2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Lankai, arbaletai, arkebūzos ir muškietos...



 
Pradėsiu matyt nuo galo...
Kaip teko pastebėti, labai dažnai muškietos ir arkebūzos painiojamos vietomis, o neretai tarp jų statomas ir lygybės ženklas... Kažkodėl, matyt tai XVIII-XIX a. muškietos raidos pasekmės – arkebūzos įsivaizduojamos kaip itin masyvus ir milžiniškas ginklas, kurį neretai reikėjo remti ant kokios atramos... Bet... viskas visai ne taip... Greičiau jau atvirkščiai...
Kulevrinos, rankinės kulevrinos ir bombardelės, o šiek tiek vėliau atsiradusios arkebūzos, atsirado dar tada, kai parakas buvo tiršto tepalo – beveik „plastelino“ pavidale (žr. čia). Būtent todėl kulevrinos buvo užtaisomos per pirmagalį, o tai mažino potencialų jos galingumą (smulkiau čia), o rankinės kulevrinos ir bombardelės buvo gana trumpavamzdės ir dažnai plačių žiočių. Šiek tiek pagerėjus parako kokybei, atsirado ir arkebūzos, kurios lyginant su rankinėm kulevrinom buvo gerokai taiklesnės, toliau šaudančios, bet ilgiau užtaisomos ir jų gamyba buvo šiek tiek sudėtingesnė.
Taigi, arkebūza. Pradžioje tai buvo templinis ginklas – uždaro tipo arbaletas (pranc. arquebuse: arque + buse) šaudantis švininiais rutuliukais, bet greit vietoj timpos buvo pradėtas naudoti parakas ir dagtis. Svėrė nuo 2,8 iki 3 (3,5, retai 4) kg (!), vamzdžio ilgis apie 90 cm, o bendras tik 120 cm. Beja, graižtva arkebūzai pradėta daryti XVI amžiuje! Tiksliau, tai graižtvos prototipas - įrentimai, kurie išsukdavo sviedinuką – iki 6-8 spiralių. Tik tiek, kad kare jie mažai buvo naudojami – daugiausiai paukščių medžioklėje. Tarp Europos didikų Būtent šitie šautuvėliai, ant kurių dagtį pakeitė užsukama spyna, išsilaikė net iki XVIII a. Daugiausiai Vokietijoje.
Tačiau Europa nestovėjo vietoje – vystėsi sunkioji pramonė ir nuo XV a. antros pusės europietiškose karinėse pajėgose plačiai imta naudoti kirasinio tipo šarvus. Tad kuo toliau, tuo labiau, rankinės kulevrinos ir bombardelės nebeatnešdavo laukiamo rezultato. Šiek tiek toliau ir taikliau šaudančios arkebūzos tiesioginiu pataikymu jau nuo 35-50 metrų praktiškai kirasos nebepramušdavo. Tačiau panašiai tuo pat metu atsirado grūdėtas parakas, kuris ne tik leido sumažinti kalibrą, bet kylant jo kokybei – ir padidinti jo taiklumą. Kulevrinas imta lieti, nes vamzdžių virinimas iš juostų ir pirmagalio spynos konstrukcija nebeatlaikydavo, rankinių atsisakyta visai, o arkebūzų kalibras sumažėja iki 14-18 mm ir atsiranda pavadinimas – muškieta – pranc. Mousquet – moskitas ar uodas – būtent dėl mažos, bet mirtinai pavojingos, kulkos. Štai tada muškietomis ir pradedama vadinti ilgavamzdžius, mažakalibrius šautuvus...
Pradžioje muškietos vamzdis,  XVI a., buvo iki 1,5 m (!) ir svėrė nuo 7 iki 10 kg. Štai šiam ginklui ir prireikė atramų (sunkesnės modifikacijos jau buvo naudojamas tik tvirtovėse ant stacionarių lafetų ar laikiklių). Štai šios gražuolės ispanų rankose 1525 m. Pavijos mūšyje užbaigė riterių erą Vakarų Europoje. Ši data paprastai ir laikoma muškietų eros pradžia ir riterystės (turint galvoje sunkiai šarvuotus kilmingųjų šauktinių raitelius) pabaiga...
Kodėl eros? O todėl, kad labai greitai įsitvirtino visų šalių armijose ir sunkiąją ginkluotę ėmė versti niekalu. Tad greičiau nei per kiek daugiau nei šimtą metų, sunkiosios ginkluotės beveik nebeliko... Kartu buvo modifikuota iš muškieta. Olandai, kariaudami savotišką „partizaninį“ karą prieš ispanus (labai įdomi atsitraukimų ir barikadų sistemos taktika...) ėmė kelti reikalavimą, kad muškieta būtų tokio ilgio ir svorio, jog būtų galima iššauti be atramos. Tad 1599 m. olandai jau naudojo sumažintas muškietas, kurios svėrė tik apie 6-6,5 kg., bet jos vis dar buvo nepatogios šaudant be stovo. Muškietos, iš ties tinkamos šaudyti be atramos, atsirado Vokietijoje 1630 m. Zulio mieste (vok. Suhl). Vamzdis sutrumpėjo iki 102 cm, bendras ilgis iki 140 cm ir svoris sumažėjo iki 4-4,5 kg.
Pirmieji šias pėstininkų mažesniąsias muškietas masiškai ėmė naudoti Prancūzai XVII a. pabaiga ir XVIII a. pradžioje: 5 kg., 19-20 kal. su titnaginiu skiltuvu. Praktiškai dagtinių spynų nebeliko, o pridėtas durtuvas (pradžioje jis buvo kišamas į vamzdį) galutinai leido atsisakyti ietininkų (pikinierių). Tik nepagalvokit, kad sunkiųjų muškietų buvo atsisakyta – tikrai ne. Jos taip ir liko kai kuriuose daliniuose ir kariname jūrų laivyne.

Būtent tada, atsirado antroji painiavos banga, kai, kai kurios šalys, atsisakė pavadinimo „muškieta“ ir ėmė šiuos ginklus vadinti „šautuvais“: pavyzdžiui lenkijoje - „fuzja“, o rusijoje „fuzeja“ (pranc. fusil). Konservatyviausi buvo anglai ir JAV. Jiems visi ginklai, net graižtviniai, kurie užtaisomi per vamzdžio laibgalį, taip ir liko muškietomis pridedant žodį „rifle“ – „rifled musket. Tik atsiradus masiniame naudojime užtaisymui per spyną – lieka žodis „raifle“... Toks lietuviškas universalus žodis „šautuvas“ – analogo neturi (jeigu sekti anglų ar rusų pavyzdžiu, tai turėtų būti koks nors „graižtvukas“, graižtvas ir t.t. ;) ).
Bet grįžkime prie ištakų. Prie to įdomaus taško, kur dar buvo naudojamas lankas, arbaletas, arkebūza ir jau muškieta – tai yra XV-XVI amžių sankirtą ir kaip etaloną paimkime metalinę riterio kirasą ir normalų šalmą, kad ir geros kokybės „šapelį“ (vokišką ketlehatą (Kettle Hat) ar ispanišką kabasetą (cabasset)):
1. Arkebūza, kaip minėjome, tiesioginiu pataikymu galėjo pramušti kirasą 35-50 m., sviedinys lėkė apie 70 m., pradinis sviedinio greitis nuo 200 iki 300 m/s.
2. Muškieta – pramušdavo kirasą iki 200 metrų, tačiau taiklumas iki 50 metrų, o pradinis kulkos greitis 400-500 m/s. Taigi, kaip individualus ginklas pradžioje netiko, bet, kaip masinis pigus ir efektyvus ginklas - puikiausiai: pavyzdžiui, šauti į artėjančią raitelių laviną ar pikinierių falangą... Naudojant muškietas suderintomis salvėms, ji buvo tokia efektinga, kad net jos lėtas pertaisymas nieko nereiškė – pavyzdžiui per 8 valandų mūšį galėjo iššauti tik kokius 7 – 9 kartus (net naudojant popierinį „šovinį-užtaisą“ (pvz.: Kisingeno mūšis 1636 m.)... Beje, muškietos kulka savo smogiamąją galią išlaikydavo iki 600 metrų – šarvuočio gal ir neužmušdavo, bet iš rikiuotės išvesdavo. Tačiau specialiai tokiais atstumais, aišku, nešaudydavo. Bendrai priimta taisyklė - šaudydavo ne didesniu atstumu, kaip 50-75 metrai – rečiau – 100 m... Ir tik sutartinėmis salvėmis, dažniausiai naudojant karakolio taktiką (sraigės taktika – šaudymas eilėmis)...
3. Lankas. Vienas lankininkas per minutę galėjo paleisti iki 5 strėlių. Manoma, kad statistika panašiai tokia, kad iš 20 paleistų, geromis, beveik idealiomis sąlygomis, į taikinį būdavo pataikoma 16, o muškieta, tokiomis pačiomis sąlygomis - 12 kartų. Tačiau... net amžininkų buvo laikoma, kad geras rezultatas, jei iš 100 paleistų strėlių 90-100 metrų distancijoje, bent trys pasiekdavo norimą rezultatą – pramušdavo geros kokybės plokštelinius šarvus. Problema tame, kad palygint dėl mažo strėlės greičio, reikėjo šaudyti atitinkamu kampu, o ir strėlės antgalis turėjo pataikyti tiesiogiai, o ne kampu, nes dažniausiai ji paprasčiausiai nuslysdavo, o rikošetu atšokusia strėle ką nors sužeisti beveik neįmanoma. Tuo tarpu muškietos kulkai tokiu atstumu, pataikymo kampas buvo nereikšmingas, o skyduose ir šarvuose nestrigdavo...
4. Arbaletas. Sunkusis arbaletas kažkiek galėjo konkuruoti su muškieta, tačiau jis buvo užtaisomas taip pat gana lėtai ir, nors turėjo didesnę nei lankas pramušimo galią, bet jo strėlė vis tiek nusileisdavo muškietos kulkai.
Be to, (30) 50-100 atstumu, lankui ir arbaletui reikėjo taikymo kampo, tad jų išsibarstymas buvo ganėtinai didelis, taikinys tapdavo realiai dar mažesnis... kai muškieta galėjo šaudyti tiesioginiu taikymu - "kakton".
Aišku, individualiose lankininkų varžybose, kur buvo aiškūs atstumai, tam tikslui paruošti lankai ir atitinkamai parinktos strėlės – lankininkai galėjo rodyti šaudymo stebuklus – nepaneigsi. Tačiau karo lauke, mūšyje, kur naudojamos strėlės iš bendrų gurguolės atsargų... o jei dar oras vėjuotas... visai kitas reikalas. Be to, muškietininkas mūšio lauke gerokai mažiau pavargdavo nei lankininkas ar arbaletininkas ir galėjo būti mažiau treniruotas (šaudymas lanku – tai vis tik menas, kuriam įsisavinti reikia ganėtina daug, jei ne dar daugiau, laiko). Tad, jei reikėdavo atstatyti netikėtai sunaikintą lankinkų ar arbaletininkų būrį – naujokais jį papildyti buvo kebloka... Kartais net sunkiai įmanoma... O muškieta sudarė sąlygas ganėtinai dideliam šaulių, kuriuos buvo galima papildyti per trumpą laiką, kiekiui...

 
 
 

2016 m. spalio 19 d., trečiadienis

Kovos drambliai ir jų šarvai...




 

Daug kalbėta apie Vakarų Europos kovos žirgų šarvus ir visokias galimas apsaugas. Tačiau Europoje, nuo seniausių laikų buvo naudojai ir kovos drambliai (pvz.: Hanibalo). 

Azija ir Europa  turėjo visus šansus turėti dramblių kavaleriją, bet - praktiškai to neįvyko.

Azijoje koviniai drambliai buvo naudojami iki pat XIX a. Tačiau, reikia iš karto paminėti, kad nuo XVI a. retai kada kovinėje rikiuotėje.  


Laužant visus stereotipus, Indijos radžos, macharadžos ir visokie sultonai, gana anksti suprato, kad kovos drambliai retai kada, kaip bebūtų keista, tinka atakai. Dramblius daugiau naudojo kaip judančiu apžvalgos bokštelius, o kai reikėdavo sprukti, greit persėsdavo ant gerokai eiklesnių ir geriau valdomų žirgų...

O neįvyko dėl paprastų priežasčių – žmogus daug kartų silpnesnis už dramblį ir priversti jį paklusti mūšio sąlygomis ganėtinai sunku.

Pasak visokiausių liudijimų, pačių pradžių pradžioje – drambliai gana puikiai gąsdino priešus, tačiau šie gana greitai išmoko nuo jų apsiginti. Pati pažeidžiamiausia vieta buvo dramblio pilvas, papilvė, kojos ir varovas-vadeliotojas. Jei nors vienas iš šių faktorių būdavo pažeidžiamas – dramblys dažnai pradėdavo trypti visus be jokio skirtumo, o dar dažniau savus...

Taigi, keletas pavyzdžių.
Romėnai dažniausiai stengdavosi pažeisti jų kojas ir papilvę: pavyzdys – 190 m. iki mūsų eros Magnezijos mūšis – sužeisti drambliai tiesiog sutrypė savąją Seleukidų kariauną.


XI a. Indijos sultonas Muchmudas Gaznevis prieš seldžiukus išstatė 50 dramblių, kurių galvos  buvo šarvuotos, o ant jų sėdėjo  po keturis šarvuotus ietininkus ir lankininkus – seldžiukų arkliai supanikavo, tačiau aniems vis tik pavyko atmušti indų ataką sužeidžiant dramblių bandos vedlį į pilvą.

1398 m. Tamirlanui puolant Delį, jį taip pat pasitiko drambliai, kurie, pasak legendų, buvo šarvuoti grandininiais šarvais ir buvo išmokyti čiupti raitelius ir tėkšti juos žemėn. Tais laikais dramblius statydavo prieš visą armiją glausta linija, kuri atrodė nepralaužiama. Beje, jau tada ant dramblių sėdėjo ne tik lankininkai ir ietininkai, bet ir granatų svaidytojai. Tiesa, tos granatos daugiau kėlė triukšmo, nei darė žalos. Tačiau arklius jos baidė neblogai. Tada Tamerlanas įsakė lankininkams iššaudyti vadeliotojus... Čia mūšis ir baigėsi. Netekę vadeliotojų, drambliai patys išsigando tų savo granatų ir sutrypė savąją armiją...

Beje, tais laikais vadeliotojas su savimi turėdavo plaktuką ir kaltą ir jei dramblys kovos lauke supanikuodavo – jais jie privalėjo jį nudėti praskeliant kaukolę, nes pasiutęs dramblys buvo baisus ne tiek priešams, kiek saviems.

Beje, Tamirlanas kovodamas prieš Osmanus, pats panaudojo dramblius – gana sėkmingai...

Riebų tašką uždėjo Baburo kariauna. 1526 m. Baburo kariauna susidūrė su Delio sultono kariauna, kuri turėjo iki 1000 dramblių. Delio sultonas pralaimėjo – Baburo kariaunai juos pavyko sustabdyti drausmingom muškietų ir patrankų salvėm. Dramblys buvo pernelyg geras taikinys... Sultono armiją Baburas ir sužeisti jo pačio drambliai taip suniokojo, kad praktiškai sultonas nebeturėjo kuo priešintis.

Žodžiu, karčios karo pamakos... Ir labai-labai brangios. Juk dramblius reikėjo ne tik šerti ir dresiruoti, bet ir pasistengti juos apsaugoti. Be karių su visokiais ginklais sėdinčių ant dramblių, jie buvo ir šarvuojami. Dėl pakankami didelio brangumo, dažnai ne pilnai, o tik iš priekio.

Piešinių, braižinių ir viso kito kiek nori, tačiau realių šarvų deja, bet beveik nėra.


Vieni iš jų saugomi Britų karališkajame muziejuje. Jie datuojami nuo XV-XVIII amžiumi... sveria 118 kg (vien galvos šarvai – 27 kg), o pilnas komplektas turėjo sverti 159 kg. Deja, bet tikslesnės datos nėra. Bet nežiūrint to, tai gana unikalus daiktas. Kai kurie mokslininkai visiškai rimtai mano, kad pirmuosius šarvuoti pradėjo būtent dramblius, o ne žirgus, nes tuo metu, pagal tuometines technologijas metalinius šarvus tik drambliai ir galėjo nešioti.  Tai yra visa vėlesnė žirgų šarvuotė išsivystė būtent iš drambliams skirtų šarvų.

Beje, sprendžiant iš šių šarvų, ant dramblio nugaros nebuvo jokių palankinų. Ietininkai, dėl didesnės dramblio šonų apsaugos sėdėjo ant kilimo už varovo.


Beje, ant straublio kabindavo grandines su stambiais švininiais rutuliais...

Na, ir dar vienas puikiai išlikęs šarvų egzempliorius saugomas Stratfordo arsenale. Čia jau plankinas ar tai kario būdelė jau yra. Tai visiškai priešingi grandiniams šarvams šarvai. Jie jau padaryti iš skardos plokščių ir tik ausys apsaugotos grandijais.

Dar keletas šarvų egzempliorių yra Indijoje. Tačiau kodėl drambliai, kai jau jie įrodė savo kovinį netinkamumą, vis tik buvo ir toliau laikomi, dresiruojami ir šarvuojami?

Atsakymas labai paprastas – prestižas.

Tiesa, bandė ant dramblių tvirtinti ir patrankėles ir kulkosvaidžius... nepasiteisino.

 


 

 

2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Vyriškasis durklas... Vyriškumo durklas... Balokas...




Taigi, matyt daugelis yra matęs ir ne kartą šyptelėjęs iš viduramžiškų klynų? Taip dar vadinamų gulfikais (ol: gulp kelnių maišelis) arba „trunk-hose“ – kelnių skryniomis J kurioms, kad pademonstruoti vyrišką pasididžiavimą, prikimšimui buvo naudojami ašutai, įvairios atraižos ir netgi sėlenos? Net prie šarvų kabindavo tokius nemenkus atributus J Žodžiu – spyris į tarpukojį tais laikais, ne visada galėjo priešininką ir „užlenkti“ J
Tad prie ko čia durklas? Ogi durklas prie to, kad kalbant apie tokius klynus, pamirštama, kad tuo metu egzistavo dar vienas tokios pat reikšmės „vyriškas“ atributas – durklas pavadinimu „balokas“. „Ballock ar „bollock kilęs nuo anglo-saksų tarmės bollocks“ ir išvertus tiesiai šviesiai ir reiškė: „kiaušai“, „kūliai“ ar tiksliausiai matyt bus -„pautai“ J Be to, XIV-XV a. balokai buvo nešiojami ant diržo priekyje. Tad nenuostabu, kad didžiosios Britanijos Vikrorijos laikų istorikai jį dar vadindavo ne „baloku“, o kultūringai – „garbės dirklas“ arba „garbingasis durklas“ J
Tačiau jo specifika tuo nesibaigia. Dažniausiai jo rankena buvo tik medinė, konusinės formos (panašiai, kaip dabartinės ylos) ir užsibaigdavo dviejų kiaušinėlių pavidalo formos rankos apsauga. Nuo XV a. ta rankena dažnai būdavo tuščiavidurė ir su kaiščiu, tad būdavo galima ten susiberti jei ne smulkias monetas, tai, bent jau, lošimo kauliukus ar kažkokias nedideles smulkmenas. Panašiai, kaip dabar vadinamieji „išgyvenimo“ peiliai. Tad nenuostabu, kad jį pamėgo pirkliai ir kiti miestiečiai, kurie bent kiek buvo susiję su prekyba.

Šis durklas buvo populiarus Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Škotijoje ir šiaip visoje Šiaurės Europoje.

Ką dar galima apie jį pasakyti? Na, nebent, kad jis žinomas nuo XIII a., dažnai matomas įvairiuose renesanso epochos paveiksluose ar didikų portretuose.
Pats durklas buvo tiesus, siauras, dviašmenis. Manoma, kad jo protėvis galėjo būti dar bronzos amžiuje lietas keltiškas durklas, o jis pats – kortiko prosenelis. Tačiau paskutinis teiginys, tai gana gerokai abejotinas ir mažai pagrįstas. Tačiau visiškai nekelia jokių abejonių, kad jo forma beveik nekito iki pat XVI a. ir Anglijoje transformavosi į „dudgeon dagger“ – pavojingąjį durklą arba durklą skriaudiką ar skriaudiko durklą, nes XVII a. „dudgeon“ – reiškė sriaudiką, o dar anksčiau - į škotišką dirką.

Visi jie išsaugojo tas vienokias ar kitokias kiaušinėlio formos rankos apsaugas. „Skriaudiko durklas“, pagal gardos formą dar buvo vadinamas „Poke, Poeke“ ar „Poicke“. Tačiau „skriaudiko durklas“ ar „škotiškas dirkas“, tai jau atskira epopėja... visai kita tema. Nors, gal užbėgant, galima pasakyti, kad paskutinis baloko formos pasikeitimas žinomas Škotijoje XVIII a. ir toliau jau balokas praktiškai nunyko. Likusioje Europoje baloką išstūmė 100-150 m. anksčiau „main gauche“ tipo durklai, kurie atėjus į madą fechtavimui stiliuje „espada-dagger“, labiau tiko ir geriau apsaugojo ranką nuo priešo kirčių (main gauche - bendrinis pavadinimas su taurės ar panašios formos rankų apsauga).

Klasikinis, dar nesitransformavusiais balokais laikomi XVI a. išlikę pavyzdžiai. Tai durklai su charakteringa medine, visiškai neraižyta, arba itin minimaliai raižyta, rankena; nuo 25 iki 40 centimetrų ilgio, o ašmenys bėgant laikui, turėjo tendenciją siaurėti. Jei XV a. tai buvo durklas su gana plačiais ašmenimis prie rankenos, tai vėliau jis beveik pasiekia stileto plonumą. Geriausiai išlikę pavyzdžiai yra Baltijos jūros regiono šalyse ir jų geležties ilgis dažnai būna lygi arba tik šiek tiek ilgesnė už rankenos ilgį.
Šio durklo makštys, skirtingai nuo pačio durklo, buvo gaminamos iš įvairiausių medžiagų ir įvairiausių formų ir stilių. Nuo paprasčiausiai odinių, be jokio metalo – iki metalinių, paauksuotų ir net su papildomomis kišenėmis kitiems smulkiems instrumentams.

Taigi, jei XIV-XV a. balokai buvo nešiojami priekyje, tai XV a. jis pasislenka ant dešinio šono ir dažnai būdavo nešiojamas horizontalioje padėtyje, o dar dažniau nustumiamas už nugaros. Jo forma tai leido daryti be didesnio diskomforto. Tad, jei skaitote knygas apie kokius muškietininkus ar kinuose matote karius ar kilminguosius, kurie būtent taip nešioja pagalbinį duriamąjį ginklą, tai greičiausiai bus balokas...
Beje, nukrypstu nuo temos. Ttruputį apie škotišką daloko versiją  - dirką. Dirką škotai mėgo ir jis jau buvo tapęs jų nacionalinio kostiumo dalimi, tačiau jo tolimesnią raidą nutraukė anglų valdžia po Kulodeno mūšio 1746-04-16, po kurio Škotijoje buvo uždrausti ne tik ginklai, bet ir jų nacionalinis kostiumas. Tačiau škotai, nebūt škotai – jie perėjo prie „Skin-du“ (gel.: Sgian Dubh) peilio – paslėpto arba juodojo peilio, iš  kurio formos kilę visokie dabartinai plokšti ir nedideli savigynos peiliukai...

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Kačių klavesinas... Gyvūnėlių vargonai...


 


Sąžiningai perspėju: ne silpnų nervų gyvūnų ir ypač kačių, mylėtojams... Na ir ne romantinių viduramžių adeptams...

 



Internete, lietuvių kalboje, yra kelios užuominos apie tokį daiktą kaip „kačių pianinas“ ar „kačių klavesinas“. Spėčiau, kad didesnė dalis kačių mylėtojų vienaip ar kitaip apie tokį daiktą girdėję, tad ko gero itin kažko naujo neparašysiu, bet kam gal bus vis tiek tai bus įdomu...




Pirmą kartą apie kačių klavesiną išgirdau (tiksliau – perskaičiau) skaitydamas apie Pilypą II Habsburgietį (1527-1598 m.; Ispanijos karalius nuo 1556 m., Portugalijos – 1580 m.). Po šio valdovo valdymo pradėjo nykti šių šalių galybė. Tad nenuostabu, jog pasitaiko veikėjų, kurie Pilypą II dar bando aprašinėti ir kaip prietranką ar kaip žmogų turėjusį psichikos problemų... Kaip vieną iš jo psichikos sutrikimų įrodymų neretai pateikia tą faktą, kad jis mėgo groti kačių klavesinu... Praktiškai jo dėka šis „instrumentas“ ir išplito po Europą...

Na, bet kaip čia neužtarsi Algirdo ar netgi Gedimino ainio pagal motinos liniją (Kimburga Mazovietės (lenk. Cymbarka Mazowiecka; ~1394-1429). Algirdo anūkė, Jogailos dukterėčia. Pagal legendą, ji buvo neįtikėtinai stipri – galėjo net vinį plikom rankom iš sienos ištraukti ir būtent ji Habsburgų dinastiją apdovanojo stambiu apatiniu žandikauliu. Šis Habsburgų bruožas taip ir vadinamas - „Kimburgos dovana“. Habsburgai nuo XV a. iš tiesų pasižymėjo apatiniu plačiu žandikauliu, tačiau, nors ji kaip ir neturėjo ryškau tokio žandikaulio ar sukandimo, bet buvo galinga moteris su stipriu genu, kuris progresavo vėlesnėse kartose, kai Habsburgai norėdami išlaikyti valdžią pradėjo tuoktis su ganėtinai artimais giminaičiais)? Juokauju aišku, o jei rimtai, tai kodėl XVI a. fone tai neturėtų būti laikoma iškrypimu, bet apie tai kiek žemiau.
Taigi, „Kačių klavesinas“. Tai klavesinas, kuris turėjo pailgos formos dėžės pavidalą su gardeliais/skyriais. Jų būdavo nuo 7 iki 14. Į šiuos skyrius/gardelius buvo talpinamos katės. Patalpintos būdavo supančiojamos, kad nejudėtų – galva įspraudžiama į specialią skylę, o uodega tvirtinama prie klaviatūros. Tiksliau, klaviatūra atsirado kiek vėliau – spėjama, kad pradžioje tai buvo lenta su ištraukiamomis rankenėlėmis.

Na, tai dar ne viskas. Katės būdavo atrenkamos ir į gardelius susodinamos pagal visas taisykles – gama privalėjo būti išlaikyta. Kaip atrinkdavo kates? Pagal legendą, tai labai paprastai – užlipdavo joms ant uodegos.

Prancūzų kompozitorius ir rašytojas Žanas Batista Vekerlinas (1821-1910 m.) savo knygoje „Musiciana, extraits d’ouvrages rare ou bizarre“ aprašo ne tik kačių klavesiną, bet ir žvėrių vargonus. Šie vargonai buvo demonstruojami viešai, kai Pilypas II lankė savo tėvą imperatorių Karolį V Briuselyje 1549 m. Paradinėje eisenoje dalyvavo traukiamas vežimas, kuriame liaudžiai grojo keistas instrumentas vadinamas kačių vargonais, kuriuo grojo lokys/meška (taip-taip, tai ne klaida), o vietoje vargonų vamzdžių buvo 16 kačių galvų. Uodegos buvo prakištos pro specialias skyles ir pririštos prie klavesino stygų... Yra teorijų, kad ne tik būdavo tempaimos uodegos, bet paspaudus klavišą, gyvūnėliai būdavo badomi specialiu spygliu. Beje, pasak istoriko Chuano Kristovalio de Estrelos, šie „Briuselio kačių vargonai“ buvo išstatyti teatre, kur skambant kačių miaukimui šoko vilkai, lapės ir net elniai...


Gal būt tai tik legenda, bet kaip ten bebūtų, tačiau tokie vargonai buvo demonstruojami ir 1650 metais. Šis "išradimas" pripaišomas jėzuitui, mokslininkui, išradėjui Atastazijui Kircheriui (Athanasius Kircher). Tai buvo tų laikų vedantysis „visų galų“ mokslininkas ir išradėjas. Ne menkesnis ir už da Vinčį: sukonstravo garsiąją Elovo arfą (arpa eolica), magnetinį laikrodį, iškėlė hipotezę, kad marą sukelia mikrobai ir t.t., ir pan. Tačiau, greičiausiai, tai buvo jo vienintelis eksperimentas su “gyvu choru”. Beje, jo draugas ir bičiulis jėzuitas Gasparas (Kasparas) Šotas: žymus matematikas ir akustikos bei optikos specialistas, bandė surinkti asilų chorą... Kaip jam ten pavyko, istorija nutyli... Matyt nelabai. Asilai yra asilai... ;) .
Na ir pavyzdžiui, 1803 metais, vokiečių psichiatras Jochanas Kristijonas Railis, kuris ir sugalvojo žodį “psichatrija”, iškėlė hipotezę, kad kačių klavesinas turi labai rimtą medicininį potencialą – gali “pažadinti” žmones, kurie turi chronišką nuovargio sindromą. Ligonis turi būti pasisukęs į klavesiną, kad ne tik girdėtų, bet ir matytų žvėrelių snukučius. Tačiau nežinoma ar jis jį bandė praktikoje.


Na, bet ką ten kačių klavesinas ar vargonas, ar asilų choras?!.. Gal būt nuo net reikėjo ir pradėti... Štai, pavyzdžiui, Liudovikas XI abatui de Bejinui buvo įsakęs organizuoti orkestrą iš kiaulių balsų. Na, abatas pasiraitojo rankoves ir sukūrė tokį klavesiną-pianiną su mechanizmu, kuris durdavo kiaulėms spygliu ir priversdavo jas žviegti. Po keturių šimtų metų šį instrumentą “iš naujo atrado” – jis vadinosi “porko-forte”.

Bet grįžkim prie kačių klavesino ar kačių vargonų (gal tai net ir tikslesnis pavadinimas). Matomai tokie kačių klavesinai-vargonai nebuvo retenybė ir puikia buvo žinomi visoje Europoje: egzotika, bet ne per didžiausia. Beje, pirmasis Rusijos imperatorius Petras I Hamburge užsakinėjo šį “instrumentą” savo kunstkamerai...


Kodėl taip buvo skriaudžiamos vargšės katytės? Tiesa, tai dar geras klausimas ar vargšės, nes patvoriuose sugaudytos ir atrankos nepraėjusios katės būdavo sudeginamos... Taip taip... sudeginamos kaip nešvarus eretikų ir raganų palydovas. Tuo tarpu išlikusios "instrumentinės" katytės, kad palaikyti “tonusą”, būdavo gana neblogai prižiūrimos, o su tuo kvailu instrumentu ne taip jau ir dažnai muzikuodavo...
 


Taigi, tais inkvizijos laužų laikais, kai buvo kankinami ir deginami eretikai, raganos kerėtojai ir burtininkai, katės, o ypač juodos, buvo laikomos velnio sutvėrimu. Tiksliau ryšininku tarp pragaro demonų ir raganos ar kerėtojo. Didesnė dalis sugaudytų kačių be jokių ceremonijų būdavo naikinamos - be jokios atodairos. Tų gadynių laikais, kai net žmogaus gyvybė, netgi aukštesniųjų luomų atstovų gyvybė – nebuvo itin vertinama, niekam net į galvą neatėjo mintis tausoti “prakeiktus”, "nešvarius" gyvūnėlius ar jų panaudojimą pasilinksminimams vadinti iškrypimu. Juolab, kad buvo manoma, jog gyvūnai sielos neturi. Iš dabartinio amžiaus bokšto žiūrint - visi šie “klavesinai” atrodo kaip nužmogėjimas, bet prisiminkim ar jau taip labai seniai atsirado sąvoka “gyvūnų teisės”? Ne, aš neteigiu, kad čia nieko tokio. Puiku ir  gerai, kad bent jau civilizuotam pasaulyje tokioms nesąmonėms vietos jau nebėra...

___________ 


P.S. Jei kam įdomu kaip tas “klavesinas”turėjo atrodyti, tai galite pamatyti jutubkėj surinkę Guy Plays A Cat Organ song  - Judy Garland... Tai rekonstrukcija su katėmis lėlėmis...