2017 m. vasario 21 d., antradienis

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour







Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

 

Praeitoje temoje apie proginius,išeiginius, kostiuminius šarvus, užsiminiau apie Grinvičo šarvus. Tiksliau – apie šarvakalį meistrą Jakobą Halderį (Jacob Halder; 15??–1608) iš Augsburgo. Šio meistro darbai buvo itin garsūs ir iki šios dienos išliko kaip pavyzdiniai grožio, prabangos ir saugos pavyzdžiai. Jo išlikę eskizai paskelbti nacionaline vertybe ir yra įtraukti į taip vadinamąjį Grinvičo albumą, kuris saugomas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone (The Victoria and Albert Museum in London). Meistras savo kūrybos piką pasiekė tarp 1576 - 1067 metų. Sprendžiant iš paliktų eskizų kiekio, Jakobas turėjo nemažai planų ir, ko gero, būtų pagaminęs dar daugiau dirbinių, bet karalienė Elžbieta su savo politika įvarė Angliją į visą virtinę nesibaigiančių karų ciklų ir iš meistro buvo pareikalauta daugiau gaminti pigesnių ir mažiau prabangių šarvų.

Na ir apie pačias Grinvičo dirbtuves, kurios vadinosi „The Royal „Almain“ Armouries“ – „Karališkasis vokiečių arsenalas“. Šios dirbtuvės, kurias įkūrė Henrikas VIII 1525 metais, taip keistai buvo vadinamos (Almain - pranc.: vokiečiai) todėl, kad įkūrimo pradžioje šios dirbtuvės buvo skirtos būtent vokiško pavyzdžio šarvų gamybai – iš esmės maksimilijo/maksimilijoniškiems šarvams gaminti. Į šias dirbtuves buvo kviečiami dirbti būtent vokiečių ir, rečiau, italų meistrai. Pirmas anglas, kuris tapo šių dirbtuvių vadovu buvo Viljamas Pikeringas – tik 1607 metais.



Tačiau, nežiūrint visų Henriko VIII užmančių, vokiečių meistrai improvizavo, o kadangi tiek pameistriais, tiek darbininkai buvo ir anglai, ir vokiečiai, ir italai – įgavo savąjį, praktiškai „angliškąjį“, stilių. Iš esmės, Grinvičo mokykla pasižymėjo itin kruopščiu ir smulkmenišku, net nematomoms detalėms, darbu bei dizainu, aukšta kokybe ir prie viso to, neprarastu funkcionalumu (o tai svarbiausia) ir vykusiu detalių išdėstymu. Tokiu būdu, šarvai įgavo ganėtinai savotiškas formas, kurias prabėgus keliems šimtams metų, nespecialistui kartais pastebėti sunku, tačiau amžininkai Grinvičo šarvus nuo kitų mokyklų gana laisvai atskirdavo. 

Na, o pačių šarvų schema, tai tarsi visų stilių mišinys:

* kirasa ir pečių apsauga – itališko stiliaus;


* šalmas – burgundiškas (praktiškai iki 1605-1615);

* klubų, šlaunų apsauga – vokiškas stilius, kuriame jaučiamas Niurnbergo ir Augsburgo meistrų darbas. Beje, specialistai Niurbrego meistrų ir Augsburgo meistrų mokyklas skiria ir laiko atskirais stiliais.


Na ir žemiau šiek tiek Jakobo eskizų ir pačių gaminių...








 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą