2016 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Ten kur šilta... Tasmanas...





Šiandien lapkričio 24 d.... Atrodo tokia niūri diena... Ir žiūrint pro langą, ir žiūrint į kalendorių...

Hmmm... Padėkos diena... JAV ir kažkokia jos atmaina Japonijoje... Svetimos dienos, neįdomios...

O! Lapkričio 24 buvo atrasta Van Dimeno sala... O ten dabar matyt vasara, šilta...

Van Dimeno sala? Manot, kad apie ją neverta kalbėti? Ko gero neverta – pripasakota apie ją kiek tik nori, o dokumentinių filmų, iš kurių matyt didžiausia dalis tai apie jos gamtą, prikurta - dar daugiau... Ir Jūs matomai ją puikiai žinot – tarptautiniuose žemėlapiuose tai ta pati Tasmanijos sala J

Tačiau apie patį Tasmaną (ol. Abel Janszoon Tasman; 1603 – 1659-10-03) „wikėje“ gana sausoka. Netgi dar daugiau – jo portretas „apkramtytas“. Pilna portreto versija štai tokia:


Tuo tarpu jo biografija tikrai įspūdinga ir verta dėmesio. Jį net galima būtų pavadinti „Pietų jūrų Kolumbu“. Geografijos prasme – tai nusipelnęs veikėjas, tačiau taip nemanė Olandų „Ost-Indijos“ kompanija – jos požiūriu, beveik visi Tasmano žygiai buvo nesėkmingi. Tai yra – jokių naujų prekybinių kelių, gerų pinigų ir vien tik išlaidos... Ir tokia nuomonė vyravo beveik šimtą metų - iki pat kapitono Kuko ekspedicijos... kai jau Europoje vyravo visiškai kitoks „prekybinis“ klimatas. Ko gero, tai ir lėmė, kad Tasmanas buvo beveik pamirštas... O Kuko laikais jo sudaryti žemėlapiai buvo laikomi tik kažkokiomis nepatikimomis senienomis.


Nepradėsiu, aišku, čia perrašinėti Abelio Jansono Tasmano biografijos, juo labiau, kad berods, jei neklystu, yra išleistas jo kelionių žurnalas,
tačiau jos kertinius taškus pavardysiu. Taigi:

1. Gimė Liutjegaste (ol. Lutjegast) 1603 metais.


2. Iš esmės jo biografija aiškesnė tik nuo 1631 m.: nuo įrašo apie jo antrąsias vedybas. Pagal amžininkų liudijimus, jo antroji žmona buvo „žemojo“ sluoksnio ir visiškai neraštinga. Tokie liudijimai netiesiogiai parodo, kad pats Tasmanas buvo kilęs iš pakankamai kilmingos giminės;

3. Pagal užrašus, Tasmanas stoja tarnauti į olandų „Ost-Indijos“ kompaniją paprastu jūreiviu, tačiau jau 1634 metais jis įvardijamas kaip vienas iš šios kompanijos laivų škiperių (ol. schipper – pasenusi terminologija. Tų laikų kapitono atitikmuo, tačiau škiperiais dažniausiai buvo vadinami prekybinio jūrų laivyno kapiotonai);

4. 1638 m. išplaukia į Indiją.

5. 1639 m. jau paskiriamas dviejų laivų ekspedicijos vadu, kuris turėjo ištyrinėti Japonijos regiono jūras ir užmegzti kontaktus su vietiniais.

Tačiau ekspedicija buvo nesėkminga – iš 90 žmonių per pusmetį mirė apie 50. Atrasta tik Boninio sala (salynas) (jap. Ogasavaros salynas);

6. 1640 m. jam patikėta 11 laivų flotilė, kuri turėjo pasiekti Japoniją. Ekspedicija buvo sėkminga. Pasiekė Chirado uostą ir ten praleido apie tris mėnesius.

7. 1642 m. Olandų „Ost-Indijos“ kompanija jam patiki du laivus ir išsiunčia tyrinėti Pietų ir Rytų jūras. Nukrypstant nuo temos, tai tais laikais buvo manyta, kad ten privalo būti kontinentas, kuris turi palaikyti pusiausvyrą – jis turėjo būti kaip atsvara šiauriniams kontinentams. Štai šios ekspedicijos metu ir buvo atrasta sala, kuri dabar žinoma, kaip Tasmanija. Tačiau pats atradėjas, olandų „Ost-Indijos“ kompanijos gubernatoriaus garbei ją pavadino - Van Dimeno sala.

Tais pačiais metais, 1642-12-13 – jis atranda salą, kuri vėliau pavadinta Naująja Zelandija. Berods tą pačią dieną, įvyksta pirmasis kontaktas su vietiniais gyventojais – maoriais. Tačiau susitikimas baigėsi tragiškai – į krantą išlipę jūreiviai buvo užpulti ir kai kurie dingo be žinios (matyt buvo sėsti...) ir šią įlanką Tasmanas pavadino „Žmogžudžių įlanka“- dabartinis pavadinimas „Golden Bay”.

1643-01-23 pasiekia dabartinį Tongos archipelagą.

1643-02-06 pasiekia Fidži.

1643-06-15 praplaukęs pro Naująją Gvinėją (Naujoji Airija), išmeta inkarą Botavijoje – dabartinėje Džakartoje.

8. Tais pačiais 1643 metais, Tasmanas paskirtas trijų laivų admirolu ir praplaukia Naujosios Gvinėjos vakarinius krantus. Žemėlapiuose pavaizduoja šiaurinį Australijos krantą.

Grįžus į Bataviją, Tasmanui suteikiamas komandoro laipsnis ir pakeliamas atlyginimas. Jis paskiriamas Batavijos juridinės tarybos narius, nors iš esmės tai olandų „Ost-Indijos“ kompanijos požiūriu jo paskutiniosios ekspedicijos
buvo nuostolingos ir be jokios perspektyvos.

9. 1645 m. miršta gubernatorius Van Dimenas, ir, kadangi kompanijos požiūriu Tasmano ekspedicijos nebuvo pelningos, pats Tasmanas lieka nuošalyje nuo visų kompanijos peripetijų ir praktiškai vykdo tik visokius nereikšmingus darbelius. Tokius kaip pasiuntinybė pas Siamo – dabartinio Tailando karalių (1647 m.) ar 1648 m. paskiriamas aštuonių laivų flotilės, kuri turėjo sustabdyti ispanų invaziją į olandų „Ost-Indijos“ kompanijos įtakos sferą, vadu.


10. 1651 metais Tasmanas atsistatydina iš olandų „Ost-Indijos“ tarnybos ir užsiima savarankišku verslu iki savo mirties 1659 m. spalio 10 d.
 


 

 

......

2016 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Holbeinas... Šokis su mirtimi...







Na, vakar pagal kalendorių tolerancijos diena... tarptautinė... Tad, sakau, gal verta palikti visokiausius žaisliukus šone ir pakalbėti apie meną? Pavyzdžiui apie Hansą Holbeiną Jaunesnįjį (Hans Holbein der Jüngere, 1497—1543)? Vieną žinomiausių XVI a. portretistų ir ne šiaip portretistų, o visos Vakarų Europos karališkojo kraujo asmenų portretistą, kurio paveikslai dėl menininko pedantiškumo ir smulkmeniškumo netgi smulkiausiose detalėse (ypač asmens statuso atributikoje) kartais duoda daugiau informacijos nei kokie tų laikų sausuolių vienuolių metraščiai?


Nors, kitą vertus, jo biografija pakankamai aiški ir „wikėje“ ji yra... Tad ką čia bepridursi... Nors... to, kad Holbeinas vienu metu buvo ne tik portretistas, bet ir gana genialus dizaineris – informacijos nėra. Ir tai, kad jis betarpiškai susijęs su šaltaisiais ginklais  - taip pat nėra. Na, nors, tiesą sakant – pačių ginklų jis nekalė. Ne, jis nebuvo ginklakalys. Tačiau visuose jo tapytuose didikų portretuose, jei to reikalavo statusas, galima matyti ginklus. Dažniausiai prabangiai inkrustuotus. Bet negana to, pagal ginklakalių ir diduomenės užsakymus, jis piešdavo ginklų papuošimų eskizus. Kadangi jis ilgai gyveno Šveicarijoje, tad nenuostabu, kad jo tapytų didikų rankose dažniausiai matomas tuo metu itin populiarus bazelardas ar basleris (angl. baselard, pranc. bazelaire, vok. basler) – Šveicariškasdurklas.
Galima sakyti, kad prie jo populiarinimo Hansas prisidėjo gana nemenkai... Tačiau, kaip ten bebūtų, pagal jo eskizus išpuošti ginklai kainavo nemenkus pinigus ir diduomenėje tapo ganėtinai paklausūs. Tam laikmečiui, jo graviūrų stilius ir inkrustavimo technika, buvo itin „gyva“ ir dažnai net nebepuošiama papildomais „akmenėliais“ – to, paprasčiausiai, nebereikėjo. Jo eskizai išsiskyrė iš to meto ginklų puošimo tradicijų, tad tapo paprasčiausiai nauja srove ginklų inkrustacijoje.
Dažniausiai šaltųjų ginklų inkrustacijoje. Pagal jo stilių papuošti durklai taip ir pardėti vadinti: „Holbeino durklai“, nors dažniausiai sutinkami jo eskizai buvo skirti makštų papuošimui, tai yra, jų išpjaustinėtu korpusu, į kurį jau buvo įstatomos medinės (daugiausia) makštys aptrauktos oda ar brangia medžiaga. Na, ir, aišku, tai nebūtinai buvo šveicariški basleriai, bet vis tik jų buvo pagaminta daugiausiai. Holbeinų inkrustacija buvo naudojama per visus vėlesnius šimtmečius ir netgi šiandieną... Jo stiliuje atlikta puošyba taip ir vadinama - "holbeino".



Buvo visokiausių inkrustacijos motyvų, tačiau žinomiausias ir garsiausiais tai „šokis su mirtimi“. Didesne dalimi, būtent dėl šio motyvo, jis ko gero ir išgarsėjo. Jo „šokis su mirtimi“ skyrėsi iš esmės nuo iki tol visų „šokių su mirtimi“, nors šis motyvas buvo gyvas jau kelis šimtmečius ir atrodė, kad jau nieko naujo sugalvoti nebegalima...

Holbeinas, visų pirma, buvo humanistas, tad pagal ano meto humanizmo supratimą, jo „mirtis“ buvo daugiausiai vaizduojama kaip teisėja, o ne kaip bausmė ar neišvengiamybė. Kaip likimas, kurio galima išvengti...

Pati garsiausia jo graviūra buvo atlikta 1526 m., tačiau publikuota tik po dvylikos metų Bazelyje 1538 m. Pagal tradiciją šis „Šokis su mirtimi“ dar buvo itin agresyvus, tačiau iš esmės skyrėsi nuo prieš tai buvusių tuo, kad tai nebuvo parastas šokių motyvas, kur „giltinė“ apkabina "plokščią" žmogeliuką, o daugiau buvo vaizduojamas mirties kišimasis į kasdieninį gyvenimą. Jo graviūrose „mirtis“ kišasi visur ir sutinkama įvairiausiose gyvenimiškose situacijose.

Taip, iki tol, šis „šokis“ vaizduojamas dar nebuvo... Šio šokio pateikimo stilius dailėje naudojamas ir iki šiol... Na, o minėta graviūra buvo atlikta ant medžio... ir tapo etalonu. Iki tol „mirties šokis“ tradiciškai buvo vaizduojamas freskose, o po šio raižinio mirties šokis pradedamas piešti knygose, pradedamas raižyti ant įvairių gaminių ir, aišku, naudojamas ginklų inkrustacijoje...















2016 m. lapkričio 10 d., ketvirtadienis

Mušketonas... Muškietonas... Tromblonai... Trombonai... Trabuko... blunderbusai



 
Deja, bet labai ir labai nustebau, kad vienintelė normali užuomina apie muškietonus, tai „Voruta“ 2013-09-14 leidinyje Nr. 19, mažas straipsnelis. Dar galima surasti pagal žodį „trombonas“. Bet tai ką rasite - neatspindi tikrosios padėties.
Pradėjau kapstyti ir manau supratau, kur šaknys – kažkodėl jie - muškietonai, bet čia tik Lietuvos specifika, - painiojami su muškietomis arba net pistoletais... Vienintelis pasakymas, kad tai trumpas titnaginis ginklas... Blyn, kai tuo tarpu muškietonas su savo atsiradimu ir paskirtimi, tai visiškai atskira ginklų raidos kryptis... Tai visai kita niša, nei tos, kurią užėmė muškietos ar užima pistoletai.
Galima drąsiai teigti, kad būtent nuo jo – muškietono ar tromblono, ar trombono, ar blunderbuso (angl.: blunderbuss) -  ir prasidėjo šratinio šautuvo savigynoje ir karinėse pajėgose panaudojimo koncepcija... Kad nepainiot su kokiu muzikos instrumentu, tai geriau naudosiu žodį „muškietonas"...
Bet pradžiai tai kas tai per „žvėris“... Ir iš karto pasakysiu, kad kalba bus tik apie savigynai ir karinėms reikmėms skirtą šautuvą ( medžioklei skirti analogai, nors ir panašūs, bet  buvo ilgesni ir nuo pat pradžių visai kitos paskirties (nors perdirbtų variantų, taip pat pasitaikydavo)...
Pirmiausia tai apie muškietono pavadinimą – jis naudojamas beveik visose kalbose pagal prancūzišką šaknį nuo žodžio „mousqueton“. Angliškai „musketoons Kai kur juos dar vadino tromblonais ar trombonais.
Jei kalbama apie šautuvus, tai muškietonas – visų pirma - trumpavamzdis šautuvas, kurio vamzdžio vidinis diametras platesnis už kulką. Tai yra – visų pirma skirtas užtaisinėti šratais ir kartečelunderbuss). Neturint vieno ar kito, galėjo būti užtaisomas bet kokiu metaliniu ar net stikliniu (ne, čia ne klaida) šlamštu, pradedant nuo vinių galvučių iki... druskos arba pagal fantaziją ir sugedimo laipsnį, taip sakant... Kaip teko girdėti, tai net dabar atsiranda veikėjų, kurie į lygiavamzdžiui skirtą šovinį priberia vinukų galvučių, bet tai jau visai kita tema, kur reikėtų kalbėti apie tokio ginklo ilgaamžiškumą...
Taigi, kada ir kaip jis atsirado – dabar tai tiksliai sunku pasakyti, tačiau dauguma kolekcionierių linkę manyti, jog Nyderlandų – Ispanų aštuoniasdešimtmečio karo metu XVI-XVII a. sandūroje, kai jau šarvų nebeliko, muškietos sutrumpėjo, palengvėjo, o plėšikų padaugėjo... Muškietonas gana greitai paplito visų pirma tarp paštininkų, pirklių, keliautojų ir... jūreivių, o kiek vėliau juos pamėgo kavalerija.
Kalbant apie karinį jūrų laivyną, tai jis tiek tapo populiarus, kad įgavo „abordažinio pistoleto“ vardą, o konstrukcija dar labiau sutrumpėjo. Na ir, aišku, tapo beveik tų pačių laikų piratų simboliu... Abordžo metu jokios reikšmės neturėjo šaulio taikli akis, o ilgas šautuvas (muškieta) galėjo tik trukdyti... Lygiai taip pat ir kavalerija. Muškietonas leido šaudyti nesitaikant... Ypač kai titnagines spynas pakeitė kapsulinės... Dažnai ilgos distancijos kavaleristams taip pat nebuvo aktuali konstanta... Kaip ir miestiečių milicijoms... Ir šiaip, jis paplito visur, kur tik būdavo ankšta...
Kaip kad vieno kino filmo herojus, paklaustas, kodėl lendant į katakombas su savimi pasiėmė šratinį šautuvą, atsakė „aš nesu taiklus šaulys...“.
Prie muškietono kairės pusės dažnai buvo tvirtinamas kabliukas, kad kavaleristas ar net paprasčiausias vežikas, galėtų jį pasikabinti prie diržo, balno ar suolo ir esant reikalui greit juo pasinaudoti.

Taigi, jei kine pamatysite ar knygoje perskaitysite, kad nuo raitelio, vežiko „pistoleto“ ar šautuvo šūvio krenta penketas „negeriukų" – nesistebėkite: vienareikšmiškai, kad iššauta buvo iš muškietono (jei, aišku, tai ne kokia juoda komedija ar pigus blokbasteris). Muškietoną dažnai užtaisydavo skirtingo diametro šratais, o dėl didesnės sklaidos, kai kada, buvo gaminami platėjantys vamzdžiai.
Beje, jei muškietonas neturėjo „alia“ pistoletinės rankenos, tai nenustebkite, kad jo buožė itin trumpa.
Tokia buožė buvo skirta ne tiek įremti į petį, kiek į klubą ar net pilvą. Iš muškietono beveik nesitaikydavo. Praktiškai tik nukreipdavo į priešą. Kaip, beje, ir dabartiniuose šios paskirties šautuvuose – vietoj taikiklio stovi tik „pipsas“. Rimtesni taikikliai reikalingi tik ketinant šaudyti kulkomis atitinkančiomis šautuvo vamzdžio vidinį diametrą... (na dar „konstruktoriams“... sportininkams...). Na, bet tai šiuolaikinis, o anų laikų muškietonui net ir tokio "pipso" nereikėjo: niekam (na, nebent išimtiniais kokiais atvejais...) net nešaudavo į galvą mušketoną užtaisinėti jo vamzdžio diametrą atitinkančia kulka. Tai visų pirma - trumpos distancijos ginklas.
Beje, kai jį išstūmė graižtviniai šautuvai ir pistoletai, o kavalerija persiginklavo karabinais, tai yra sutrumpintais šautuvais, kurie  ir dabar dažnai vadinami „mousqueton rifle“ (Prancūzijoje praktiškai tai karabino sinonimas, kuris atėjo nuo Berterio konstrukcijos šautuvo/karabino Mousqueton Berthier arba The Berthier carbine; 1892 m. );  iš esmės visų šalių karinėse pajėgose atsirado tam tikra spraga, kurią užpildyti bandė visokiais būdais... buvo visokių pasiūlymų, bet iš esmės prigijo tik JAV pirmajame pasauliniame pasiūlyta "pompa“, kuri įgavo apkasų šluotos vardą... Iš esmės, tai „pompa“ – greitašaudis muškietono vaikaitis, kuris dėka savo užtaisymo mechanizmo pranoko savo protėvį... Nors dėl greitošaudos, tai atsiradus muškietonui – jis, muškietonas, ko gero, taip pat buvo pats greičiausiai šaudantis parakinis ginklas pasaulyje. Dėka trumpo ir plataus vamzdžio ir dėl to, kad nebūdavo užtaisomas kulka, o tokiu atveju parako degėsių likučiai turėjo mažesnę įtaką pertaisymui, beveik „pusžalis“ šaulys galėjo juo iššauti nuo 3 iki 5 šūvių per minutę!
Ypač, jei pertaisymui buvo paruošti atitinkami ruošiniai – suktinės. Nors tiesą sakant ir to nereikėjo...
Čia reikėtų pridurti, kad jeigu muškietono vamzdis nebuvo kūginės formos (pakankamai retas Šuvalovo konstrukcijos variantas), dažnai galime išvysti, kad jo vamzdžio galas ženkliai praplatėja – tarsi būtų privirintas piltuvėlis. Iš ties, tai ir buvo piltuvas. Staiga išplatėjęs galas sklaidai - jokios įtakos neturėjo. Šis išplatėjęs galas palengvino šratų, kartečės, ar kito užtaiso subėrimą į vamzdį.
Ginklo ilgis. Labai ir labai įvairus. Tad, pakanka tik pasakyti, jog pradžioje jis buvo apie 120-130 cm ir svėrė apie 5 kg., o jį užtaisydavo nuo 10 iki 15 šratų (sviedinių). Toliau jau reiktų pradėti kalbėti apie atskiras muškietono paskirtis, nes laivyno, sausumos ir miestų apsaugos standartai ir reikalavimai skyrėsi, o taip pat keitėsi technologijos, mados ir tendencijos. Bet tai jau atskiros potemės, kurias galima atidėti kokiam nors tolimesniam laikui.
Na ką? Belieka tik pridurti, kad šis ginklas prigijo ir Azijoje. Nuo europietiškų analogų iš esmės skyrėsi tik savo puošnumu... Na ir, kad ispanų, portugalų, italų piratai ir kontrabandistai juos naudojo iki pat XX a. pradžios ir net šiek tiek vėliau. Tik jie jau žargone, kuris persikėlė į normatyvinę leksiką, buvo vadinami trabukomis „trabuko“ (trabuco).