2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Šešialapis vėzdas...









Paskutiniu metu iš „rytų pučiantys vėjai“ dažnai bando įteigti, kad šešialapis vėzdas buvo įvairių etmonų, tiek Lenkijos, tiek LDK, Vengrijos ir laisvųjų kazokų etmonų valdžios simbolis ir bando jį piešti, kaip visiškai „rusišką‘ ginklą. Ar taip?.. Ne, ne taip. Jei pažiūrėti ankstyvuosius originalius paveikslus, tai didžioje daugumoje etmonai rankose laiko stilizuotą, apvalios formos, o ne šešialapį vėzdą. Šešialapį vėzdą į rankas etmonams kažkodėl pradėjo brukti visai neseniai... Dauguma tokių jų piešinių su šešialapiu rankose, tai pakankamai nesenas – XX-XXI a. produktas. Kartu dažnai šiam ginklui pripaišomos ir kažkokios tai ypatingos mistinės kovines savybės... Bet, nežiūrint viso to, pats „šešialapis vėzdas“ – iš ties vertas šiokio tokio dėmesio.


Tai štai, šis šešialapis gana seniai žinomas Šiaurės Europoje ginklas. Manoma, kad atsirado, kai ištobulėjo metalurgija ir kalvystė. Tai paprasčiausio vėzdo atmaina arba jo evoliucijos produktas. Tai dažniausiai savigynos, puolamasis ir pagalbinis ginklas, kuris vėliau paplito nuo pat Novgorodo iki Vengrijos (Europoje) ir galų gale virto paprasčiausiu valdžios arba jėgos simboliu.


Pradžioje, tai buvo paprasčiausias vėzdas – medinis, su metaliniu antgaliu ar paprasčiausiai kaustytas metalu, kartais su spygliais, kartais lygus, su paprastais gumbais... Nuo XIII a. metraščiuose atsiranda užuominos apie šešialapį vėzdą arba šešialapę buožę. Tai yra, praktiškai tuo pat metu, kai „pagreitį“ įgauna plokšteliai šarvai, o grandininiai šarvai nueina į antraeilį, pagalbinės šarvuotės planą.

Beje, šeši „lapai“ atsirado ne iš karto – tai gana ilgos karų istorijos produktas – šeši „lapai“ išdėstyti aplink apskritimo centą pasirodė pati efektyviausia vėzdo forma. Bet ji buvo ir pakankamai brangi, lyginant su kitų formų vėzdais. „Lapeliai“ dažniausiai susiliesdavo su „lygiu“ paviršiumi 60 ar 120 laipsnių ir turėdavo nelūžti ir netrupėti smūgio metu, o pačių lapelių forma skyrėsi priklausomai nuo regiono. Tarkim, Vakarų Europoje, raiteliai (riteriai) pamėgo trikampio formos smailus lapelius, o rytuose jie labiau buvo pusapvalės formos. Matomai tai galėjo įtakoti tuose regionuose naudojamų ir populiariausių šarvų „konstrukcijos“.
Kodėl juos pamėgo raiteliai? Labai paprastas atsakymas – „šešialapis“, tai visų pirma puolamasis ginklas, pakankamai lengvas, apie pusę kilogramo sveriantis ginklas ir puikiai galėjo pakeisti kalaviją arba kardą, kurie buvo ženkliai ir ženkliai brangesni. Jie buvo naudojami, kai reikėdavo persekioti priešą ir jį pribaigti. „Šešialapiai“, kurie turėjo ne medinę rankeną, o metalinę – tiko ir atmušti ar sulaikyti kertamuosius smūgius, bet jie jau svėrė gerokai daugaiu. Beje, kaip kartais tenka matyti kinuose – kalavijų trankymai į viens kito ašmenimis – tai pakankamai didelė retenybė – tai dažniau „paskutinio šanso“ kirtis ar „netyčiuko“ kirtis... Toks savigynos būdas - tai jau gerokai vėlesnių laikų „produktas“... Bet tai jau kita tema... Dvikovų tema... Tad grįžkim prie šešialapio.
Išskyrus vidurinį, kuris priskiriamas Rusijai - visi kiti indiški
Taigi, kovinis šešialapis (pirmieji, XIII a. išlikusių šešialapių pavyzdžiai) buvo 50-70 cm. ilgio ir svėrė nuo 1,5 iki 2,5 kg., bet jau nuo XIV a. jų svoris sumažėja dvigubai. Su mediniu kotu jis svėrė apie 0,5 kg. Svorio centras ginklo gale, tad ilgesniam fechtavimui visiškai netiko. Kaip ginklas, jis nebenaudojamas praktiškai nuo XVI a. pabaigos. Šeši lapai aplink žiedą kaldinami iš vieno metalo gabalo (lapai neprivirinami). Nuo panašiai XVI a. vidurio, rytų, bei dalyje Centrinės Europos šiašialapiai tampa valdžios simboliu arba garbės sargybos atributu. Beje, Vatikano šveicarų gvardijoje jie naudojami ir po šiai dienai.

Be kita ko, tačiau Vakarų Europoje „šešialapis“, nors ir buvo gerai žinomas, bet nebuvo itin paplitęs. Pirmą kartą Vakarų Europos kronikose jis paminimas Ričardo Liūtaširdžio kryžiaus žygių kronikose. Vakarų Europoje vietoje jo karaliavo „ryto žvaigždė“ – morgenšternas - „morgenstern“, kuris beje visiškai netapo valdžios simboliu – matyt per daug buvo darbinis instrumentas ;) Beje, morgenšterno parametrai labai panašūs į šešialapio ir pagal svorį, ir pagal ilgį, tačiau jų gamybos technologija skyrėsi iš esmės.



Kitą vertus, nors morgenšternas ir netapo valdžios simboliu, tačiau pats vėzdas – tik be lapų ir stilizuotas – tapo.
Dažniausiai tai kunigaikščių ar monarchų, bei maršalų, generolų, pulkininkų  ir net majorų ar kapitonų paradiniu valdžios simboliu (LDK etmonų simbolis dažnai buvo ne šešialapis vėzdas, o apvalus)...

Na, belieka tik pridurti, kad šešialapiai vėzdai angliškai dažnai vadinami „the flanged mace” arba tiesiog “pernach” ar “shestopyors”…
_____________

P.S. Radvilų giminei priklausęs rotmistro šešialapis:



 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą