2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Riterių globėjas Šv. Mauricijus... Tėbų (Egipto) legionas...





Ko gero ne vienam teko matyti šarvais apsirėdžiusį riterį ar karį su ryškiais negridų rasės bruožais? Tai, ko gero, tada jūs matėte Šv. Mauricijų (Saint Maurice arba Moritz, Morris ar Mauritius). Būtent jis dažniausiai vaizduojamas kaip juodaodis su pilnais šarvais ir dažnai su vėliava, ant kurios nupaišytas kryžius. Kanonizuotas IV amžiuje. Riterių ir karių globėjas, vienas iš legendinio Kristaus ieties ir legendinio Mauricijauskalavijo savininkų (saugomi Vienoje)
Tuo pačiu, Šv. Mauricijaus atvaizdas gali būti vienu iš daugelių viduramžiškų stereotipų „laužtuvų“. Tai yra, teko girdėti teiginių, kad viduramžių Europa buvo tiek tamsi, jog net nieko nežinojo apie  juodus žmones – negrus, vieno iš kurių pasirodymas galėjo sukelti kažkokį tai ažiotažą... o negrai į Europą pateko tik geografinių atradimų epochos pradžioje, kai portugalai ėmė supirkinėti „juodmedį“ vakarų Afrikos pakrantėse... Niekalas... Tiesą sakant, jei asmuo buvo krikštytas ir laikėsi krikšto dogmų, neskleidė erezijų ir nebuvo nusikaltėlis – tai visiems buvo nusispjaut į jo rasinę ar tautinę priklausomybę (pavyzdžiui, ne vienas prūsų ar kuršių kunigas/kunigaikštis, tokiu būdu, tapo baronais, Kolumbas vos neužsitraukė Izabelės nemalonę, kad bandė kaip vergus dovanoti krikštytus indėnus, o tarp Ispanijos karaliaus, Šventosios Romos Imperatoriaus Karolio Penktojo išdalintų 190 herbinių didikų titulų, 20 buvo atiduota indėnų sąjungininkų kasikams su visomis iš to išplaukiančiomis pareigomis ir teisėmis - tame tarpe jiems buvo suteikta teisė turėti herbą, nešioti špagą ir jodinėti žirgu)... Na, bent jau teoriškai - bažnyčiai ir valdančiajam luomui buvo visai vis vien... Na, o be purvinų skalbinių - istorija nesikūrė... deja...
Taigi, šiaip Mauricijus gana įdomus personažas. Beje, su „saracėnų“ ar „maurų“ galvomis kai kuriuose herbuose, ypač kurių kilmė – Pirėnai, neturinti nieko bendro.
Pasak legendų, šis šventasis, apie 280 metus, kai dar nebuvo kanonizuotas, buvo Tėbų (Egiptas) legiono vadas (lot. Legio Thebaica). Ypatumas tas, kad šiame legione tarnavo tik krikščionys ir šį legioną sudarė nuo 6000 iki 7000 karių.
Tėbų legioną, Romos imperatorius Maksimianas (Marcus Aurelius ValeriusMaximianus) išsiuntė malšinti galų genties, kuri buvo vadinama bagaudais (lot. Bagaudae, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuometinėje lotynų kalboje žodis „bagad“ gali reikšti paprasčiausiai purviną minią, veltėdžius, dykaduonius, niekadėjus, pabėgusius vergus, dezertyrus ir t.t.) sukilimo į dabartinę Šveicariją – tada Galiją.
Aišku, kad legionas sukilimą numalšino, o Imperatorius pergalės garbei nutarė surengti šventę – aukojimą Dievams. Savaime suprantama, kad legionas, kuris buvo sudarytas iš krikščionių, atsisakė aukoti romėnų, tai yra stabmeldžių dievams.
Žinoma, iš pirmo žvilgsnio nieko keisto, jog Imperatorius nutarė nubausti nepaklusniuosius ir liepė pritaikyti decimaciją (itin senas šaknis turinti bausmė Romos legionuose už nepaklusnumą, drausmės laužymą, pabėgimą iš mūšio lauko, vėliavos praradimą ir taip toliau, kai būdavo užmušamas kiekvienas dešimtas burtų keliu parinktas legionierius neatsižvelgiant nei į rangą, nei į nuopelnus. Užmušti savo bendražygį turi patys legionieriai – plaktukais ar buožėmis. Įdomu tai, kad XX a. decimaciją pritaikė L.D.Trockis 1918 metais ir pilietinio karo metu ji buvo toliau plačiai taikoma). Po decimacijos legionas ir toliau rodė savo nepaklusnumą ir tada Imperatorius nurodė taikyti decimaciją tol, kol arba legionas paklus, arba visi bus užmušti... Generolas Mauricijus kreipėsi į savo karius, kad šie būtų ištikimi savo priesaikai duotai krikšto metu... Tad neužilgo, legiono nebeliko... Legionieriai, dabar visi bendrai, vadinami Aganumo kankiniais (Agaunum) – pagal vietovę, kurioje jie buvo nukankinti. Tai dabartinis Saint-Mauricijos miestas Šveicarijoje, kur pastatyta Šv. Mauricijaus katedra. Pasak legendos, būtent toje pačioje vietoje, kurioje buvo rasti legionierių palaikai 350 metais…
Viskas būtų puiku ir gražu, netgi tai, kad legionas galėjo būti iš juodaodžių, nes, kad ir ta pati Etiopija – tai viena iš pirmųjų krikščioniškųjų šalių, bet... iškyla šiokių tokių nesutapimų ir klausimėlių, kurie  jau nuo XVI a. įvairiems filosofams, teologams ir istorikams neduoda ramybės ir kuo toliau, tuo labiau imama manyti, kad tai tik gražus literatūrinis personažas.
Štai keletas populiariausių klausimėlių:
 - Maksimianui tuo metu negalėjo paklusti Egipte dislokuotas legionas ir jis jo negalėjo siųsti į Vakarų Romos šiaurinę provinciją;
- Romos legionų sąrašuose tiesioginio Tėbų legiono pavadinimo nėra, o tie kurie buvo dislokuoti Egipte, niekad nebuvo perkeliami į šiaurę;


- Po Maksimiano pirmtako Diokletiano kriuomenės reformos, Romos legionai, komitatai (lot.: Comitatensis), tuo metu paprastai turėjo iki 2000 sąrašinių karių, o neprestižiniai pasienio kariniai daliniai limitanai (lot. Limitanei), kurių skaičius buvo apie 6000 karių, nebuvo permetami į kitus regionus, o karo metu būdavo prijungiami prie kamitatų, na ir Aganumas, tai toli gražu, nebuvo pasienis; Tad veina iš versijų, kad legendos pagrindą gali sudaryti koks nors tame regione buvęs krikščioniškas kaimas-miestas , kuris buvo sunaikintas malšinant sukilimą;

- Romos imperijos karinėje pajėgose decimacija buvo labai retai taikoma ir taikoma tik centurijai (šimtinei) arba kogortai, bet ne visam legionui, o nuo 68 metų, praktiškai apie decimaciją net neliko jokių užuominų. Buvo individuali atsakomybė arba ji buvo pakeista į dešimties bausmę, tai yra, už karinio vieneto nepaklusnumą buvo baudžiami išrinkti dešimt karių, o ne kiekvienas dešimtas... arba kitas bausmes...



2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Bernanrdas Kronvelis… Ričardas Šarpas… Šonas Bynas






Bernanrdas Kronvelis… Ričardas Šarpas… Šonas Bynas





Ne, tai ne tekstas apie šių asmenų biografijas. Šios biografijos puikiai žinomos ir su jomis galima susipažinti interneto platybėse.

Tai apie Bernardo Kronvelio kūrinių ciklą. Apie šaulį Ričardą Šarpą, kurį romanų ekranizacijose sėkmingai suvaidino Šonas Bynas. Tiesą pasakius – jis suvaidino taip šauniai, kad rašytojas Bernardas, po pirmojo filmo „Šarpo Šauliai“, vėlesniuose romanuose ėmė keisti net savo herojų ir palaipsniui jis „knyginis“ Šarpas tapo panašus į herojų, kurį įkūnijo Šonas Bynas (jaunajam žiūrovui jis žinomas iš serialo „Sostų karai“ – vaidino Starką). Pasikeitė ne tik plaukų spalva iš juodų į šviesius, bet net ir gimimo vieta. Pradžioje jis buvo kilęs iš Londono, bet dėl Byno jorkšyro akcento, rašytojas vėlesnėse knygose patikslina jo gimimo vietą.

Tiesa, pasak legendos, Šonas Bynas vaidmenį gavo visai atsitiktinai. Šaulį turėjęs vaidinti Polas Makganas susilaužė koją ir vaidmeniui buvo pakviestas Šonas Bynas. Taip jau kartais atsitinka, kad artistas atitinka vaidmenį taip tampriai, tarsi tai būtų jo tikroji esybė. Tai buvo būtent tas atvejis.

Beje, nors kino režisieriai ir tampriai bendradarbiavo su rašytoju, tačiau kažkuria dalimi netgi praplečia ar improvizuoja tuos pačius kūrinius. Tiesą pasakius, pažiūrėjus kiną – visiškai nebus aiškus knygos turinys. Kaip ir atvirkščiai. Sutampa tik vietomis.


Bernardas Kronvelis nekūrė chronologine tvarka. Todėl kartais skiriasi ir romanų parašymo stilius ir net pats Šarpas.

Vienintelio ko gaila, kad „Šarpo“, išskyrus „Šarpo tigras“ ir dabar į interneto platybes įmesto „Šarpo Kalėdos“ (mano menkai redaguoto laisvo vertimo), nėra lietuvių kalboje. Manau, kad tai didelė spraga mūsų skaitytojams. Tačiau pirmieji kino filmai, savo laiku, buvo transliuojami per Lietuvos televizijos kanalus.

Kino filmai, ypač pirmieji – turėjo ne vieną apdovanojimą už pastatymo realistiškumą. O žinant, kad tais laikais kompiuterinės grafikos nebuvo – tai daug pasakantys apdovanojimai...

Na ir lentelė, kuri pasako kur kas daugiau, nei didelis kiekis pompastinių žodžių aiškinančių apie ką gi tos visos knygos:
Eil.Nr. Originalus pavadinimas Metai Vieta Laikas Šarpo laipsnis Šarpo amžius K/f Pastabos
1.«Sharpe’s Tiger» 1997 Indija, Maisuras 1799 eilinis 22 knyga lietuvių kalboje
2. «Sharpe’s Triumph» 1998 Indija 1803 seržantas 26
3. «Sharpe’s Fortress» 1999 Indija
1803
puskarininkis 26
4. «Sharpe’s Trafalgar» 2001 1805 puskarininkis 28 neekranizuota
5. «Sharpe’s Prey» 2002 Danija 1807 leitenantas 30 neekranizuota
6. «Sharpe’s Rifles» 1988 Ispanija 1809 leitenantas 32
7. «Sharpe’s Havoc» 2003 Šiaurės Portugalija 1809 leitenantas 32 neekranizuota
8. «Sharpe’s Eagle» 1981 Portugalija, Ispanija 1809 Kapitonas 32
9. «Sharpe’s Gold» 1981 Portugalija, Ispanija
1810
kapitonas 33
10. «Sharpe’s Escape» 2004 Portugalija
1810
kapitonas 33 neekranizuota
11. «Sharpe’s Fury» 2006 Ispanija 1811 kapitonas 34 neekranizuota
12. «Sharpe’s Battle» 1995 1811 kapitonas 34
13. «Sharpe’s Company» 1982 1812 leitenantas, kapitonas 35
14. «Sharpe’s Sword» 1983 1812 kapitonas 35
«Sharpe’s Skirmish» 2002
1812
kapitonas 35
15. «Sharpe’s Enemy» 1983 Portugalija 1812 majoras 35
16. «Sharpe’s Honour» 1985 1813 majoras 36
17. «Sharpe’s Regiment» 1986 Anglija 1813 majoras 36
18. «Sharpe’s Christmas» 2003 Prancūzų-ispanų pasienis majoras 36 apsakymas lietuvių kalboje, elektroninė versija
19. «Sharpe’s Siege» 1987
1814
majoras 37
20. «Sharpe’s Revenge» 1989 1814 37
21. «Sharpe’s Waterloo» 1990
1815
papulkininkis 38
22. «Sharpe’s Ransom» 2003 Normandija
1815
38
23. «Sharpe’s Devil» 1992 Pietų Amerika, Čilė
neekranizuota
Originalūs kino studijų scenarijai:
1. 
Šarpo misija
2.  Šarpo teisingumas
3.
Šarpo rizika






Septynvamzdis „monstras“... Noko šautuvas...





Jeigu kas matėte „serialą“ arba skaitėte knygas apie šaulį Ričardą Šarpą, tai ko gero atkreipėte dėmesį į Šarpo artimo draugo Harperio rankose laikomą masyvų šautuvą.
Kadras iš filmo

Septynvamzdį šautuvą. Ir tai ne fantastika. Toks iš tiesų egzistavo. Vieną iš šių „monstrų“, kurių buvo pagaminta tik 5 vienetai (arba iki šių dienų išliko tik 5, nors yra versija, kad 7), yra ir pas Šarpo kūrėją Bernardą Kronvelį (Bernard Cornwell).
Bernardas Kronvelis su septynvamzde muškieta


Taigi, kas tai per “žvėris”?


Trumpai tai jis vadinamas Henrio Noko (Nock Volley Gun) – vienas geriausių ir žinomiausių XVIII-XIX amžių sandūros anglų šaunamųjų ginklų meistrų- šautuvu. Tiesa, konstruktoriumi ir išradėju buvo Džeimsonas Vilsonas, bet gamino Nokas.

Šautuvas sveria 6 kg ir išspjauna 170 gr. švino – kiekvieną vamzdis užtaisomas 13,2 mm pistoletinė kulka. Šaudo viena salve.

Jis buvo sukurtas Britų karinių jūrų laivyno užsakymu. Šis šautuvas turėjo padėti šauliams sėdintiems krepšiuose ant stiebų ar esantiems ant tiltelių per abordažą.

Noko šautuvo taiklumas buvo visiškai ne koks. Tinkamas tik šluoti susitelkusiai masei. Abordažui kaip ir tinkamas, tačiau atatranka buvo tokia galinga, kad jo savininkas turėjo būti iš ties labai tvirtas milžinas arba šaulys rizikavo susilaužyti raktikaulį. Visai gali būti, kad tai pasakos, nes senų ginklų mėgėjai bando ir originalus ir replikas, bet kažkaip niekas nieko nesusilaužė.

Rekonstrukcija


Vienok jo pertaisymas... Manau galit patys įsivaizduoti tą „hemorojų“ J


Taigi, šio projekto Karinis jūrų laivynas atsisakė, o pagaminti egzemplioriai išsivaikščiojo po pasaulį.
Tik čia jau mitų ir legendų lygyje, kalbama, kad šį šautuvą kaip reikiant įvertino niekadėjai kapitonai, kurie bijojo įgulos maišto ir užtaisytus laikė savojoje kajutėje. Tie kas susipažinę su Anglų karinio jūrų laivyno XVIII-XIX amžių „tradicijomis“ – manau, kad pasakys, jog šios legendos turi svorį. Nežinau, bet aš linkęs tam pritarti J


Žodžiu, šis kaip ir nevykęs gaminys į užmarštį nepateko. Jis buvo funkcionalus ir veikiantis.
Tiesa, buvo ir gerokai didesnių monstrų


 Tačiau plačiose masėse būtent septynvamzdis  didžiausią garsą įgijo Kronvelio ir Ričardo Šarpo vyriausiojo seržanto, airio, Pito Herperio dėka XX a. pabaigoje.
Tiesa, skaitant romaną, jis šiek tiek pervertintas. Atrodo, kad tai vos ne nuo šiuolaikinio malūnsparnio nukabintas rotorinis kulkosvaidis...
Kadras iš filmo





2016 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Rodoleros... rodoljerai... skydnešiai... kalavijuočiai...






 Ne vienas, kuris nors kažkiek domėjosi Naujojo Pasaulio užkariavimu: konkista ir konkistadorais (conquistador), tikriausiai paveiksluose ir graviūrose matė šarvuotą ispanų karį su ilgu ispanišku kalaviju (espada) ir dideliu apvaliu skydu.


Tačiau čia ne šiaip kariai. Tai buvo garsieji XV a. pabaigos ir XVI a. rodoljerai (rodoleros). Pavadinimas kilęs nuo specifinio didelio ir metalinio apvalios formos skydo. Jie dar buvo vadinami espadachinais (espadachines) - kalavijuočiais – kovotojais kalaviju - fechtuotojais.
Tačiau jų nereikia painioti su eskuderais (escudero) – kurie taip pat gali būti verčiami kaip skydnešiai (escudo – bendrinis skydo pavadinimas). Esmė ta, kad pagal mūsų supratimą, "eskudero" – tai ginklanešys - riterio/kavalieriaus palydovas ir bendražygis. Tai yra - visai kita reikšmė, paskirtis ir samprata, kai, tuo tarpu -  „rodoleros“ – specialiosios paskirties  karys. Taip, tai tų laikų specialiosios paskirties karių būrys. Jų pagrindinis tikslas buvo kuo greičiau neutralizuoti priešo šaulius (arbaletininkus, arkebūzierius, muškietininkus ir t.t.) ir artilerijos taškus – baterijas. Esmė ta, kad ietininkų/pikinierių falanga (Ispanijoje tuo metu jau pradėta naudoti mišri falanga -„colunella“ – ietininkai su šauliais) mūšio lauke judėdavo gana lėtai ir buvo bevertė, jei jos rikiuotę pavykdavo išsklaidyti ar net iššaudyti. Todėl rodoljerų būriai privalėjo staigia ataka neutralizuoti priešo ugnies taškus.



Roroljeros idėja priklauso Italijai – jei tiksliau, tai ko gero Venecijai. Jų sukurti skydnešių būriai turėjo atlikti panašų vaidmenį, kaip landsknechtų zveichanderiai (kariai su sunkiuoju dvirankiu kalaviju) arba šveicarų alebardininkai.



Vienas iš sėkmingiausių jų veikimo pavyzdžių – Ravenos mūšis (1512 metai – Ravenos apgultis – Karas tarp Prancūzijos ir Šventosios Lygos: Ispanijos ir Popiežiaus Respublikos/Sancta Romana Res Publica), na, o kai rodoljeros atsidurdavo prieš ietininkus, kurie sugebėdavo išlaikyti glaustas gretas, kaip pavyzdžiui Seminaros mūšyje (1495 metai – Prancūzija prieš Neapolio karalystę ir Aragono karūną/karalystę) – jie patirdavo neapsakomai didelių nuostolių. Taip pat, atskiriems rodoleros būriams, buvo ganėtinai sunku išsilaikyti prieš kavaleriją.

Žodžiu, dėl minėtų nuostolių, rodoljeros, kaip savarankiškų kovotojų būrys – kovinis vienetas - jau 1530 metais nunyko kartu su ietininkų falangomis. Rodoljeros buvo reorganizuoti ir sulieti į ispaniškąją terciją (taktinis Ispanijos pėstininkų būrys „tercio” iš ietininkų, rodoleros ir arkebūzierių/muškietininkų – teoriškai apie 3000 karių, smulkesnis vienetas kuopa. Kuopoje iki 300 karių.  Tercijoje 2 kuopos būdavo šauliai. Kiekviena kuopa su savo kapitonu ir mažuoju štabu. Kuopa susidėjo iš 12 skyrių, kuriai vadovavo veteranas).

Vėlesniais laikais buvo bandoma atgaivinti rodoljerų būrius, kaip savarankiškus vienetus, tačiau nesėkmingai arba papildomai ietininkus apginkluoti nedideliu skydu (bakleriu) ir ilgu kalaviju.

Na ir konkista: štai kolonijiniuose karuose, rodoljrai tiko kuo puikiausiai. Pavyzdžiui, pas Ernandą/Hernandą Kortesą 1520 metais iš 1300 karių rodoljerų buvo net 1000. Netgi ir jo Naujojo Pasaulio tikrosios užkariavimo istorijos (Naujosios Ispanijos tikroji užkariavimo istorija - Historia verdadera de la Conquista de la Nueva Espana - išleista 1557—1575 m.) autorius ir konkistos dalyvis Bernalis Diasas del Kastilio (Bernal Díaz del Castillo – 1495-1584 m. – apie jį smulkiau gal kitais metais) buvo rodoljero.


Portugalai, beje – savo Naujojo pasaulio užkariavimuose taip pat sėkmingai naudojo rodoljerų būrius...