2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Gyvi šachmatai... Petras Arbuesas...




 Na taip, gyvi šachmatai... bet tekstas čia visai ne apie tuos, kuriais žaidė Ronis Vizlis ir ne apie tuos iš 2015 m.„Istorijos detektyvų“ laidos, ir ne apie Marsotikoje (ital.: Marostica) organizuojamus gyvųjų šachmatų turnyrus, kur šachmatus vaidina net tikri raiteliai...
Taigi, čia kalba apie tuos šachmatus, kuriuos galėtume prilyginti futbolo žaidimui minų lauke...

Bet apie viską nuo pradžių...

O pradėti matyt reiktų nuo Petro Arbueso (isp.: Pedro de Arbués; 1441-1485 m.) – augustijonų vienuolio, ispanų inkvizitoriaus ir Pijaus IX 1867 m. kanonizuoto šventojo... Taip sakant kankinio už tikėjimą...

Taigi, Petras Arbuesas buvo kilęs iš kilmingos Aragono šeimos, gavo puikų pagal tą laikmetį išsilavinimą. Bolonjos koledže studijavo teisę ir teologiją ir, kartu, pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Dar studijuojant, kuratoriai jį visiems rodė kaip tikrojo studento pavyzdį. Žodžiu nieko keisto, jog trisdešimties jau tapo Saragosos kanauninku ir grįžęs į Ispaniją įstojo į Augustinijonų ordiną. Liežuvis matomai buvo gerai pakabintas, gerai mokėjo parinkti žodžius, turėjo oratoriaus talentą, tad jo pamokslai turėjo itin didelį pasisekimą. Tačiau vien pamokslais jis neapsiribojo – pasak amžininkų rodė itin didelį rūpestį vargšams, tad tarp jų taip pat turėjo nemenką pasisekimą. Nežinia kokius skeletus jis laikė savo spintoje, tačiau kaip ten bebūtų, jo karjeros jokie skandalai netemdė, pagal tuos laikus nuosaikus fanatizmas akių nebadė, kelio jis niekam neperbėgo, tad ir karjeros laipteliais jis neblogai lipo... Tapo karalienės Izabelės nuodėmklausiu. Po to, kai karališkieji rūmai gavo iš Saragosos pavyduolių ir šmeižikų laišką, kuriame būtais ir nebūtais nusidėjimais buvo kaltinami turtingiausi pirkliai, amatininkai ir, aišku, žydai, Tomas Torkvemadas (Tomás de Torquemada; 1420-1498 m) – ispaniškosios inkvizicijos įkūrėjo ir pirmojo “Didžiojo Ispanijos inkvizitoriaus”1484 m.
- Arbuesą, kartu su dominikonu Kasparu Huglaru, paskyrė vyriausiuoju Aragono inkvizitoriumi... Tiksliau tribunolo/teismo pirmininku...

Kažin ar toliau verta vardinti jo darbelius? Ko gero, kad nelabai – visi paslėptieji “demonai” ištrūko į laisvę... Imdamas pavyzdį iš Torkvemano jau pirmaisiais mėnesiais jis organizavo keletą autodafe (isp.: auto de fe, port.: auto da fe)  - taip sakant viešų „tikėjimo aktų“... Žodžiu vyrukas darbavosi pasiraitojęs rankoves... budeliai buvo aprūpinti darbu iki kaklo...
        Tiesa darbavosi nebeilgai – tik metelius... visi tie autodafe, žydų, maranų, „burtininkų“ ir kitokių eretikų persekiojimai, turtų konfiskacijos ir... tame tarpe gyvieji šachmatai – gyventojams atsistojo skersai gerklės: vietiniai persekiojamieji gyventojai, nusamdė du (kai kur kalbama apie tris) žudikus, kurie jį nudūrė prie altoriaus, kai jis atsiklaupęs meldėsi... Nuo žaizdų mirė po dviejų dienų.

Manoma, kad aragoniečiai norėjo užmušti visus tenykščius inkvizitorius, tačiau tai arba nepavyko, arba tai tebėra viena iš istorinių mįslių... Bet dominikoną Kasparą tai tikrai – nunuodijo... Apkaltinti, aišku, buvo konversai: keturios turtingiausios ir įtakingiausios maranų šeimos (Sánchez, Montesa, Paterno, Santangel)  
Tačiau kaip ten bebūtų – bažnyčia beveik iš karto jį pripažino kankiniu, o popiežius Pijus IX 1867 m., nežiūrint visokių protestų net iš savo tikėjimo brolių, šį inkvizitorių paskelbė šventuoju...



Tai štai, kai inkvizicijos požemiuose prisirinkdavo per daug suimtųjų, o teismas/tribunolas jau buvo nepajėgus greit išnagrinėti bylų, Arbuesas rado išeitį. Sumanė pažaisti šachmatais. Tokiu būdu jis suimtuosius atiduodavo Visagalio malonei...
Reikiamas suimtųjų skaičius buvo išvedamas į kiemą, belaisviai aprengiami juodais ir baltais rūbais ir sustatomi ant išbraižytos šachmatų „lentos“. Šalia „lentos“ buvo pasodinami du akli vienuoliai ir žaidimas prasidėdavo. Vienuoliai sakydavo ėjimus, budeliai nenorinčius judėti priversdavo pereiti į reikiamą langelį, o kai reikėdavo „figūrą“ nukirsdinti, tai vargšeliui buvo nukertama galva arba jis būdavo perduriamas ietimi...

Žaidimo pabaigoje kraujo klanuose ant „lentos“ gulėjo krūvos lavonų su nukirsdintomis galūnėmis...

Koks išlikusių „figūrų“ likimas?

O išlikusių figūrų likimas buvo labai paprastas – čia pat keliaudavo ant laužo...
Pagal legendą, būtent šis niekingas „žaidimas“ ir perpildė Saragoso gyventojų kantrybės taurę...

Pasirodo, kad Ispanijos karalius sužinojęs apie šį išsidirbinėjimą „Petriuką“ perspėjo ir net patarė liautis, bet šis tik padidino apsukas... Manoma, kad jis ėmėsi keršyti už skundą, kurį Saragoso didikai išsiuntė į Madridą ir Romą. Tačiau Tomo ir Petro įtaka Madrido dvarui buvo tokia milžiniška, kad jie jautėsi visiškai tvirtai ir visiškai nebaudžiamai...
  Skaičiuojama, kad Arbuesas išžudė beveik penktadalį tuometinio Saragoso gyventojų. Pagal kai kuriuos šaltinius, tai tarp Saragoso gyventojų net buvo paskelbta rinkliava žudikų samdymui, o pačius žudikus nusamdė vietiniai didikai... Pirmasis pasikėsinimas nepavyko – apsauga išvaikė samdinius... Bet antrasis bandymas pasisekė... Nors kaip čia pasakius – gal geriau būtų ir nepasisekęs ar būtų įvykdytas kaip nors kitaip – karališkoji šeima įtūžo... Saragosą užtemdė pačio tikriausio teroro debesis... su bet kokiais įtartinaisiais buvo be jokių skurpulų susidorojama... Na, o apie viduramžiškus susidorojimo būdus manau net neverta kalbėti...

 



P.S. Šis „Petriuko“ išradimas nebuvo užmirštas... žaidimą rekonstravo XX a., bet tai jau kita ir visai ne mano tema...

 

________________

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą