2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Vyriškasis durklas... Vyriškumo durklas... Balokas...




Taigi, matyt daugelis yra matęs ir ne kartą šyptelėjęs iš viduramžiškų klynų? Taip dar vadinamų gulfikais (ol: gulp kelnių maišelis) arba „trunk-hose“ – kelnių skryniomis J kurioms, kad pademonstruoti vyrišką pasididžiavimą, prikimšimui buvo naudojami ašutai, įvairios atraižos ir netgi sėlenos? Net prie šarvų kabindavo tokius nemenkus atributus J Žodžiu – spyris į tarpukojį tais laikais, ne visada galėjo priešininką ir „užlenkti“ J
Tad prie ko čia durklas? Ogi durklas prie to, kad kalbant apie tokius klynus, pamirštama, kad tuo metu egzistavo dar vienas tokios pat reikšmės „vyriškas“ atributas – durklas pavadinimu „balokas“. „Ballock ar „bollock kilęs nuo anglo-saksų tarmės bollocks“ ir išvertus tiesiai šviesiai ir reiškė: „kiaušai“, „kūliai“ ar tiksliausiai matyt bus -„pautai“ J Be to, XIV-XV a. balokai buvo nešiojami ant diržo priekyje. Tad nenuostabu, kad didžiosios Britanijos Vikrorijos laikų istorikai jį dar vadindavo ne „baloku“, o kultūringai – „garbės dirklas“ arba „garbingasis durklas“ J
Tačiau jo specifika tuo nesibaigia. Dažniausiai jo rankena buvo tik medinė, konusinės formos (panašiai, kaip dabartinės ylos) ir užsibaigdavo dviejų kiaušinėlių pavidalo formos rankos apsauga. Nuo XV a. ta rankena dažnai būdavo tuščiavidurė ir su kaiščiu, tad būdavo galima ten susiberti jei ne smulkias monetas, tai, bent jau, lošimo kauliukus ar kažkokias nedideles smulkmenas. Panašiai, kaip dabar vadinamieji „išgyvenimo“ peiliai. Tad nenuostabu, kad jį pamėgo pirkliai ir kiti miestiečiai, kurie bent kiek buvo susiję su prekyba.

Šis durklas buvo populiarus Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Škotijoje ir šiaip visoje Šiaurės Europoje.

Ką dar galima apie jį pasakyti? Na, nebent, kad jis žinomas nuo XIII a., dažnai matomas įvairiuose renesanso epochos paveiksluose ar didikų portretuose.
Pats durklas buvo tiesus, siauras, dviašmenis. Manoma, kad jo protėvis galėjo būti dar bronzos amžiuje lietas keltiškas durklas, o jis pats – kortiko prosenelis. Tačiau paskutinis teiginys, tai gana gerokai abejotinas ir mažai pagrįstas. Tačiau visiškai nekelia jokių abejonių, kad jo forma beveik nekito iki pat XVI a. ir Anglijoje transformavosi į „dudgeon dagger“ – pavojingąjį durklą arba durklą skriaudiką ar skriaudiko durklą, nes XVII a. „dudgeon“ – reiškė sriaudiką, o dar anksčiau - į škotišką dirką.

Visi jie išsaugojo tas vienokias ar kitokias kiaušinėlio formos rankos apsaugas. „Skriaudiko durklas“, pagal gardos formą dar buvo vadinamas „Poke, Poeke“ ar „Poicke“. Tačiau „skriaudiko durklas“ ar „škotiškas dirkas“, tai jau atskira epopėja... visai kita tema. Nors, gal užbėgant, galima pasakyti, kad paskutinis baloko formos pasikeitimas žinomas Škotijoje XVIII a. ir toliau jau balokas praktiškai nunyko. Likusioje Europoje baloką išstūmė 100-150 m. anksčiau „main gauche“ tipo durklai, kurie atėjus į madą fechtavimui stiliuje „espada-dagger“, labiau tiko ir geriau apsaugojo ranką nuo priešo kirčių (main gauche - bendrinis pavadinimas su taurės ar panašios formos rankų apsauga).

Klasikinis, dar nesitransformavusiais balokais laikomi XVI a. išlikę pavyzdžiai. Tai durklai su charakteringa medine, visiškai neraižyta, arba itin minimaliai raižyta, rankena; nuo 25 iki 40 centimetrų ilgio, o ašmenys bėgant laikui, turėjo tendenciją siaurėti. Jei XV a. tai buvo durklas su gana plačiais ašmenimis prie rankenos, tai vėliau jis beveik pasiekia stileto plonumą. Geriausiai išlikę pavyzdžiai yra Baltijos jūros regiono šalyse ir jų geležties ilgis dažnai būna lygi arba tik šiek tiek ilgesnė už rankenos ilgį.
Šio durklo makštys, skirtingai nuo pačio durklo, buvo gaminamos iš įvairiausių medžiagų ir įvairiausių formų ir stilių. Nuo paprasčiausiai odinių, be jokio metalo – iki metalinių, paauksuotų ir net su papildomomis kišenėmis kitiems smulkiems instrumentams.

Taigi, jei XIV-XV a. balokai buvo nešiojami priekyje, tai XV a. jis pasislenka ant dešinio šono ir dažnai būdavo nešiojamas horizontalioje padėtyje, o dar dažniau nustumiamas už nugaros. Jo forma tai leido daryti be didesnio diskomforto. Tad, jei skaitote knygas apie kokius muškietininkus ar kinuose matote karius ar kilminguosius, kurie būtent taip nešioja pagalbinį duriamąjį ginklą, tai greičiausiai bus balokas...
Beje, nukrypstu nuo temos. Ttruputį apie škotišką daloko versiją  - dirką. Dirką škotai mėgo ir jis jau buvo tapęs jų nacionalinio kostiumo dalimi, tačiau jo tolimesnią raidą nutraukė anglų valdžia po Kulodeno mūšio 1746-04-16, po kurio Škotijoje buvo uždrausti ne tik ginklai, bet ir jų nacionalinis kostiumas. Tačiau škotai, nebūt škotai – jie perėjo prie „Skin-du“ (gel.: Sgian Dubh) peilio – paslėpto arba juodojo peilio, iš  kurio formos kilę visokie dabartinai plokšti ir nedideli savigynos peiliukai...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą