2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Kačių klavesinas... Gyvūnėlių vargonai...


 


Sąžiningai perspėju: ne silpnų nervų gyvūnų ir ypač kačių, mylėtojams... Na ir ne romantinių viduramžių adeptams...

 



Internete, lietuvių kalboje, yra kelios užuominos apie tokį daiktą kaip „kačių pianinas“ ar „kačių klavesinas“. Spėčiau, kad didesnė dalis kačių mylėtojų vienaip ar kitaip apie tokį daiktą girdėję, tad ko gero itin kažko naujo neparašysiu, bet kam gal bus vis tiek tai bus įdomu...




Pirmą kartą apie kačių klavesiną išgirdau (tiksliau – perskaičiau) skaitydamas apie Pilypą II Habsburgietį (1527-1598 m.; Ispanijos karalius nuo 1556 m., Portugalijos – 1580 m.). Po šio valdovo valdymo pradėjo nykti šių šalių galybė. Tad nenuostabu, jog pasitaiko veikėjų, kurie Pilypą II dar bando aprašinėti ir kaip prietranką ar kaip žmogų turėjusį psichikos problemų... Kaip vieną iš jo psichikos sutrikimų įrodymų neretai pateikia tą faktą, kad jis mėgo groti kačių klavesinu... Praktiškai jo dėka šis „instrumentas“ ir išplito po Europą...

Na, bet kaip čia neužtarsi Algirdo ar netgi Gedimino ainio pagal motinos liniją (Kimburga Mazovietės (lenk. Cymbarka Mazowiecka; ~1394-1429). Algirdo anūkė, Jogailos dukterėčia. Pagal legendą, ji buvo neįtikėtinai stipri – galėjo net vinį plikom rankom iš sienos ištraukti ir būtent ji Habsburgų dinastiją apdovanojo stambiu apatiniu žandikauliu. Šis Habsburgų bruožas taip ir vadinamas - „Kimburgos dovana“. Habsburgai nuo XV a. iš tiesų pasižymėjo apatiniu plačiu žandikauliu, tačiau, nors ji kaip ir neturėjo ryškau tokio žandikaulio ar sukandimo, bet buvo galinga moteris su stipriu genu, kuris progresavo vėlesnėse kartose, kai Habsburgai norėdami išlaikyti valdžią pradėjo tuoktis su ganėtinai artimais giminaičiais)? Juokauju aišku, o jei rimtai, tai kodėl XVI a. fone tai neturėtų būti laikoma iškrypimu, bet apie tai kiek žemiau.
Taigi, „Kačių klavesinas“. Tai klavesinas, kuris turėjo pailgos formos dėžės pavidalą su gardeliais/skyriais. Jų būdavo nuo 7 iki 14. Į šiuos skyrius/gardelius buvo talpinamos katės. Patalpintos būdavo supančiojamos, kad nejudėtų – galva įspraudžiama į specialią skylę, o uodega tvirtinama prie klaviatūros. Tiksliau, klaviatūra atsirado kiek vėliau – spėjama, kad pradžioje tai buvo lenta su ištraukiamomis rankenėlėmis.

Na, tai dar ne viskas. Katės būdavo atrenkamos ir į gardelius susodinamos pagal visas taisykles – gama privalėjo būti išlaikyta. Kaip atrinkdavo kates? Pagal legendą, tai labai paprastai – užlipdavo joms ant uodegos.

Prancūzų kompozitorius ir rašytojas Žanas Batista Vekerlinas (1821-1910 m.) savo knygoje „Musiciana, extraits d’ouvrages rare ou bizarre“ aprašo ne tik kačių klavesiną, bet ir žvėrių vargonus. Šie vargonai buvo demonstruojami viešai, kai Pilypas II lankė savo tėvą imperatorių Karolį V Briuselyje 1549 m. Paradinėje eisenoje dalyvavo traukiamas vežimas, kuriame liaudžiai grojo keistas instrumentas vadinamas kačių vargonais, kuriuo grojo lokys/meška (taip-taip, tai ne klaida), o vietoje vargonų vamzdžių buvo 16 kačių galvų. Uodegos buvo prakištos pro specialias skyles ir pririštos prie klavesino stygų... Yra teorijų, kad ne tik būdavo tempaimos uodegos, bet paspaudus klavišą, gyvūnėliai būdavo badomi specialiu spygliu. Beje, pasak istoriko Chuano Kristovalio de Estrelos, šie „Briuselio kačių vargonai“ buvo išstatyti teatre, kur skambant kačių miaukimui šoko vilkai, lapės ir net elniai...


Gal būt tai tik legenda, bet kaip ten bebūtų, tačiau tokie vargonai buvo demonstruojami ir 1650 metais. Šis "išradimas" pripaišomas jėzuitui, mokslininkui, išradėjui Atastazijui Kircheriui (Athanasius Kircher). Tai buvo tų laikų vedantysis „visų galų“ mokslininkas ir išradėjas. Ne menkesnis ir už da Vinčį: sukonstravo garsiąją Elovo arfą (arpa eolica), magnetinį laikrodį, iškėlė hipotezę, kad marą sukelia mikrobai ir t.t., ir pan. Tačiau, greičiausiai, tai buvo jo vienintelis eksperimentas su “gyvu choru”. Beje, jo draugas ir bičiulis jėzuitas Gasparas (Kasparas) Šotas: žymus matematikas ir akustikos bei optikos specialistas, bandė surinkti asilų chorą... Kaip jam ten pavyko, istorija nutyli... Matyt nelabai. Asilai yra asilai... ;) .
Na ir pavyzdžiui, 1803 metais, vokiečių psichiatras Jochanas Kristijonas Railis, kuris ir sugalvojo žodį “psichatrija”, iškėlė hipotezę, kad kačių klavesinas turi labai rimtą medicininį potencialą – gali “pažadinti” žmones, kurie turi chronišką nuovargio sindromą. Ligonis turi būti pasisukęs į klavesiną, kad ne tik girdėtų, bet ir matytų žvėrelių snukučius. Tačiau nežinoma ar jis jį bandė praktikoje.


Na, bet ką ten kačių klavesinas ar vargonas, ar asilų choras?!.. Gal būt nuo net reikėjo ir pradėti... Štai, pavyzdžiui, Liudovikas XI abatui de Bejinui buvo įsakęs organizuoti orkestrą iš kiaulių balsų. Na, abatas pasiraitojo rankoves ir sukūrė tokį klavesiną-pianiną su mechanizmu, kuris durdavo kiaulėms spygliu ir priversdavo jas žviegti. Po keturių šimtų metų šį instrumentą “iš naujo atrado” – jis vadinosi “porko-forte”.

Bet grįžkim prie kačių klavesino ar kačių vargonų (gal tai net ir tikslesnis pavadinimas). Matomai tokie kačių klavesinai-vargonai nebuvo retenybė ir puikia buvo žinomi visoje Europoje: egzotika, bet ne per didžiausia. Beje, pirmasis Rusijos imperatorius Petras I Hamburge užsakinėjo šį “instrumentą” savo kunstkamerai...


Kodėl taip buvo skriaudžiamos vargšės katytės? Tiesa, tai dar geras klausimas ar vargšės, nes patvoriuose sugaudytos ir atrankos nepraėjusios katės būdavo sudeginamos... Taip taip... sudeginamos kaip nešvarus eretikų ir raganų palydovas. Tuo tarpu išlikusios "instrumentinės" katytės, kad palaikyti “tonusą”, būdavo gana neblogai prižiūrimos, o su tuo kvailu instrumentu ne taip jau ir dažnai muzikuodavo...
 


Taigi, tais inkvizijos laužų laikais, kai buvo kankinami ir deginami eretikai, raganos kerėtojai ir burtininkai, katės, o ypač juodos, buvo laikomos velnio sutvėrimu. Tiksliau ryšininku tarp pragaro demonų ir raganos ar kerėtojo. Didesnė dalis sugaudytų kačių be jokių ceremonijų būdavo naikinamos - be jokios atodairos. Tų gadynių laikais, kai net žmogaus gyvybė, netgi aukštesniųjų luomų atstovų gyvybė – nebuvo itin vertinama, niekam net į galvą neatėjo mintis tausoti “prakeiktus”, "nešvarius" gyvūnėlius ar jų panaudojimą pasilinksminimams vadinti iškrypimu. Juolab, kad buvo manoma, jog gyvūnai sielos neturi. Iš dabartinio amžiaus bokšto žiūrint - visi šie “klavesinai” atrodo kaip nužmogėjimas, bet prisiminkim ar jau taip labai seniai atsirado sąvoka “gyvūnų teisės”? Ne, aš neteigiu, kad čia nieko tokio. Puiku ir  gerai, kad bent jau civilizuotam pasaulyje tokioms nesąmonėms vietos jau nebėra...

___________ 


P.S. Jei kam įdomu kaip tas “klavesinas”turėjo atrodyti, tai galite pamatyti jutubkėj surinkę Guy Plays A Cat Organ song  - Judy Garland... Tai rekonstrukcija su katėmis lėlėmis...


 

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą