2017 m. kovo 23 d., ketvirtadienis

Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...





Švento Luko kovotojų brolija... Klopfechteriai... Klopffechter...

 

 

Na, šiuo straipsneliu kol kas ir norėtųsi baigti apie kovotojų brolijas. Galbūt vėliau prie šios temos sugrįšiu, kartu su Prancūzijos kovotojų akademija (reiktų rašyti „fechtavimas“, bet žodžio „fechtavimas“, kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, vengiu, kadangi jis nuo XIX a. įgavo visai kitą prasme, o tuo laiku žodį „fecht“ reiktų versti būtent kaip kovą)... bet tai jau gerokai vėliau.

Taigi. Švento Luko brolija... sutrumpintai dažnai vadinama „LukasbrüderŠi brolija taip pat atsiskyrė nuo Švento Marko kovotojų brolijos. Pirmosios užuominos siekia XV a. pradžia 1414-1418 m. aprašant Konstanco XVI suvažiavimą (Vok. mistas Konstanz), kurį sušaukė Imperatorius Sigizmundas (per šį religinį suvažiavimą buvo išspręsta visa eilė religinių nesutarimų ir  myriop pasmerktas Janas Husas, išspręsta popiežių schizma)  ir apie XVI a. antrą pusę jau apie juos nieko nebesigirdi. Tačiau manoma, kad jie tiesiog tapo artistais... Klopechteriais (Klopffechter), tai yra, savotiškais gladiatoriais, kurie už pinigus kaudavosi viešai, rengdavo parodomuosius spektaklius ir buvo mėgiami dažname aukštuomenės dvare.

Švento Luko kovotojų brolija vokiškose ir aplinkinėse žemėse buvo ganėtinai žinoma, tačiau jų kolegų ir amžininkų niekinami. Kitaip tariant, laikomi plebėjais ir mušeikomis. Už pinigus turgaus aikštėse jie rengdavo viešus kovos pasirodymus, tačiau neretai pasitaikydavo, kad jų parodomoji kova virsdavo paprasčiausiu badymusi ir muštynėmis, tad su kovos menu neturėjo nieko bendro.  Kiek tai galėjo būti surežisuota? Sunku pasakyti, bet, aišku, ne be to.

Būtent šitoji brolija labiausiai buvo susitepusi „užsakomosiomis“ dvikovomis. Aišku „užsakymų“ nevengdavo ir Šv.Marko ir Šv.Vito brolijos, tačiau lygis, įkainiai ir veiklos sferos buvo visai kitokios.

Žodžiu, tikrais ašmenų meistrais, šios brolijos nariai laikomi nebuvo ir jokių privilegijų neturėjo. Tai greičiau buvo realūs kandidatai į kartuves, nei realūs kovotojai. Jie netgi neturėjo pastovios būstinės ir dažnai susimetę į savotiškas gaujas klajodavo tarp miestų rengdami spektaklius ir pasirodymus. Kita vertus, turtuoliai ir kilmingieji juos kviesdavosi vaidinimams ir šventiniams pasirodymams.

Kaip jau minėjau, apie Švento Luko kovotojų broliją minėjimai baigiasi XVI a. viduryje, tačiau tuo pat metu atsiranda taip vadinamieji Klopfechteriai su visomis tos pačios Šv. Luko brolijos tradicijomis ir papročiais. Po Vokietiją ir Austriją, bei artimesnes kaimynes Imperijos šalis klajojantys Klopfechteriai buvo žinomi iki pat XVII a. pabaigos. Tačiau skirtingai nuo savo pirmtakų, Šv.Luko brolijos, šie itin mėgo dalyvauti priziniuose turnyruose ir dvikovose, tad jų kovos lygis taip pat buvo gerokai aukštesnis, nei paprastų gatvės artistų rengiančių parodomąsias kovas turgaus aikštėse (nesusiklaidinkit – Klopfechteriai taip pat rengdavo tokius pasirodymus ir be užsakomųjų dvikovų, tai buvo jų pagrindinis pajamų šaltinis). Kitaip tariant laikotarpyje nuo XVI a. iki XVII a. žodis „Klopfechteris“ tampa kovotoju, kuris kaunasi viešai už pinigus sinonimu. Be abejo, su šiokiu tokiu negatyviu atspalviu. Angliškai kartais verčiami kaip „Klaunai kovotojai“ (“clown fighter”).
          Kartais net dabartinėje kalboje šis žodis gali būti panaudotas, apibūdinant nedorėlį artistą mušeiką (jei kalba apie žmogų) arba tiesiog viešą pramoginį parodomųjų kovų pasirodymą arba net patys rekonstruktoriai gali būti pavadinti „klopfechteriais“, tačiau jau jie šio žodžio nebesibaido... ir net kartais didžiuojasi...




 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą