2016 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Holbeinas... Šokis su mirtimi...







Na, vakar pagal kalendorių tolerancijos diena... tarptautinė... Tad, sakau, gal verta palikti visokiausius žaisliukus šone ir pakalbėti apie meną? Pavyzdžiui apie Hansą Holbeiną Jaunesnįjį (Hans Holbein der Jüngere, 1497—1543)? Vieną žinomiausių XVI a. portretistų ir ne šiaip portretistų, o visos Vakarų Europos karališkojo kraujo asmenų portretistą, kurio paveikslai dėl menininko pedantiškumo ir smulkmeniškumo netgi smulkiausiose detalėse (ypač asmens statuso atributikoje) kartais duoda daugiau informacijos nei kokie tų laikų sausuolių vienuolių metraščiai?


Nors, kitą vertus, jo biografija pakankamai aiški ir „wikėje“ ji yra... Tad ką čia bepridursi... Nors... to, kad Holbeinas vienu metu buvo ne tik portretistas, bet ir gana genialus dizaineris – informacijos nėra. Ir tai, kad jis betarpiškai susijęs su šaltaisiais ginklais  - taip pat nėra. Na, nors, tiesą sakant – pačių ginklų jis nekalė. Ne, jis nebuvo ginklakalys. Tačiau visuose jo tapytuose didikų portretuose, jei to reikalavo statusas, galima matyti ginklus. Dažniausiai prabangiai inkrustuotus. Bet negana to, pagal ginklakalių ir diduomenės užsakymus, jis piešdavo ginklų papuošimų eskizus. Kadangi jis ilgai gyveno Šveicarijoje, tad nenuostabu, kad jo tapytų didikų rankose dažniausiai matomas tuo metu itin populiarus bazelardas ar basleris (angl. baselard, pranc. bazelaire, vok. basler) – Šveicariškasdurklas.
Galima sakyti, kad prie jo populiarinimo Hansas prisidėjo gana nemenkai... Tačiau, kaip ten bebūtų, pagal jo eskizus išpuošti ginklai kainavo nemenkus pinigus ir diduomenėje tapo ganėtinai paklausūs. Tam laikmečiui, jo graviūrų stilius ir inkrustavimo technika, buvo itin „gyva“ ir dažnai net nebepuošiama papildomais „akmenėliais“ – to, paprasčiausiai, nebereikėjo. Jo eskizai išsiskyrė iš to meto ginklų puošimo tradicijų, tad tapo paprasčiausiai nauja srove ginklų inkrustacijoje.
Dažniausiai šaltųjų ginklų inkrustacijoje. Pagal jo stilių papuošti durklai taip ir pardėti vadinti: „Holbeino durklai“, nors dažniausiai sutinkami jo eskizai buvo skirti makštų papuošimui, tai yra, jų išpjaustinėtu korpusu, į kurį jau buvo įstatomos medinės (daugiausia) makštys aptrauktos oda ar brangia medžiaga. Na, ir, aišku, tai nebūtinai buvo šveicariški basleriai, bet vis tik jų buvo pagaminta daugiausiai. Holbeinų inkrustacija buvo naudojama per visus vėlesnius šimtmečius ir netgi šiandieną... Jo stiliuje atlikta puošyba taip ir vadinama - "holbeino".



Buvo visokiausių inkrustacijos motyvų, tačiau žinomiausias ir garsiausiais tai „šokis su mirtimi“. Didesne dalimi, būtent dėl šio motyvo, jis ko gero ir išgarsėjo. Jo „šokis su mirtimi“ skyrėsi iš esmės nuo iki tol visų „šokių su mirtimi“, nors šis motyvas buvo gyvas jau kelis šimtmečius ir atrodė, kad jau nieko naujo sugalvoti nebegalima...

Holbeinas, visų pirma, buvo humanistas, tad pagal ano meto humanizmo supratimą, jo „mirtis“ buvo daugiausiai vaizduojama kaip teisėja, o ne kaip bausmė ar neišvengiamybė. Kaip likimas, kurio galima išvengti...

Pati garsiausia jo graviūra buvo atlikta 1526 m., tačiau publikuota tik po dvylikos metų Bazelyje 1538 m. Pagal tradiciją šis „Šokis su mirtimi“ dar buvo itin agresyvus, tačiau iš esmės skyrėsi nuo prieš tai buvusių tuo, kad tai nebuvo parastas šokių motyvas, kur „giltinė“ apkabina "plokščią" žmogeliuką, o daugiau buvo vaizduojamas mirties kišimasis į kasdieninį gyvenimą. Jo graviūrose „mirtis“ kišasi visur ir sutinkama įvairiausiose gyvenimiškose situacijose.

Taip, iki tol, šis „šokis“ vaizduojamas dar nebuvo... Šio šokio pateikimo stilius dailėje naudojamas ir iki šiol... Na, o minėta graviūra buvo atlikta ant medžio... ir tapo etalonu. Iki tol „mirties šokis“ tradiciškai buvo vaizduojamas freskose, o po šio raižinio mirties šokis pradedamas piešti knygose, pradedamas raižyti ant įvairių gaminių ir, aišku, naudojamas ginklų inkrustacijoje...















Komentarų nėra:

Rašyti komentarą