė šiandien laukiamas jam ištikimajame Paryžiuje“...