2017 m. vasario 21 d., antradienis

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour







Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

 

Praeitoje temoje apie proginius,išeiginius, kostiuminius šarvus, užsiminiau apie Grinvičo šarvus. Tiksliau – apie šarvakalį meistrą Jakobą Halderį (Jacob Halder; 15??–1608) iš Augsburgo. Šio meistro darbai buvo itin garsūs ir iki šios dienos išliko kaip pavyzdiniai grožio, prabangos ir saugos pavyzdžiai. Jo išlikę eskizai paskelbti nacionaline vertybe ir yra įtraukti į taip vadinamąjį Grinvičo albumą, kuris saugomas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone (The Victoria and Albert Museum in London). Meistras savo kūrybos piką pasiekė tarp 1576 - 1067 metų. Sprendžiant iš paliktų eskizų kiekio, Jakobas turėjo nemažai planų ir, ko gero, būtų pagaminęs dar daugiau dirbinių, bet karalienė Elžbieta su savo politika įvarė Angliją į visą virtinę nesibaigiančių karų ciklų ir iš meistro buvo pareikalauta daugiau gaminti pigesnių ir mažiau prabangių šarvų.

Na ir apie pačias Grinvičo dirbtuves, kurios vadinosi „The Royal „Almain“ Armouries“ – „Karališkasis vokiečių arsenalas“. Šios dirbtuvės, kurias įkūrė Henrikas VIII 1525 metais, taip keistai buvo vadinamos (Almain - pranc.: vokiečiai) todėl, kad įkūrimo pradžioje šios dirbtuvės buvo skirtos būtent vokiško pavyzdžio šarvų gamybai – iš esmės maksimilijo/maksimilijoniškiems šarvams gaminti. Į šias dirbtuves buvo kviečiami dirbti būtent vokiečių ir, rečiau, italų meistrai. Pirmas anglas, kuris tapo šių dirbtuvių vadovu buvo Viljamas Pikeringas – tik 1607 metais.



Tačiau, nežiūrint visų Henriko VIII užmančių, vokiečių meistrai improvizavo, o kadangi tiek pameistriais, tiek darbininkai buvo ir anglai, ir vokiečiai, ir italai – įgavo savąjį, praktiškai „angliškąjį“, stilių. Iš esmės, Grinvičo mokykla pasižymėjo itin kruopščiu ir smulkmenišku, net nematomoms detalėms, darbu bei dizainu, aukšta kokybe ir prie viso to, neprarastu funkcionalumu (o tai svarbiausia) ir vykusiu detalių išdėstymu. Tokiu būdu, šarvai įgavo ganėtinai savotiškas formas, kurias prabėgus keliems šimtams metų, nespecialistui kartais pastebėti sunku, tačiau amžininkai Grinvičo šarvus nuo kitų mokyklų gana laisvai atskirdavo. 

Na, o pačių šarvų schema, tai tarsi visų stilių mišinys:

* kirasa ir pečių apsauga – itališko stiliaus;


* šalmas – burgundiškas (praktiškai iki 1605-1615);

* klubų, šlaunų apsauga – vokiškas stilius, kuriame jaučiamas Niurnbergo ir Augsburgo meistrų darbas. Beje, specialistai Niurbrego meistrų ir Augsburgo meistrų mokyklas skiria ir laiko atskirais stiliais.


Na ir žemiau šiek tiek Jakobo eskizų ir pačių gaminių...








 

2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Kostiuminiai šarvai... Proginiai šarvai... Paradiniai...



 
Dažnai i-nete išlenda magnatų Radvilų ginkluotė, kuri „išmėtyta“ praktiškai vos ne po visos Rytų ir Vakarų Europos garsiausius muziejus. Ir labai dažnai išlenda būtent šie šarvai:

Kas tai?
Tiesą sakant, tai kostiuminiai šarvai, pagaminti imituojant rūbus. Tai riterystės adeptų paskutinė „gulbės giesmė“. „Gulbės giesmė“, kuri parodė, kad kariai, jų ginkluotė ir elgsena pakankamai jautri mados vėjams iki tokio lygio, kad kartais gali būti aukojimas ir saugumas, ir praktiškumas (deja, bet ši tendencija stebima ir po šiai dienai...). Na, o patys įspūdingiausi ir keisčiausi, ir nepraktiškiausi buvo landsknechtų aprėdų mados piko viršūnėje kalti šarvai...
O kaip kovinės savybės? Tiesą sakant – atsakymas nevienareikšmis. Panašiai kaip ir su kalavijais ar kardais, ar durklais... Bet gal nuo pradžių. Tik norėtųsi aptarti terminologiją nes žodis „paradiniai“ - neatspindi pilnos jų esmės ir paskirties. Susidaro įspūdis, kad juos dėvintis vyrukas tik ir organizuoja karnavalus ir eisenas, ir kelia asociacijas su romantiškais kostiuminiais kinais ir, be abejo, visokiais princais ant balto žirgo... Buvo, be abejo ir tik tokios paskirties šarvų, tačiau daugumoje atveju, žodį „paradinis“, reikėtų keisti į žodį „proginis“ ar net „išeiginis“. Taip būtų teisingiau. Riteriams ir kitiems kilmingiesiems, tarkim į karinį pasitarimą ar tam tikromis progomis reaguojant į siuzereno pakvietimą, ar net atvykstant į puotą, ar į turnyrą kaip žiūrovui, reikėdavo atvykti „kariškame stiliuje“. Kitaip toks kavalierius būtų nesuprastas. Tačiau tai nesusiję su jokiu „paradu“.


Taigi, jei dar XV a, viduryje pilnai pakako prabangiai muštos brigantinos, tai visokių burgundiškųjų dvarų madų išdavoje, jau XVI a. pradžioje nuo antro dešimtmečio - to nebepakako. Kilmingas asmuo pasirodęs, kad ir kariniame pasitarime su paprasta brigantina ar praktiška milaniškųjų šarvų kirasa, galėjo tapti apkalbų ir pajuokos objektu... Taip sakant, įvaizdis tapo neįtikėtinai svarbia etiketo dalimi. Netgi dar daugiau - kai kuriose šalyse, etiketo normos palaipsniui išaugo į visišką absurdą.
Visos tos mados ir tendencijos, naujoviška karyba ir, ypač, Maksimilijono Pirmojo politika savo riterių atžvilgiu, privedė iki to, kad jau nuo antro XVI a. dešimtmečio, vien dėl išaugusios madų gainiojamos ginkluotės brangumo, tapti riteriu tapo paprasčiausiai nenaudinga (vienas iš daugelio, bet nepaskutinių aspektų). Dauguma mažiau kilmingų jaunuolių tapo žandarais (tuo laiku – sunkioji kavalerija), kirasyrais, reitarais, husarais ir t.t., ir net - pėstininkų karininkais... tai dar prieš kelis dešimtmečius buvo tiesiog neįsivaizduojama... O tuo tarpu riteriškumas tapo išskirtine kasta ir iki tiek išsigimė ir apaugo pompastika,
Nicolas IV Radzivil armoury
kad juo tapti galėjo tik itin turtingas žmogus. Kaip tik šioje sankryžoje ir atsirado kostiuminiai šarvai, kurie dalinai arba pilnai imitavo rūbus. Toli-gražu, ne kiekvienas meistras juos galėjo nukaldinti, o jų kaina, tai ir iš vis sunkiai įsivaizduojamas dalykas net tiems laikams. Ne visi karaliukai ar kunigaikštukai galėjo sau tokius leisti
(tai, kad Radvilos turėjo tokius šarvus – jau netiesiogiai, net be jokių įrodymų galima numanyti, kad jų statusas buvo neįtikėtinai aukštas, o ryšiai Vakarų Europos dvaruose buvo tikrai platūs ir, kad jie buvo tikri magnatais tiesiogine šio žodžio prasme).
Na, o kostiuminius šarvus galima suskirstyti į du tipus – visiškai išeiginius ir proginius-paradinius, tokius kaip „alia romana”, kurie visiškai netiko jokiai kovai ir praktiškai buvo tik šarvų imitacija ir de fajas espesas, kurie ėjo su tam tikrais priedais, papildomais komplektais – garnitūru: mūšio laukui/kovai ir išeigai. Beje, buvo bandymas tokius naudoti ir turnyruose. Kiek efektingai, sunku pasakyti - istorija nutyli.

Štai keletas klasika laikomų pavyzdžių: 
1595 m.
„De fajas espesas“ pavyzdžiai: Gaminta Jakobo Halderio iš Grinvyčo (Jacob Halder, Greenwich, 1590-1595), Georgo Klifordo (George Clifford, Earl of Cumberland) ir Tomo Sakvilo (Thomas Sackville Earl of Dorset). Beje apie Jakobą Halderį ir Grinvyčo karališkuosius ginklakalius, bus kitas straipsnelis. Jo palikimas ne mažiau brangus, kaip ir pavyzdžiui Holbeino... 
1590 m.
 
„Alia Romana“ Bartolomėjo Kampo iš Pesaro (Bartolomeo Campi) 1546 m. šarvai kalti Imperatoriui Karoliui V (Madridas) (Charles V (1500-58 m.)