2016 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Mušketonas... Muškietonas... Tromblonai... Trombonai... Trabuko... blunderbusai



 
Deja, bet labai ir labai nustebau, kad vienintelė normali užuomina apie muškietonus, tai „Voruta“ 2013-09-14 leidinyje Nr. 19, mažas straipsnelis. Dar galima surasti pagal žodį „trombonas“. Bet tai ką rasite - neatspindi tikrosios padėties.
Pradėjau kapstyti ir manau supratau, kur šaknys – kažkodėl jie - muškietonai, bet čia tik Lietuvos specifika, - painiojami su muškietomis arba net pistoletais... Vienintelis pasakymas, kad tai trumpas titnaginis ginklas... Blyn, kai tuo tarpu muškietonas su savo atsiradimu ir paskirtimi, tai visiškai atskira ginklų raidos kryptis... Tai visai kita niša, nei tos, kurią užėmė muškietos ar užima pistoletai.
Galima drąsiai teigti, kad būtent nuo jo – muškietono ar tromblono, ar trombono, ar blunderbuso (angl.: blunderbuss) -  ir prasidėjo šratinio šautuvo savigynoje ir karinėse pajėgose panaudojimo koncepcija... Kad nepainiot su kokiu muzikos instrumentu, tai geriau naudosiu žodį „muškietonas"...
Bet pradžiai tai kas tai per „žvėris“... Ir iš karto pasakysiu, kad kalba bus tik apie savigynai ir karinėms reikmėms skirtą šautuvą ( medžioklei skirti analogai, nors ir panašūs, bet  buvo ilgesni ir nuo pat pradžių visai kitos paskirties (nors perdirbtų variantų, taip pat pasitaikydavo)...
Pirmiausia tai apie muškietono pavadinimą – jis naudojamas beveik visose kalbose pagal prancūzišką šaknį nuo žodžio „mousqueton“. Angliškai „musketoons Kai kur juos dar vadino tromblonais ar trombonais.
Jei kalbama apie šautuvus, tai muškietonas – visų pirma - trumpavamzdis šautuvas, kurio vamzdžio vidinis diametras platesnis už kulką. Tai yra – visų pirma skirtas užtaisinėti šratais ir kartečelunderbuss). Neturint vieno ar kito, galėjo būti užtaisomas bet kokiu metaliniu ar net stikliniu (ne, čia ne klaida) šlamštu, pradedant nuo vinių galvučių iki... druskos arba pagal fantaziją ir sugedimo laipsnį, taip sakant... Kaip teko girdėti, tai net dabar atsiranda veikėjų, kurie į lygiavamzdžiui skirtą šovinį priberia vinukų galvučių, bet tai jau visai kita tema, kur reikėtų kalbėti apie tokio ginklo ilgaamžiškumą...
Taigi, kada ir kaip jis atsirado – dabar tai tiksliai sunku pasakyti, tačiau dauguma kolekcionierių linkę manyti, jog Nyderlandų – Ispanų aštuoniasdešimtmečio karo metu XVI-XVII a. sandūroje, kai jau šarvų nebeliko, muškietos sutrumpėjo, palengvėjo, o plėšikų padaugėjo... Muškietonas gana greitai paplito visų pirma tarp paštininkų, pirklių, keliautojų ir... jūreivių, o kiek vėliau juos pamėgo kavalerija.
Kalbant apie karinį jūrų laivyną, tai jis tiek tapo populiarus, kad įgavo „abordažinio pistoleto“ vardą, o konstrukcija dar labiau sutrumpėjo. Na ir, aišku, tapo beveik tų pačių laikų piratų simboliu... Abordžo metu jokios reikšmės neturėjo šaulio taikli akis, o ilgas šautuvas (muškieta) galėjo tik trukdyti... Lygiai taip pat ir kavalerija. Muškietonas leido šaudyti nesitaikant... Ypač kai titnagines spynas pakeitė kapsulinės... Dažnai ilgos distancijos kavaleristams taip pat nebuvo aktuali konstanta... Kaip ir miestiečių milicijoms... Ir šiaip, jis paplito visur, kur tik būdavo ankšta...
Kaip kad vieno kino filmo herojus, paklaustas, kodėl lendant į katakombas su savimi pasiėmė šratinį šautuvą, atsakė „aš nesu taiklus šaulys...“.
Prie muškietono kairės pusės dažnai buvo tvirtinamas kabliukas, kad kavaleristas ar net paprasčiausias vežikas, galėtų jį pasikabinti prie diržo, balno ar suolo ir esant reikalui greit juo pasinaudoti.

Taigi, jei kine pamatysite ar knygoje perskaitysite, kad nuo raitelio, vežiko „pistoleto“ ar šautuvo šūvio krenta penketas „negeriukų" – nesistebėkite: vienareikšmiškai, kad iššauta buvo iš muškietono (jei, aišku, tai ne kokia juoda komedija ar pigus blokbasteris). Muškietoną dažnai užtaisydavo skirtingo diametro šratais, o dėl didesnės sklaidos, kai kada, buvo gaminami platėjantys vamzdžiai.
Beje, jei muškietonas neturėjo „alia“ pistoletinės rankenos, tai nenustebkite, kad jo buožė itin trumpa.
Tokia buožė buvo skirta ne tiek įremti į petį, kiek į klubą ar net pilvą. Iš muškietono beveik nesitaikydavo. Praktiškai tik nukreipdavo į priešą. Kaip, beje, ir dabartiniuose šios paskirties šautuvuose – vietoj taikiklio stovi tik „pipsas“. Rimtesni taikikliai reikalingi tik ketinant šaudyti kulkomis atitinkančiomis šautuvo vamzdžio vidinį diametrą... (na dar „konstruktoriams“... sportininkams...). Na, bet tai šiuolaikinis, o anų laikų muškietonui net ir tokio "pipso" nereikėjo: niekam (na, nebent išimtiniais kokiais atvejais...) net nešaudavo į galvą mušketoną užtaisinėti jo vamzdžio diametrą atitinkančia kulka. Tai visų pirma - trumpos distancijos ginklas.
Beje, kai jį išstūmė graižtviniai šautuvai ir pistoletai, o kavalerija persiginklavo karabinais, tai yra sutrumpintais šautuvais, kurie  ir dabar dažnai vadinami „mousqueton rifle“ (Prancūzijoje praktiškai tai karabino sinonimas, kuris atėjo nuo Berterio konstrukcijos šautuvo/karabino Mousqueton Berthier arba The Berthier carbine; 1892 m. );  iš esmės visų šalių karinėse pajėgose atsirado tam tikra spraga, kurią užpildyti bandė visokiais būdais... buvo visokių pasiūlymų, bet iš esmės prigijo tik JAV pirmajame pasauliniame pasiūlyta "pompa“, kuri įgavo apkasų šluotos vardą... Iš esmės, tai „pompa“ – greitašaudis muškietono vaikaitis, kuris dėka savo užtaisymo mechanizmo pranoko savo protėvį... Nors dėl greitošaudos, tai atsiradus muškietonui – jis, muškietonas, ko gero, taip pat buvo pats greičiausiai šaudantis parakinis ginklas pasaulyje. Dėka trumpo ir plataus vamzdžio ir dėl to, kad nebūdavo užtaisomas kulka, o tokiu atveju parako degėsių likučiai turėjo mažesnę įtaką pertaisymui, beveik „pusžalis“ šaulys galėjo juo iššauti nuo 3 iki 5 šūvių per minutę!
Ypač, jei pertaisymui buvo paruošti atitinkami ruošiniai – suktinės. Nors tiesą sakant ir to nereikėjo...
Čia reikėtų pridurti, kad jeigu muškietono vamzdis nebuvo kūginės formos (pakankamai retas Šuvalovo konstrukcijos variantas), dažnai galime išvysti, kad jo vamzdžio galas ženkliai praplatėja – tarsi būtų privirintas piltuvėlis. Iš ties, tai ir buvo piltuvas. Staiga išplatėjęs galas sklaidai - jokios įtakos neturėjo. Šis išplatėjęs galas palengvino šratų, kartečės, ar kito užtaiso subėrimą į vamzdį.
Ginklo ilgis. Labai ir labai įvairus. Tad, pakanka tik pasakyti, jog pradžioje jis buvo apie 120-130 cm ir svėrė apie 5 kg., o jį užtaisydavo nuo 10 iki 15 šratų (sviedinių). Toliau jau reiktų pradėti kalbėti apie atskiras muškietono paskirtis, nes laivyno, sausumos ir miestų apsaugos standartai ir reikalavimai skyrėsi, o taip pat keitėsi technologijos, mados ir tendencijos. Bet tai jau atskiros potemės, kurias galima atidėti kokiam nors tolimesniam laikui.
Na ką? Belieka tik pridurti, kad šis ginklas prigijo ir Azijoje. Nuo europietiškų analogų iš esmės skyrėsi tik savo puošnumu... Na ir, kad ispanų, portugalų, italų piratai ir kontrabandistai juos naudojo iki pat XX a. pradžios ir net šiek tiek vėliau. Tik jie jau žargone, kuris persikėlė į normatyvinę leksiką, buvo vadinami trabukomis „trabuko“ (trabuco).



 








 
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą