2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Albrechtas Diureris... Taro... (Magiškasis kvadratas)









Ne, jokios mistikos... Veikiau atvirkščiai...

Apie Albrechtą Diurerį (Albrecht Dürer; 1471 – 1528 m.) nerašysiu, kadangi apie gana nemažai prirašyta, o juolab, kad tai buvo pirmasis renesanso menininkas, kuris parašė autobiografiją. Nepilną, pilnai biografijos spragų neužpildo, tačiau iš antraeilių šaltinių, beveik iki pat smulkmenų ji atstatyta. Kodėl? Matyt todėl, kad tai buvo vienas iškiliausių renesansų menininkų, palikęs gilų pėdsaką. Netgi po šiai dienai, kai kada matydami iliustracijas, net nesuvokiame, kad tai tėra Diurerio stiliaus geresnis ar blogesnis pamėgžiojimas. Na ir ypač jam mėgsta pripaišyti ar uždėti kažkokią tai mistiko ar misticizmo kaukę. Ypač visokie praktikuojantys ir virtualūs būrėjai. Matyt todėl, kad jis tarp 1496 metų ir 1506 metų išleido taro kortų seriją, kurią sukūrė pagal Mantenji taro kortų kaladę (it.: Tarocchi del Mantegna). Beje, kai pagal būrėjišką prasmę diurerio pasaulio suvokimo korta netinkama (pavyzdžiui vežimas, Paskutinis teismas, Mėnulis), ji dažnai pakeičiama kokia nors kita Diurelio graviūra. Tai padaryti, aišku nesunku - šiuos laikus pasiekė virš 1000 ksilografijos graviūrų (įskaitant ir eskizus) ir beveik antra tiek raižinių ant metalo (apie paveikslus ir paveikslėlius - net nekalbu).

Matomai misticizimo adeptams ir visokiausiems pasaulinio suokalbio šalininkams labai imponavo Diurerio bandymas perkelti jausmus, pasaulėžiūrą ir pasaulio suvokimą į graviūras,   Diurerio paslaptingasis kvadratas*, bei kartus su Johanu Stabiusu (Johannes Stabius, 1460 – 1522) sukurtas Šiaurės ir Pietų žvaigždynai, kurio stilių viso pasaulio atlasai mėgžioja po šiai dienai, bei pasaulio gaublys (visi trys kūriniai - apie 1515 metus), kuris ganėtinai įdomus tuo, kad gali užčiaupti gerkles tiems, kurie bando teikti, jog dar XV-XVI a. mūsų protėviai buvo neišmanėliai tamsuoliai (deja, bet tokių teiginių pilna).

Na, bet kaip ten bebūtų, Diureris nebuvo mistikas. Jis buvo menininkas. Genialus menininkas ir kaip tiems laikams įprasta – matematikas. Ir Arkanų kaladę sukūrė ne būrimui, o pasaulio suvokimui. Būtent tuo metu ir net iki XIX a. taro didieji arkanai labiau atspindėjo pasaulio, tiksliau žmonijos sandarą. Jos nebuvo skirtos nei lošimui, nei būrimui – tai filosofinės pasaulėžiūrą atspindinčios kortelės... Tačiau matyt per daug gerai atspindėjo... Juo labiau, kad Šventosios Romos imperijos kaizeris (imperatorius) Maksimilijonas Pirmasis jam iki gyvos galvos skyrė 100 guldenų pensiją (tai anuomet – nemaži pinigai), o tai reiškė, kad jis tikėjimo prasme buvo “krištolinis”. Juolab, kad jo kelis (berods 4) Niurnbergo kolegas, nuteisė už eretikavimą ir prisidėjimo prie “valstiečių sukilimo”. Tai reiškė, kad jokių polinkių į misticizmą nebuvo įžiūrėta, o pietų Vokietijoje, reformacijos išvakarėse, tai buvo ganėtinai reikšmingas aspektas ir bet koks “šešėlis” būtų juoda dėme kritęs ant jo biografijos ir tolimesnės karjeros.


Taigi, išdedu visas 22 Diurerio Taro kortas (pas būrėjus dažnai būna 23 – dvidešimt trečia tuščia, be jokio paveikslo). Meninė ir užšifruota filosofinė prasmė, net šios dienos filosofui ir mąstytojui, nepadarytų gėdos (pridedu u lietuviškais pavadinimais ir prasme. Netgi labai įdomu pamatyti, kaip kai kur transformavosi pavadinimai)...

 
"Kvailys" arba "Juokdarys", arba "Beprotis"
kartais statoma į galą arba į priekį
I. Magas. Pasaulio valdytojas, manipuliotojas




II. Žynė. Žyniuonė. Pranašė

III. Imperatorienė.



IV. Imperatorius

V. Žynys. Šventikas. Įkvėpėjas



VI. Meilužiai. Pasirinkimas.


VII. Vežimas. Pasitenkinimas
 (būrėjai šį vežimą keičia į kovos vežimą - pergalę, triumfą ir nors teigia naudojantys "Diurerio kortomis" - ją pakeičia į kokį kitą panašaus stiliaus kortą)




VIII. Teisingumas.
(būrėjai dažnai ją vadina, galia ir stiprybė)


IX. Atsiskyrėlis. Išmintis


X. Fortūna. Sėkmė. Likimo ratas


XI. Galia. Stiprybė
(pas būrėjus dažnai būna sukeičiama su VIII arkanu - Teisingumu)


XII. Pakaruoklis. Išbandymai. Tarp dangaus ir žemės.
XIII. Mirtis. Pabaiga prieš naują pradžią.


XIV. Laikas. Susikaupimas.
(būrėjai dažnai traktuoja kaip santūrumą ar saikingumą)


XV. Velnias. Šėtonas.
(būrėjai traktuoja, kaip likimą ir kliūtis, priklausomybę)


XVI. Bokštas. Žlugimas. Griūtis. Nusivylimas.


XVII. Žvaigždė. Viltis.




XVIII. Mėnulis. Susikaupimas. Ilgesys. Darbas susijęs su ramybe ir apmąstymu.
(kadangi germanų kalbose tai moteris , tai dar ir nenuspėjamumas - ši prasmė labiausiai ir nuėjusi pas būrėjus. Tačiau tie, kurie būrimui bando pritaikyti Diurerio kortas, dažnai jos nenaudoja arba išima tiek moterį, tiek astronomą)


XIX. Saulė. Sėkmė.




XX. Prisikėlimas. Paskutinis teismas.
(būrėjai traktuoja kaip atsinaujinimą. Grįžimą prie senų užmančių)
XXI. Pasaulis. Harmonija.


_____________________________________________


*Pastaba. Mistikų taip mėgstamas “Magiškasis kvadratas” buvo išraižytas graviūroje “Melancholija”. Jo įdomumas tame, kad kvadrate sudėlioti skaičiai nuo 1 iki 16, ir kiekvienas kampinis kvadratas, turi sumą 34, o bet kurios nuo centro simetrinės poros suma – 17 ir net sugebėjo jame patalpinti graviūros sukūrimo datą “1514”...






2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...






Maksimilijono... Maksimilijoniški šarvai...
 
 
Grįžtu prie šarvų, taip sakant...
Maksimilijono šarvai arba gal tiksliau būtų Maksimilijoniški šarvai. Maksimilijoniški, būtent todėl, kad kalbama ne apie šarvus, kuriuos dėvėjo pats Šventosios Romos Imperatorius ir ne apie tai, kad jis juos išrado, o apie šarvų rūšį/tipą, kuriam priskiriamas šis pavadinimas. Kai kur teigiama, kad Šventosios Romos Imperatorius juos išrado, bet tai netiesa, jis jų neišrado, pavadinimas tiek pat sėkmingai gali būti siejamas su potekste, jog tai maksimalios apsaugos šarvai (kovos lauke, matomai pranašesnių ir nebebuvo – toliau, tik specializuoti turnyriniai). Nors ta prasme, kad šie šarvai sietini su pačiu imperatoriumi - taip pat teisingas teiginys. Žodžiu, abu teiginiai teisingi, nes šie šarvai iš ties padidintos apsaugos, nors ne sunkesni už kitus kovinės paskirties šio tipo šarvus, ir būtent Imperatorius Maksimilijonas šių šarvų tipą parinko savo imperatoriškiesiems riteriams kaip maksimaliai apsaugančius jo artimuosius bendražygius – asmens sargybinius. Lygiai taip pat, kaip šis imperatorius prisidėjo ir prie artilerijos pabūklų vieningo kalibro standartų. Ne, jis nebuvo genialus matematikas, tačiau būtent jis, asmeniškai, dalyvavo, taip sakant, jo reikmes atitinkančių standartų parinkimui ir tai buvo geras postūmis inžinieriniai raidai (iš pasiūlytų 25 tipų, parinko tik 5)... Bet tai jau kita tema... Žodžiu, Maksimilijonas Pirmasis, naujosios kartos riteris (jo dėka riterystės sąvoka pagaliau gerokai atitrūko nuo to karaliau Artūro romantinio stereotipo – jis net privertė savo riterius kautis pėsčiomis mūšio, o ne turnyro metu...)  – šone tikrai nestovėjo. Netgi dar daugiau, būtent jam priskiriama kilio formos kirasa – krūtinės apsauga: kaip legendos sako – jis pastebėjo, kad nesant tiesioginiam pataikymui, arkebūzos sviedinys dažnai nuslysta paviršiumi... Kiek tai tiesos (turiu galvoje Maksimilijono prisidėjimą)  - sunku pasakyti.
Taigi, maksimilijoniški šarvai... Lietuviškame internete, ko gero, galime rasti tik Vytauto Didžiojo Karo muziejaus eksponatų aprašymuose. Kitur jie kažkodėl vadinami paradiniais šarvais. Tačiau tai nebuvo paradiniai šarvai. Paradinių šarvų paskirtis buvo kitokia, netgi metalo storis skyrėsi ir papuošimai ir t.t....
Kuo ypatingi šie šarvai? Pirmiausiai, tai reikia pasakyti, kad jie atsirado Pietų Vokietijoje ir Šiaurės Italijoje, šiek tiek panašiai ant XVI a. atėjimo ribos ir praktiškai buvo gaminami ir kovos laukuose naudojami iki 1530 metų. Dėl gamybos brangumo ir dėl riterystės statuso ir sąvokos pasikeitimo – juos pakeitė kiek kitokios, paprastesnės konstrukcijos modeliai.


Milanietiškų šarvų pvz.
Gotiškų šarvų pvz.
Taigi – tai šarvai, kurie buvo atsirado gotiškų (tame tarpe kastenbrusto) ir milanietiškų šarvų įtakoje. Kai kada netgi painiojami milanietiški šarvai ir maksimilijoniški, nors iš esmės jie gerokai skyrėsi. Maksimilijoniški šarvai užtikrino didesnę apsaugą, turėjo daugiau detalių, o  dėka rifliavimo buvo tvirtesni. Visų pirma reikia pažymėti, kad būtent vėduoklės formos rifliamimas ir yra jų ypatingasis ir skiriamasis bruožas, nors pats rifliavimas jau buvo sutinkamas kastenbrustuose ir gotiškuose šarvuose, tik jų skaičius buvo mažesnis ir daugiau buvo dekoratyvinis. Tuo tarpu maksimilijoniškuose šarvų pilname komplekte, net šalmas – rifliuotas. Antras esminis skirtumas – dideli antpečiai. Dėka šių antpečių, atkrito poreikis naudoti pažastų apsaugas – lėkštutes (rondoliai – rondelle), kurios labai charakteringos milanietiškiems šarvams, tačiau kai kada pasitaiko ir maksimilijoniškuose, nors ir nebuvo būtinos. Kitas išskirtinis bruožas, tai apvadai – jie maksimilijoniškuose šarvuose visuomet būdavo užsukami/susukami į išorę ir tai priduodavo papildomo tvirtumo, kai tuo tarpu milanietiškuose ar kito tipo šarvuose – paprasčiausiai būdavo paliekamas kantelis arba šarvo siūles paprasčiausiai užmaskuodavo raižiniais ir puošmenomis. Na ir krūtinės šarvas – jis buvo kilio formos. Gerokai iškilesnis nei kai kuriuose gotiškuose (milanietiškuose jo nebuvo).
Kojų apsaugos – jos iki kelių buvo pilnai uždaros ir būtent maksimilijoniškuose šarvuose pradedami naudoti ne aštrianosiai kurpių pavidalo sabatonai, o stačiakampiai, rifliuoti šarvuoti batai, praminti „meškos letena“, nors, kai ši mada praėjo, juos imta vadinti paniekinačiai – „žąsies letena“.
Dėmesio verta ir kaklo apsauga. Goržetas. Jis praktiškai buvo standartinis, bet dažniausiai sutinkamas goržetas iš atskirų lankų, o tai šarvų nešiotojui suteikdavo pakankamai laisvumo sukiojant galvą. 
Na ir pats šalmas. Jis buvo uždaras, armeto tipo, tačiau  – dėka rifliavimo jis sueidavo į kilio formos skiauterę. Antveidis - dažnai buvo standartinis arba pėstininkų dvikovų šarvų tipo (apie juos kitą kartą). Tipišku laikomas rifliuotas, tarsi armonikos dumplės, antveidis. Tačiau reikia pažymėti tai, kad būtent su maksimilijoniškais šarvais į madą atėjo „beždžioniški“ antveidžiai – tai yra, antveidžiai kaukės. Pasitaikė ir grotuotų antveidžių. Vėlgi, iki tol jos nebuvo naudojamos. Beje, jei italai ar prancūzai mėgo antveidžius „vartelius“, tai vokiečiai pirmenybę teikė pakeliamiems antveidžiams.
Na ir atskirai reiktų pažymėti pirštines. Pradžioje jos nors ir buvo pakankamai lanksčios, tačiau labai storo metalo ir netgi galėjo atlaikyti skutantį, netiesioginį, kirtį, tačiau išpopuliarėjus šaunamajam ginklui, kai tokių šarvų turėtojui tapo prieinami ir pistoletai su užsukama spyna (apie tai parašyti dar planuose, bet trumpai buvo minimi čia), pirštinių metalas suplonėjo, tapo daugiau narelių, lankstesnių detalių, atpalaidavo riešą ir ranką ir tuo ryškiai išsiskyrė nuo milaniškųjų šarvuotų pirštinių.
Šiuo metu sunku pasakyti, kodėl apie 1530 metus jau beveik nebesutinkami maksimilijoniški šarvai. Vienas iš populiariausių teiginių, kad jie buvo per daug brangūs ir technologiškai sudėtingi, tačiau juk progresas judėjo į priekį. Ko gero teisybė kažkur per vidurį – klasikinė riterystė jau buvo praeitis, o juos keičiančiai kartai ir mūšio lauke sunkiajai kavalerijai – jie iš ties buvo per brangu. Paskutinieji, turtingieji, riterystės šalininkai pradėjo naudoti itin tuo metu tapusius prestižinius „kostiuminius“ šarvus... bet jie – tai kita tema...
P.S. Beje, pačio Imperatoriaus mėgstamiausi šarvai buvo gotiško tipo, o ne rifliuoti maksimilijoniški...
Rubensas. 1518 m.
 

2017 m. sausio 13 d., penktadienis

Titulai... luomai... (~X-XVI a., be bažnytinių, miestelėnų ir pirklių)






Titulai... luomai...
(~X-XVI a.)



Titulai ir luomai... nesvarbu ar jie oficialūs, ar neoficialūs, bet visuomenėje jie visada žingsniuoja greta ir neatskiriami, tarsi kokie dvyniai... Jie vienas be kito, tas pats, kaip arbata be vandens... Ir kiekvienoje šalyje, priklausomai nuo epochos jie dažnai turi savus pavadinimus, savo prasmę ir sąvoką. Tad, skaitant, tarkim istorinį veikalą ar romaną, kartais labai sunku suvokti įvardinto titulo prasmę. Juolab, kad kartais verčiami tie titulai, kurie pagal prasmę negali būti verčiami arba atvirkščiai - turint pilną atitikmenį išverčiami ir skaitytoją įvelia į nereikalingą painiavą... Pavyzdžiui - teko sutikti, kad "Sultoną" išverčia į "Karalių", nors visame pasaulyje būtent šis titulas neverčiamas. Praktiškai niekada. tokia jau specifika... rytietiškas toks kaloritas... Panašią painiavą teko sutikti su "caras"...



Žodžiu, tikslas buvo tiesiog įvairių šalių titulus ir luomų pavadinimus, kurie apjungti pagal jų prasmę ir kilmę. Tiesiog tam, kad būtų patogiau skaitant istorinį veikalą ar grožinę knygą apie senuosius laikus. Žemiau pateiktoje lentelėje netilpo Italijos titulai (tipiškų-specifinių Itališkų nėra daug), nėra kai kurių specifinių moteriškų titulų, na ir sąmoningai neįtraukti bažnytiniai, uždarų ordinų ar kastų, bei biurgerių/miestelėnų ir pirklių titulai: tai jau būtų visai atskira tema. Kita vertus, visi miestelėnai ir pirkliai būtų eilutės „Pavaldiniai“ potemė.


Ir dar „keli žodžiai“ prie to pačio... bet nebūtino skaitymui - galima iš karto "bėgti" prie lentelės apačion...

Kalbant apie viduramžius, didesnė dauguma kilmingųjų titulų Vakarų Europoje buvo susiję su žemės valda... Netekę žemės valdos, netekdavo ir titulo. Be abejo, buvo ir išimčių. Pavyzdžiui „riteris“, „ginklanešys“, „pažas“ (riteris, ginklanešys ir pažas ne visur buvo titulas – tačiau jam prilygo)... Šie titulai buvo neatsiejami nuo esybės ir dažnai net nepaveldimi. Net katorgoje ar tremtyje „riteris“ buvo „riteriu“. Visi kiti, tik gerokai vėliau, prieš nepilnus 500 metų, pradėjo transformuotis į neatskiriamą asmens „prievardį“. Tad, sakykim, grafas netekęs savo grafystės iki XVI - XVII  a., jau nebebuvo grafas. Koks tai grafas jei neturi žemės, pavaldinių ir neatlieka teisėjo ir jam patikėtos žemės valdovo vaidmens? Joks. Nonsensas... Kaip ir baronas... Netekę valdos, automatiškai netekdavo šių titulų... Čia tik jau po XIX a. gadynių grafas galėjo nešioti priesagą "grafas" ir valdyti tvarto dydžio vištidę... O anuomet, jie buvo glaudžiai susiję būtent su valda ir jos dydžiu ir valdovo deklaruota/patikėta teise. Taip, staiga, grafas galėjo tapti tik baneretu ar paprastu ševalje... Todėl kalbant apie ankstyvuosius laikus, koks hercogas, markizas ar grafas, tai nebuvo vien tik priesaga prie vardo - už šios priesagos slypėjo realus pagrindas.


Titulų ir luomų pavadinimai dažniausiai kilo iš bendrinės tam tikro regiono kalbos, kai kur buvo pasiskolinta iš kaimynų, bet dažnai pradžioje tai buvo tik pareigas ir atsakomybę apibrėžiančios sąvokos, kurios laikui bėgant, kai kur tapo paveldimomis, o kai kur paprasčiausiai transformavosi į mandagumo ar pagarbą reiškiantį kreipinį (pvz.: „Herr“, „Sirr“, „Pan“, „Ponas“) ir t.t... na, o kiti pasikeitę ir gerokai transformavęsi tapo bendrinės kalbos ir leksikos žodžiais su visai kitomis prasmėmis (pavyzdžiui, kavalierius, ponas, kaimynas), dar kiti buvo užmiršti...

Kaip ten bebūtų, nukrypstant nuo temos, pavyzdžiui, kai kada šypsnį kelią bandymas atgaivinti „bajorystę“... Kodėl? Labai paprasta... Jei iki šių dienų būtų išlikusios Vytauto Didžiojo, Jogailos... Aleksandro ir t.t... duotos ir daug kartų pertvirtintos privilegijos Žemaitijai, tai šiai dienai, bet kuris karo prievolininkas, net nekeičiant esamų teisės aktų (turiu galvoje skatinamąsias priemones) būtų bajoras... Ne herbinis, bet bajoras... Pagal anų laikų sampratą - tai pats tikriausias bajoras... žmogus, kuris davė priesaiką, turi įsipareigojimus valstybei ir pačiam valdovui (tuo metu tai beveik tas pats), dažniausiai karinio pobūdžio, ir už tai iš valdovo/valstybės gauna tam tikras privilegijas, lengvatas ir tam tikra prasme - išlaikymą...
-------------

Be jokios abejonės, ši lentelė turi šiokią tokią epochų paklaidą ir joje nėra gana nemažai naudojamų subtitulų, jei galima taip išsireikšti. Kaip, pavyzdžiui, erhercogas – tarpinė grandis tarp kunigaikščio ir markizo... Arba, kai kuriuose šalyse labai skyrėsi herbinis titulas nuo paprastojo... Žodžiu - pildymui erdvės daug, tik vietos mažoka... Beje, jei bus rimtų pastabų ar pasiūlymų – mielai lentelę pakoreguosiu/pataisysiu. Per tokį kiekį, tikrai galėjau kur nors palikti kokią „kliauzą“. Na, ir iš anksto atsiprašau, kad nenaudojau „kvadratės“ abėcėlės, kuri, ypač dabartiniam jaunimui, jau vis mažiau pažįstama. Jei naudočiau kirilicą, kad būt teisingam, tai tektų naudoti ir arabišką raizginį ir lenkiškuosius „šnypštimus“... Tad viską surašiau lotyniškais-lietuviškai rašmenimis ir pagal galimybes taip, kaip turėtų tartis (pagal klausą – gal kur kiek ir suklydau)... Vėl gi, mielai pataisysiu ir papildysiu, jei bus rimtas pasiūlymas.






Bendrinis (nusistovėjęs)


Prancūzų


Ispanų


Vokiečių


Anglų


Škotų


Lenkų


Lietuvių/

Žemaičių*


Mongolų


Rusijos kunigaikštystės


Rusijos


Osmanų
Imperatorius
Imperatorius
Imperatorius
Kaizeris
Bretvaldas, Imperatorius
Imperatorius arba ne visai oficialiai „Jagelonas“ (Jogailas vardas praktiškai tapo titulu)
Valdovas
Čingischanas, Bogdychanas
Gosudar
(Valdovas)
Imperator, Car
Chalifas
Karalius/Caras
Rua (roi)
Rėjus (regis)
Kionig (König)
King
Ri
Karalius, Caras, Princepsas
Valdovas, Karalius
Chanas
Kniaz, Car
Kniaz imperatorskoj krovi, svetleijšij kniaz,
Sultonas (paprastai į jokią kitą kalbą neverčiamas), Chedivas (vice sultonas)
Hercogas
Diukas (Duc)/
Donas (don), Grandas, Ordinantas, Grand-markizas
Kurfiurstas (turintis teisę rinkti imperatorių), fiurstas, hercogas
Princas, Eldormenas, Great officer of State
Krounas (Croun),
Farčibazas (farcbath),
Mormeras (jūrų kunigaikštis)
Magnatas, Ordinatas
Kunigaikštis (nuo žodžio kunigas, kuris neturėjo bažnytinės reikšmės)
Taidži, Chuntaidži, taiši, beeile, noijon, navab, nabob
Gospodar, vojevoda (kartais – „ban“)
kniaz
Kaganas, chanas, atabekas, Paša
Markizas
Markizas
Grand - grafas
Markgrafas
Grandas, Markuesas
Toiseč (toisech) - vadas
Markchrabija (Markhrabia
 Seniūnas
Velikij bojarin (su valdos vardu)
Namestnik, posadnik, kniaz-namestnik, general-gubernator
Sardaras
Grafas
Kontas (comte)
Grand - vikontas
Grafas
Erlas (earl)
Čiftenas   (klano galva)
Chrabija (Hrabia)
 Seniūnas
Velikij bojarin (su valdos vardu)
Bėjus
Vikontas
Vikontas
Grand- baronas
Burgrafas
Šerifas, balji, lordmeras
Meistras
Voitas, landvoitas
Tijūnas 
Volostel
Aga
Baronas
Senjoras
Senjoras
Fraicheris
Lendlordas, manoro lordas, baronas, baronetas
Tanas (tan)
Ponas (pan), (vėliau ir šlėkta)
Bajoras, geras žmogus, dvarininkas, ponas
(„Ponas“ polonizacijos pasekmė, o „geras žmogus“ nunyko; bajoras perėjo į banereto, pavaldinio, tarno ar paprasčiausiai laisvo žmogaus lygmenį)
Zisang
Votčinyj bojarin
Efendi
Baneretas
Leidas
Idalgo
Veneris, banerheris
Lerdas
Lerdas
Šlėkta
Dvarininkas, geras žmogus arba bajoras, vėliavnešys
Batyrius (batyr)
Služyvyj bojarin, kmet
ajanas
Riteris
Ševalje
Kavalierius (caballero)
Riteris (Ritter arba paprasčiausiai Herr)
Bakalauras, bašeljeras, seras
Banetlerdas
(bunnet-laird)
Kavalierius
Rikis
Detio bojarskoe
Dragun, kavalier
Janyčaras, spachi
Ginklanešys
Minestrealis
Eskudero (escudero)
Junkeris, Edleris, Dienstmaneris (dienstmannen)
Valetas, eskvairas, tenas, gezitas
Koklerdas
(cock-laird)
Žemesnysis kavalierius, žemutinis kavalierius
Ginklanešys, tarnas
Grid (гридь), dvorianin, pomeščik
Gardemarin
Muslimas (kaip sekiotojas, jei kalba apie religiją, tai jos pasekėjas
Pažas
Pažas
Infansonas (enfansons)
Kai kada „donzelis“ nusistovėjusio nėra
Seržantas, jomenas, damuazo, džentelmenas, džentri
-
Pažas
Tarnas, berniukas, bernas
Otrok
Kamer-paž
Askeri
Pavaldinys** (laisvas žmogus)
Suditto...
Subdito
„Unter“ su visokiom priesagom.
Frigoldas, kerlas
-
Įvairiai...
Kaimynas, ūkininkas, lažininkas
Smerd
Poddanyj
Raija
Baudžiauninkas
Servas (serf)
Servas
(siervo)
Leibaigenas (Leibeigene)
Vilanas
-
Pančižnianai
(pańszczyźnianym)
Kmietai (kmieć)
Baudžiauninkas,
Lažininkas, skolininkas
Zakup, Krepostnoj
Krepostnoj
įvairiai
Vergas
Isklavas (esclave)
Esklavas
(esclavo)
Knechtas
Sleivas (slave)
Dažniausiai „niewolnik
Vergas, belaisvis
Cholop (jei vietinis), Čeliadin (jei vergas užsienietis)
Rab
įvairiai


* Pastaba: Senoviniai lietuviški titulai ilgiausiai išliko Žemaitijos kunigaikštystėje – net iki XVI a. pabaigos. Jie net - sutinkami XVII a. Tačiau laikui bėgant, vis tik, polonizacija paėmė viršų, o kai kurie titulai – žmonių luomo pavadinimai prarado savo reikšmę arba ją pakeitė.
** Pastaba: nuo šios vietos - jau prasčiokų luomas. Tai jau ne titulai, o daugiau ar mažiau, populiarūs tą luomo sluoksnį  atitinkantys pavadinimai.