2016 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Rodoleros... rodoljerai... skydnešiai... kalavijuočiai...






 Ne vienas, kuris nors kažkiek domėjosi Naujojo Pasaulio užkariavimu: konkista ir konkistadorais (conquistador), tikriausiai paveiksluose ir graviūrose matė šarvuotą ispanų karį su ilgu ispanišku kalaviju (espada) ir dideliu apvaliu skydu.


Tačiau čia ne šiaip kariai. Tai buvo garsieji XV a. pabaigos ir XVI a. rodoljerai (rodoleros). Pavadinimas kilęs nuo specifinio didelio ir metalinio apvalios formos skydo. Jie dar buvo vadinami espadachinais (espadachines) - kalavijuočiais – kovotojais kalaviju - fechtuotojais.
Tačiau jų nereikia painioti su eskuderais (escudero) – kurie taip pat gali būti verčiami kaip skydnešiai (escudo – bendrinis skydo pavadinimas). Esmė ta, kad pagal mūsų supratimą, "eskudero" – tai ginklanešys - riterio/kavalieriaus palydovas ir bendražygis. Tai yra - visai kita reikšmė, paskirtis ir samprata, kai, tuo tarpu -  „rodoleros“ – specialiosios paskirties  karys. Taip, tai tų laikų specialiosios paskirties karių būrys. Jų pagrindinis tikslas buvo kuo greičiau neutralizuoti priešo šaulius (arbaletininkus, arkebūzierius, muškietininkus ir t.t.) ir artilerijos taškus – baterijas. Esmė ta, kad ietininkų/pikinierių falanga (Ispanijoje tuo metu jau pradėta naudoti mišri falanga -„colunella“ – ietininkai su šauliais) mūšio lauke judėdavo gana lėtai ir buvo bevertė, jei jos rikiuotę pavykdavo išsklaidyti ar net iššaudyti. Todėl rodoljerų būriai privalėjo staigia ataka neutralizuoti priešo ugnies taškus.



Roroljeros idėja priklauso Italijai – jei tiksliau, tai ko gero Venecijai. Jų sukurti skydnešių būriai turėjo atlikti panašų vaidmenį, kaip landsknechtų zveichanderiai (kariai su sunkiuoju dvirankiu kalaviju) arba šveicarų alebardininkai.



Vienas iš sėkmingiausių jų veikimo pavyzdžių – Ravenos mūšis (1512 metai – Ravenos apgultis – Karas tarp Prancūzijos ir Šventosios Lygos: Ispanijos ir Popiežiaus Respublikos/Sancta Romana Res Publica), na, o kai rodoljeros atsidurdavo prieš ietininkus, kurie sugebėdavo išlaikyti glaustas gretas, kaip pavyzdžiui Seminaros mūšyje (1495 metai – Prancūzija prieš Neapolio karalystę ir Aragono karūną/karalystę) – jie patirdavo neapsakomai didelių nuostolių. Taip pat, atskiriems rodoleros būriams, buvo ganėtinai sunku išsilaikyti prieš kavaleriją.

Žodžiu, dėl minėtų nuostolių, rodoljeros, kaip savarankiškų kovotojų būrys – kovinis vienetas - jau 1530 metais nunyko kartu su ietininkų falangomis. Rodoljeros buvo reorganizuoti ir sulieti į ispaniškąją terciją (taktinis Ispanijos pėstininkų būrys „tercio” iš ietininkų, rodoleros ir arkebūzierių/muškietininkų – teoriškai apie 3000 karių, smulkesnis vienetas kuopa. Kuopoje iki 300 karių.  Tercijoje 2 kuopos būdavo šauliai. Kiekviena kuopa su savo kapitonu ir mažuoju štabu. Kuopa susidėjo iš 12 skyrių, kuriai vadovavo veteranas).

Vėlesniais laikais buvo bandoma atgaivinti rodoljerų būrius, kaip savarankiškus vienetus, tačiau nesėkmingai arba papildomai ietininkus apginkluoti nedideliu skydu (bakleriu) ir ilgu kalaviju.

Na ir konkista: štai kolonijiniuose karuose, rodoljrai tiko kuo puikiausiai. Pavyzdžiui, pas Ernandą/Hernandą Kortesą 1520 metais iš 1300 karių rodoljerų buvo net 1000. Netgi ir jo Naujojo Pasaulio tikrosios užkariavimo istorijos (Naujosios Ispanijos tikroji užkariavimo istorija - Historia verdadera de la Conquista de la Nueva Espana - išleista 1557—1575 m.) autorius ir konkistos dalyvis Bernalis Diasas del Kastilio (Bernal Díaz del Castillo – 1495-1584 m. – apie jį smulkiau gal kitais metais) buvo rodoljero.


Portugalai, beje – savo Naujojo pasaulio užkariavimuose taip pat sėkmingai naudojo rodoljerų būrius...


 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą