2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Lankai, arbaletai, arkebūzos ir muškietos...



 
Pradėsiu matyt nuo galo...
Kaip teko pastebėti, labai dažnai muškietos ir arkebūzos painiojamos vietomis, o neretai tarp jų statomas ir lygybės ženklas... Kažkodėl, matyt tai XVIII-XIX a. muškietos raidos pasekmės – arkebūzos įsivaizduojamos kaip itin masyvus ir milžiniškas ginklas, kurį neretai reikėjo remti ant kokios atramos... Bet... viskas visai ne taip... Greičiau jau atvirkščiai...
Kulevrinos, rankinės kulevrinos ir bombardelės, o šiek tiek vėliau atsiradusios arkebūzos, atsirado dar tada, kai parakas buvo tiršto tepalo – beveik „plastelino“ pavidale (žr. čia). Būtent todėl kulevrinos buvo užtaisomos per pirmagalį, o tai mažino potencialų jos galingumą (smulkiau čia), o rankinės kulevrinos ir bombardelės buvo gana trumpavamzdės ir dažnai plačių žiočių. Šiek tiek pagerėjus parako kokybei, atsirado ir arkebūzos, kurios lyginant su rankinėm kulevrinom buvo gerokai taiklesnės, toliau šaudančios, bet ilgiau užtaisomos ir jų gamyba buvo šiek tiek sudėtingesnė.
Taigi, arkebūza. Pradžioje tai buvo templinis ginklas – uždaro tipo arbaletas (pranc. arquebuse: arque + buse) šaudantis švininiais rutuliukais, bet greit vietoj timpos buvo pradėtas naudoti parakas ir dagtis. Svėrė nuo 2,8 iki 3 (3,5, retai 4) kg (!), vamzdžio ilgis apie 90 cm, o bendras tik 120 cm. Beja, graižtva arkebūzai pradėta daryti XVI amžiuje! Tiksliau, tai graižtvos prototipas - įrentimai, kurie išsukdavo sviedinuką – iki 6-8 spiralių. Tik tiek, kad kare jie mažai buvo naudojami – daugiausiai paukščių medžioklėje. Tarp Europos didikų Būtent šitie šautuvėliai, ant kurių dagtį pakeitė užsukama spyna, išsilaikė net iki XVIII a. Daugiausiai Vokietijoje.
Tačiau Europa nestovėjo vietoje – vystėsi sunkioji pramonė ir nuo XV a. antros pusės europietiškose karinėse pajėgose plačiai imta naudoti kirasinio tipo šarvus. Tad kuo toliau, tuo labiau, rankinės kulevrinos ir bombardelės nebeatnešdavo laukiamo rezultato. Šiek tiek toliau ir taikliau šaudančios arkebūzos tiesioginiu pataikymu jau nuo 35-50 metrų praktiškai kirasos nebepramušdavo. Tačiau panašiai tuo pat metu atsirado grūdėtas parakas, kuris ne tik leido sumažinti kalibrą, bet kylant jo kokybei – ir padidinti jo taiklumą. Kulevrinas imta lieti, nes vamzdžių virinimas iš juostų ir pirmagalio spynos konstrukcija nebeatlaikydavo, rankinių atsisakyta visai, o arkebūzų kalibras sumažėja iki 14-18 mm ir atsiranda pavadinimas – muškieta – pranc. Mousquet – moskitas ar uodas – būtent dėl mažos, bet mirtinai pavojingos, kulkos. Štai tada muškietomis ir pradedama vadinti ilgavamzdžius, mažakalibrius šautuvus...
Pradžioje muškietos vamzdis,  XVI a., buvo iki 1,5 m (!) ir svėrė nuo 7 iki 10 kg. Štai šiam ginklui ir prireikė atramų (sunkesnės modifikacijos jau buvo naudojamas tik tvirtovėse ant stacionarių lafetų ar laikiklių). Štai šios gražuolės ispanų rankose 1525 m. Pavijos mūšyje užbaigė riterių erą Vakarų Europoje. Ši data paprastai ir laikoma muškietų eros pradžia ir riterystės (turint galvoje sunkiai šarvuotus kilmingųjų šauktinių raitelius) pabaiga...
Kodėl eros? O todėl, kad labai greitai įsitvirtino visų šalių armijose ir sunkiąją ginkluotę ėmė versti niekalu. Tad greičiau nei per kiek daugiau nei šimtą metų, sunkiosios ginkluotės beveik nebeliko... Kartu buvo modifikuota iš muškieta. Olandai, kariaudami savotišką „partizaninį“ karą prieš ispanus (labai įdomi atsitraukimų ir barikadų sistemos taktika...) ėmė kelti reikalavimą, kad muškieta būtų tokio ilgio ir svorio, jog būtų galima iššauti be atramos. Tad 1599 m. olandai jau naudojo sumažintas muškietas, kurios svėrė tik apie 6-6,5 kg., bet jos vis dar buvo nepatogios šaudant be stovo. Muškietos, iš ties tinkamos šaudyti be atramos, atsirado Vokietijoje 1630 m. Zulio mieste (vok. Suhl). Vamzdis sutrumpėjo iki 102 cm, bendras ilgis iki 140 cm ir svoris sumažėjo iki 4-4,5 kg.
Pirmieji šias pėstininkų mažesniąsias muškietas masiškai ėmė naudoti Prancūzai XVII a. pabaiga ir XVIII a. pradžioje: 5 kg., 19-20 kal. su titnaginiu skiltuvu. Praktiškai dagtinių spynų nebeliko, o pridėtas durtuvas (pradžioje jis buvo kišamas į vamzdį) galutinai leido atsisakyti ietininkų (pikinierių). Tik nepagalvokit, kad sunkiųjų muškietų buvo atsisakyta – tikrai ne. Jos taip ir liko kai kuriuose daliniuose ir kariname jūrų laivyne.

Būtent tada, atsirado antroji painiavos banga, kai, kai kurios šalys, atsisakė pavadinimo „muškieta“ ir ėmė šiuos ginklus vadinti „šautuvais“: pavyzdžiui lenkijoje - „fuzja“, o rusijoje „fuzeja“ (pranc. fusil). Konservatyviausi buvo anglai ir JAV. Jiems visi ginklai, net graižtviniai, kurie užtaisomi per vamzdžio laibgalį, taip ir liko muškietomis pridedant žodį „rifle“ – „rifled musket. Tik atsiradus masiniame naudojime užtaisymui per spyną – lieka žodis „raifle“... Toks lietuviškas universalus žodis „šautuvas“ – analogo neturi (jeigu sekti anglų ar rusų pavyzdžiu, tai turėtų būti koks nors „graižtvukas“, graižtvas ir t.t. ;) ).
Bet grįžkime prie ištakų. Prie to įdomaus taško, kur dar buvo naudojamas lankas, arbaletas, arkebūza ir jau muškieta – tai yra XV-XVI amžių sankirtą ir kaip etaloną paimkime metalinę riterio kirasą ir normalų šalmą, kad ir geros kokybės „šapelį“ (vokišką ketlehatą (Kettle Hat) ar ispanišką kabasetą (cabasset)):
1. Arkebūza, kaip minėjome, tiesioginiu pataikymu galėjo pramušti kirasą 35-50 m., sviedinys lėkė apie 70 m., pradinis sviedinio greitis nuo 200 iki 300 m/s.
2. Muškieta – pramušdavo kirasą iki 200 metrų, tačiau taiklumas iki 50 metrų, o pradinis kulkos greitis 400-500 m/s. Taigi, kaip individualus ginklas pradžioje netiko, bet, kaip masinis pigus ir efektyvus ginklas - puikiausiai: pavyzdžiui, šauti į artėjančią raitelių laviną ar pikinierių falangą... Naudojant muškietas suderintomis salvėms, ji buvo tokia efektinga, kad net jos lėtas pertaisymas nieko nereiškė – pavyzdžiui per 8 valandų mūšį galėjo iššauti tik kokius 7 – 9 kartus (net naudojant popierinį „šovinį-užtaisą“ (pvz.: Kisingeno mūšis 1636 m.)... Beje, muškietos kulka savo smogiamąją galią išlaikydavo iki 600 metrų – šarvuočio gal ir neužmušdavo, bet iš rikiuotės išvesdavo. Tačiau specialiai tokiais atstumais, aišku, nešaudydavo. Bendrai priimta taisyklė - šaudydavo ne didesniu atstumu, kaip 50-75 metrai – rečiau – 100 m... Ir tik sutartinėmis salvėmis, dažniausiai naudojant karakolio taktiką (sraigės taktika – šaudymas eilėmis)...
3. Lankas. Vienas lankininkas per minutę galėjo paleisti iki 5 strėlių. Manoma, kad statistika panašiai tokia, kad iš 20 paleistų, geromis, beveik idealiomis sąlygomis, į taikinį būdavo pataikoma 16, o muškieta, tokiomis pačiomis sąlygomis - 12 kartų. Tačiau... net amžininkų buvo laikoma, kad geras rezultatas, jei iš 100 paleistų strėlių 90-100 metrų distancijoje, bent trys pasiekdavo norimą rezultatą – pramušdavo geros kokybės plokštelinius šarvus. Problema tame, kad palygint dėl mažo strėlės greičio, reikėjo šaudyti atitinkamu kampu, o ir strėlės antgalis turėjo pataikyti tiesiogiai, o ne kampu, nes dažniausiai ji paprasčiausiai nuslysdavo, o rikošetu atšokusia strėle ką nors sužeisti beveik neįmanoma. Tuo tarpu muškietos kulkai tokiu atstumu, pataikymo kampas buvo nereikšmingas, o skyduose ir šarvuose nestrigdavo...
4. Arbaletas. Sunkusis arbaletas kažkiek galėjo konkuruoti su muškieta, tačiau jis buvo užtaisomas taip pat gana lėtai ir, nors turėjo didesnę nei lankas pramušimo galią, bet jo strėlė vis tiek nusileisdavo muškietos kulkai.
Be to, (30) 50-100 atstumu, lankui ir arbaletui reikėjo taikymo kampo, tad jų išsibarstymas buvo ganėtinai didelis, taikinys tapdavo realiai dar mažesnis... kai muškieta galėjo šaudyti tiesioginiu taikymu - "kakton".
Aišku, individualiose lankininkų varžybose, kur buvo aiškūs atstumai, tam tikslui paruošti lankai ir atitinkamai parinktos strėlės – lankininkai galėjo rodyti šaudymo stebuklus – nepaneigsi. Tačiau karo lauke, mūšyje, kur naudojamos strėlės iš bendrų gurguolės atsargų... o jei dar oras vėjuotas... visai kitas reikalas. Be to, muškietininkas mūšio lauke gerokai mažiau pavargdavo nei lankininkas ar arbaletininkas ir galėjo būti mažiau treniruotas (šaudymas lanku – tai vis tik menas, kuriam įsisavinti reikia ganėtina daug, jei ne dar daugiau, laiko). Tad, jei reikėdavo atstatyti netikėtai sunaikintą lankinkų ar arbaletininkų būrį – naujokais jį papildyti buvo kebloka... Kartais net sunkiai įmanoma... O muškieta sudarė sąlygas ganėtinai dideliam šaulių, kuriuos buvo galima papildyti per trumpą laiką, kiekiui...

 
 
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą