2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Riterių globėjas Šv. Mauricijus... Tėbų (Egipto) legionas...





Ko gero ne vienam teko matyti šarvais apsirėdžiusį riterį ar karį su ryškiais negridų rasės bruožais? Tai, ko gero, tada jūs matėte Šv. Mauricijų (Saint Maurice arba Moritz, Morris ar Mauritius). Būtent jis dažniausiai vaizduojamas kaip juodaodis su pilnais šarvais ir dažnai su vėliava, ant kurios nupaišytas kryžius. Kanonizuotas IV amžiuje. Riterių ir karių globėjas, vienas iš legendinio Kristaus ieties ir legendinio Mauricijauskalavijo savininkų (saugomi Vienoje)
Tuo pačiu, Šv. Mauricijaus atvaizdas gali būti vienu iš daugelių viduramžiškų stereotipų „laužtuvų“. Tai yra, teko girdėti teiginių, kad viduramžių Europa buvo tiek tamsi, jog net nieko nežinojo apie  juodus žmones – negrus, vieno iš kurių pasirodymas galėjo sukelti kažkokį tai ažiotažą... o negrai į Europą pateko tik geografinių atradimų epochos pradžioje, kai portugalai ėmė supirkinėti „juodmedį“ vakarų Afrikos pakrantėse... Niekalas... Tiesą sakant, jei asmuo buvo krikštytas ir laikėsi krikšto dogmų, neskleidė erezijų ir nebuvo nusikaltėlis – tai visiems buvo nusispjaut į jo rasinę ar tautinę priklausomybę (pavyzdžiui, ne vienas prūsų ar kuršių kunigas/kunigaikštis, tokiu būdu, tapo baronais, Kolumbas vos neužsitraukė Izabelės nemalonę, kad bandė kaip vergus dovanoti krikštytus indėnus, o tarp Ispanijos karaliaus, Šventosios Romos Imperatoriaus Karolio Penktojo išdalintų 190 herbinių didikų titulų, 20 buvo atiduota indėnų sąjungininkų kasikams su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis ir teisėmis - tame tarpe jiems buvo suteikta teisė turėti herbą, nešioti špagą ir jodinėti žirgu)... Na, bent jau teoriškai - bažnyčiai ir valdančiajam luomui buvo visai vis vien... Na, o be purvinų skalbinių - istorija nesikūrė... deja...
Taigi, šiaip Mauricijus gana įdomus personažas. Beje, su „saracėnų“ ar „maurų“ galvomis kai kuriuose herbuose, ypač kurių kilmė – Pirėnai, neturinti nieko bendro.
Pasak legendų, šis šventasis, apie 280 metus, kai dar nebuvo kanonizuotas, buvo Tėbų (Egiptas) legiono vadas (lot. Legio Thebaica). Ypatumas tas, kad šiame legione tarnavo tik krikščionys ir šį legioną sudarė nuo 6000 iki 7000 karių.
Tėbų legioną, Romos imperatorius Maksimianas (Marcus Aurelius ValeriusMaximianus) išsiuntė malšinti galų genties, kuri buvo vadinama bagaudais (lot. Bagaudae, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuometinėje lotynų kalboje žodis „bagad“ gali reikšti paprasčiausiai purviną minią, veltėdžius, dykaduonius, niekadėjus, pabėgusius vergus, dezertyrus ir t.t.) sukilimo į dabartinę Šveicariją – tada Galiją.
Aišku, kad legionas sukilimą numalšino, o Imperatorius pergalės garbei nutarė surengti šventę – aukojimą Dievams. Savaime suprantama, kad legionas, kuris buvo sudarytas iš krikščionių, atsisakė aukoti romėnų, tai yra stabmeldžių dievams.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio nieko keisto, jog Imperatorius nutarė nubausti nepaklusniuosius ir liepė pritaikyti decimaciją (itin senas šaknis turinti bausmė Romos legionuose už nepaklusnumą, drausmės laužymą, pabėgimą iš mūšio lauko, vėliavos praradimą ir taip toliau, kai būdavo užmušamas kiekvienas dešimtas burtų keliu parinktas legionierius neatsižvelgiant nei į rangą, nei į nuopelnus. Užmušti savo bendražygį turi patys legionieriai – plaktukais ar buožėmis. Įdomu tai, kad XX a. decimaciją pritaikė L.D.Trockis 1918 metais ir pilietinio karo metu ji buvo toliau plačiai taikoma). Po decimacijos legionas ir toliau rodė savo nepaklusnumą ir tada Imperatorius nurodė taikyti decimaciją tol, kol arba legionas paklus, arba visi bus užmušti... Generolas Mauricijus kreipėsi į savo karius, kad šie būtų ištikimi savo priesaikai duotai krikšto metu... Tad neužilgo, legiono nebeliko... Legionieriai, dabar visi bendrai, vadinami Aganumo kankiniais (Agaunum) – pagal vietovę, kurioje jie buvo nukankinti. Tai dabartinis Saint-Mauricijos miestas Šveicarijoje, kur pastatyta Šv. Mauricijaus katedra. Pasak legendos, būtent toje pačioje vietoje, kurioje buvo rasti legionierių palaikai 350 metais…
Viskas būtų puiku ir gražu, netgi tai, kad legionas galėjo būti iš juodaodžių, nes, kad ir ta pati Etiopija – tai viena iš pirmųjų krikščioniškųjų šalių, bet... iškyla šiokių tokių nesutapimų ir klausimėlių, kurie  jau nuo XVI a. įvairiems filosofams, teologams ir istorikams neduoda ramybės ir kuo toliau, tuo labiau imama manyti, kad tai tik gražus literatūrinis personažas.
Štai keletas populiariausių klausimėlių:
 - Maksimianui tuo metu negalėjo paklusti Egipte dislokuotas legionas ir jis jo negalėjo siųsti į Vakarų Romos šiaurinę provinciją;
- Romos legionų sąrašuose tiesioginio Tėbų legiono pavadinimo nėra, o tie kurie buvo dislokuoti Egipte, niekad nebuvo perkeliami į šiaurę;


- Po Maksimiano pirmtako Diokletiano kriuomenės reformos, Romos legionai, komitatai (lot.: Comitatensis), tuo metu paprastai turėjo iki 2000 sąrašinių karių, o neprestižiniai pasienio kariniai daliniai limitanai (lot. Limitanei), kurių skaičius buvo apie 6000 karių, nebuvo permetami į kitus regionus, o karo metu būdavo prijungiami prie kamitatų, na ir Aganumas, tai toli gražu, nebuvo pasienis; Tad veina iš versijų, kad legendos pagrindą gali sudaryti koks nors tame regione buvęs krikščioniškas kaimas-miestas , kuris buvo sunaikintas malšinant sukilimą;

- Romos imperijos karinėje pajėgose decimacija buvo labai retai taikoma ir taikoma tik centurijai (šimtinei) arba kogortai, bet ne visam legionui, o nuo 68 metų, praktiškai apie decimaciją net neliko jokių užuominų. Buvo individuali atsakomybė arba ji buvo pakeista į dešimties bausmę, tai yra, už karinio vieneto nepaklusnumą buvo baudžiami išrinkti dešimt karių, o ne kiekvienas dešimtas... arba kitas bausmes...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą