2017 m. kovo 9 d., ketvirtadienis

Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...





 Kovos peilis, kuris visai ne peilis... Krygmeseris...
Dvigubos paskirties kovos įrankis

 

Karo peilis arba didysis peilis... vok.: „Grosses Messer“, arba dar kapojimo peilis – „Hiebmesser“, arba karo peilis – „Kriegmesser‘, rečiau „Langes Messer“.
Tai pakankamai mažai žinomas ginklas, kurį vienareikšmiškai vertinti ganėtinai sunku. Vėlgi, egzistuoja ne mažiau trijų jo kilmės versijų (bet apie tai kiek vėliau). Šį ginklą priskirti prie kalavijų – liežuvis nelinksta, prie kardų – vėlgi neatitinka paskirties... Prie peilių? Kiek per didelis, vienok... Galbūt todėl, įvairioje literatūroje, jis visaip ir vadinamas: tai kardu, tai kalaviju, o jei vertėjas nesigilina į paskirtį - tai tiesiog dideliu peiliu. Tokiu atveju pastabesniam skaitytojui iš karto kyla klausimas kaip dideliu peiliu galima atsilaikyti prieš pilnaverčiu kalaviju ginkluotą riterį? Arba kartais išverčiama, kad kovėsi dideliais peiliais... skaitytojui iškart kyla mintys apie neįtikėtiną super kovinį pasirengimą... kai kova peiliu, kad ir dideliu, iš esmės skiriasi nuo kovos kardu, ar kalaviju ar kitokiu ilgaašmeniu ginklu.... Na, taip... Gal todėl aš geriau naudosiu žodį „krygmeseris“ – jis bent jau teisingiausiai atspindi šio „nei kardo, nei kalavijo, nei peilio“ paskirtį.


Parametrai:

- bendras ilgis – 1-1,2; rečiau sutinkami 1,4 m – o tai jau praktiškai pusantrinio ar dvirankio kalavijo ilgis;

- geležties/ašmenų ilgis apie 80 cm;

- svoris apie 1-1,4 kg.

Geležtis vienašmenė ir dažniausiai trečiame trečdalyje (skaičiuojant nuo rankenos) lengvai lenkta, tad leido ne tik durti, bet ir pakankamai efektingai kirsti. Tačiau pasitaiko ir visiškai tiesių.

Rankena dažniausiai (ypač ankstesniuosiuose egzemplioriuose) tik su medinėmis kriaunomis ir apie 30-35 cm. ilgio. Tačiau daugumoje egzempliorių – populiariausioje jo atmainoje, turi vieną charakteringą savybę – rankenos galas neužsibaigia bumbulu, o kiek išlenktas ašmenų pusėn. Tai jį vizualiai daro panašų į virtuvinį peilį. Kodėl taip buvo daroma – kiek žemiau.

Kalbant apie rankeną, tai taip pat atkreiptinas dėmesys, kad dažniausiai pasitaikanti kryžma yra tiesiog tiesi – kartais susukta palei savo ašį, o iš krumplių pusės (dešinėje) turi plokštelę arba metalinę kilpą – tai rankos-riešo apsauga. Nepilnavertė kalavijo apsauga, bet vis tik, kaip pigiam ginklui – pakankama, kad sulaikytų palei ašmenis slenkantį priešininko smūgį.

Na, o dabar įdomioji dalis – kilmė.

Tikslios jo atsiradimo datos nustatyti kol kas nėra pavykę, tačiau manoma, kad jo šaknys XIV a. pati pabaiga ir XV a. pradžia. Tai yra laikotarpis, kai Vakarų Europoje kilmingieji galutinai atitrūko ar atsiskyrė nuo kitų luomų. Taigi, valstiečiams ir miestelėnams buvo uždrausta arba pagal statusą nebepritiko nešiotis pilnaverčio ginklo. Tuo tarpu karai vyko, ginkluotis kažkuo reikėjo, kaip reikėjo ir ganėtinai pigaus ir lengvai gaminamo, taisomo ir pageidautina plačios paskirties ginklo. Na, kad pavyzdžiui, galėtum ne tik kovoti, bet ir kirti krūmynus, kapoti mėsai ir t.t.... Štai kažkur tuo momentu, dabartinės Vokietijos žemėse ir pasirodė krygmeseriai.
 Tačiau tai ne vienintelė versija. Kai kurių manymu, krygmeseriai yra gerokai senesnės kilmės, tik esmė tame, kad tai buvo moteriški dvigubos paskirties “kardai“. Tai yra, juos jau seniai naudojo karius lydinčios moterys „kampfrau“ ir jie buvo naudojami tiek ūkio reikalams, tiek, prireikus – kovai. Išeiviams iš žemesniųjų sluoksnių – tai nepaprastai tiko. Bėda tik tame, kad jie nebuvo itin patvarūs, ganėtinai dažnai lūždavo. Dėl savo svorio ir balanso – dažniausiai prie rankenos. Tarp kitko, matomai iš čia ir kilusios tos ypač Rusijoje ir kartais Artimojoje Azijoje gana populiarios legendos, kad „vakariečiai“ nemokėjo kaldinti kardų. Tik, kad krygmeseriai nebuvo kardai, o paprasčiausiai pigūs daugiafunkciniai ginklai. Štai todėl jų rankenos galas, skirtingai nuo kalavijo buvo kiek išlenktas kaip peilio ar kai kurių raitelių kardų.


Taigi, XV. a. antroje pusėje krygmeseriais ima ginkluotis ne tik žemojo luomo atstovai, bet ir nuskurdę ar beturčiai kilmingieji. Tuo metu ir atsiranda kiek labiau kalavijus primenančios formos, o neužilgo ištobulinami ir kovos jais būdai. Netgi dar daugiau – kovų mokyklose kovos su krygmeseriu įėjo į būtinąjį pradžiamokslį. Štai todėl kovos būdai su krygmeseriu  dažnai sutinkamas įvairiose „fechtbuch‘uose“ (tai ne fechtavimo, kaip fechtavimą mes suprantame šiandieną, knygos, o kovos meno - būdų ir mokslų knygos) ir  XX a. rekonstrukcijos madų aušroje, kovos būdus krygmeseriu, rekonstruktoriai galėjo visai priimtinai atkurti.


Žodžiu, gana greitai jis tampa populiarus tarp sparčiai Vakarų Europoje populiarėjančių pėstininkų pulkų, kurie buvo formuojami ne tik iš kaimiečių, biurgerių, bet ir iš visokio plauko perėjūnų ir nuskurdusių kilmingųjų. Gana greitai soja į vieną gretą šalia kacbalgerio. Kiek vėliau – XVI a. antroje pusėje, netgi atsiranda prabangios versijos – netgi išlikę keletas išeiginių/paradinių pavyzdžių.
Na, o iš vokiečių samdinių, landsknechtų, juos perima ispanų tercijų kariai ir jie pasklinda po pasaulį.

treniruotė su diusakais

Na ir dar keli žodžiai... Pasitaiko, kad krygmeserį painioja su diusaku (vok. Dussack) arba tesaku (ček. tesák; rus. тесак). Juolab diusakas, kaip ir krygmeseris, taip pat buvo kovų mokyklų privalomojoje programoje. Nors, Vokietijos kovų mokyklose diusaku labiau buvo vadinamas treniruotėms skirtas nepilnavertis ginklas, o kai kur sutinkamas jo pavadinimas – „hausschwert“ – naminis kalavijas, nors su kalavijais jis nieko bendro ir neturi... Italijoje panašios konstrukcijos
Diusakas arba tesakas - apačioje ankstyvoji versija, viršuje vėlyvoji. ankstyvojoje versijoje jį buvo galima naudoti tik mūvint storos odos pirštinę

 

ginklas vadinamas „beidana“...  Bet kaip ten bebūtų, XVII a. pasirodžiusios diusako naujosios versijos ir geresnė kokybė, krygmeserį išstūmė iš apyvartos. Nors pažiūrėjus į jų abiejų versijas, panašu, kad XVII a. diusakas turi abiejų šių ginklų požymius, tačiau pagal savo formą jau jo „meseriu“ nebepavadinsi... Bet tai jau visai kita tema... savarankiška ir gana plati...
Krygmeseris ~XVI-XVII a.

Vėlyvasis diusakas
Krygmeseris. Šiuos krygmeserio variantus dažnai painioja su vėlyvaisiais diusakais, tesakais arba net falšionais



 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą