2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Godendagas… goedendag... Laba diena...



Godendagas - XIV a. pradžioje išpopuliarėjusio biurgerių (miestiečių) ginklo pavadinimas. Iš esmės, tai žmogaus ūgio vėzdas ar kuoka, kurio gale buvo įsodintas spyglys. Peraugusi beisbolo lazda. Iš esmės nieko ypatingo, tačiau šio godendago dėka Flandrijos biurgeriai iškovojo nepriklausomybę nuo prancūzų, į V.Europos mūšio laukus grąžino pėstininkų būrius ir kilminguosius feodalus privertė skaitytis su miestų tvarka ir jei ne gerbti, tai bent jau vengti milicijos pajėgų. Praktiškai nuo tada savanoriškosios (sąlyginai, aišku) milicijos savigynos pajėgos ir koncepcija paplinta visuose laisvuose V.Europos miestuose.

Na, bet apie viską nuo pradžių. Godendagas, tai nyderlandiškos kilmės žodis – „goedendag“, pažodžiui – „laba diena“. Be šio pavadinimo dar galima sutikti ir tokius: godendac, godendard, godendart, godenhoc , na ir prancūziškai plançon a picot“, t.y. – lazda su spygliu.

Egzistuoja ne viena godendago pavadinimo kilmės versijų, kaip pavyzdžiui, kad tai išklaipytas žodis „dagger“ – durklas, tačiau pati populiariausia, tai susijusi su 1302 metų kovo 17-18 d. įvykiais Briugėje (ol. Brugge, pranc. Bruges). Taip vadinamomis Briugės Rytinėmis Mišiomis arba paprasčiausiai Briugės Mišiomis (ol. Brugse Metten; pranc. Le Matins de Bruges). Skaičiuojama, kad tomis dienomis Briugėje buvo nužudyti apie 4000 užsieniečių – daugiausiai prancūzų, įskaitant ten dislokuotą garnizoną. Ginkluoti biurgerių sukilėliai įsiveržė į prancūzų gubernatoriaus apartamentus ir visus išžudė, o po to dar visą parą siautėjo po miestą ieškodami užsieniečių. Pagal legendą, sukilėliai sveikinosi ir reikalavo ištarti schild en vriendarba das gildiens vriend" (skydas ir draugas arba gildijos draugas), na ir tuos, kurie ištardavo netaisyklingai ar su prancūzišku akcentu – nudobdavo. Tiesa, gubernatoriui pavyko su saujale ištikimų bendražygių pabėgti, tačiau po trijų savaičių jis vis vien žuvo Kurtre mūšyje.

Beje, nežiūrint visokiausių enciklopedinių aiškinimų apie sąvokų „nacija“ ar „nacionalinis“ arba „nacionalizmas“ atsiradimo, daug kas linkę manyti, jog būtent Briugės Mišias reikia laikyti „nacionalizmo“ atsiradimo V.Europoje pradžia.
Bet grįžkim prie godendago – kalbant apie jį, būtina paminėti ir Kurtre mūšį, kuris įvyko 1302 m. liepos 11 d. šalia Kurtre miesto. Šį mūšį būtent ir išprovokavo Briugės Mišios.
Kurtre mūšyje susirėmė gana skaitlingos, tačiau nepakankamai disciplinuotos prancūzų pajėgos, kurias sudarė apie 1000 arbaletininkų, samdinių iš Lombardijos (Italija), 2000 ietininkų ir 3000 kitų pėstininkų dalinių ir Prancūzijos, Navaros ir Ispanijos bei apie 2700 – 3000 sunkiosios kilmingųjų kavalerijos – dvarininkų (riterių). Iš viso apie 9000 karių. Tuo tarpu flamandai išstatė apie 8000 vyrų įskaitant 320 arbaletininkų. Na ir pagal kai kuriuos šaltinius flamandus parėmę didikai – dešimt riterių (tai daugiau ar mažiau apie 100-200 karių).
Flamandų išstatyti kariai - tai buvo paprasčiausi sukilėliai biurgeriai susivieniję į miestų miliciją. Milicijos cechus. Jų ginkluotė, lyginant su prancūzų, buvo gana menkoka: šalmai, grandininiai šarvai, lankai, arbaletai, ietys ir godendagai. Tačiau flamandų kozeris tai buvo drausmė, o prancūzų – sunkioji kavalerija. Drausmė paėmė viršų – po mūšio buvo surinkta 700 auksinių riterių pentinų. Gal vertėtų tik paminėti, kad prancūzai „auksinių pentinų“ gėdą nuplovė tik 1382 metais, kai Karoliui VI prie Rozbeko pavyko sumušti Flandrijos biurgerius ir atsiimti šiuos pentinus.
Taigi, praktiškai po šio mūšio, godendagas, tam tikra prasme, tapo laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Godendagas mūšio lauke išbuvo daugiau kaip šimtą metų. Galutinai savo vertę ėmė prarasti, kai atsirado geresnė ginkluotė, tame tarpe ir kirasiniai – kastenbrusto tipo šarvai: iki pat XV a. pradžios, net kilmingiausi riteriai, dar dėvėjo grandininius ir plokštelinius šarvus. Kastenbrusto atsiradimas - gotiškų šarvų pirmtakas, datuojamas tik nuo 1440 metų, o gotiški šarvai nuo 1460 metų. Tad iki tol su spyglio lazda gal dar ir buvo galima bandyti kovoti prieš riterį...









Kaip jie, godendagai, buvo naudojami? Pirmiausia, tai godendagas dvirankis ginklas ir naudojamas be skydo. Mūšio lauke – tik falangoje. Flamandų falangoje dažniausiai buvo dviejų rūšių kariai – vieni ginkluoti ilgomis ietimis su kabliais, o kiti godendagais. Tačiau dėl pačios rikiuotės – vieningos nuomonės nėra. Pagal vieną iš versijų – ietininkai ir kariai su godendagais stovėjo vienoje eilėje keisdamas vienas kitą, tai yra, kas antras su ietimi. Tačiau pagal populiariausią, tai biurgerių milicija rikiuodavosi eilėmis: pirmoji – ietininkai, antroji su godendagais, o toliau kartodavosi, tai yra, kas antra eilė – godendagai. Šią versiją labiausiai patvirtina išlikusios graviūros ir piešiniai.
Godendagais buvo galima tvoti ir durti kaip trumpa ir sunkia ietimi. Kariai turėjo stovėti itin tampriai petys į petį. Tai buvo nepatogu, bet tai buvo vienintelis būdas norint atmušti kavalerijos ataką. Kitokiu atveju, patyręs raitelis visada galėjo pakliūti į falangos vidurį, o jam pakliuvus – falanga neretai buvo pasmerkta. Tačiau reikia pažymėti, kad antroji eilė nuo pirmosios buvo per tokį atstumą, kuris leido efektingai darbuotis godendagu. Džovani Vilani (Giovanni Villani – 1280-1348 m.) – Florencijos metraštininkas, aprašydamas mūšį prie Kurtrė teigė, kad flamandai, tiek biurgeriai, tiek dvarininkai ir riteriai nulipo nuo žirgų ir išsirikiavę pusmėnuliu pasiruošė gintis nuo prancūzų kavalerijos. Ietininkai turėjo sunkias ietis, kurios daugiau buvo naudojamos šernų medžioklėje, o kiti –godendagus. Godendagais flamandai taikydavo vožti per arklio snukį. Nuo šio smūgio stodavosi piestu ir gręždavosi atgal.

Kodėl biurgeriai pasirinko tokį ginklą, kai buvo daug efektyvesnių ir geresnių ginklų? Greičiausiai, tai ne dėl to, kad galėtų užvožti ar persmeigti šarvus, o dėl jo kainos. Biurgeriai jau tada pasižymėjo taupumu. Netgi galima sakyti skūpumu -  vardan pinigėlio, savo gyvybę patikėdavo kuokai su spygliu. Pagal išlikusius duomenis, tai godendagas kainavo apie 10 su, kai tuo tarpu apvalus skydas kainavo apie 1 livrą (svarą), o trumpi grandininiai marškiniai 10-15 livrų (svarų), kai tuo tarpu laikoma, jog vidutinio Flandrijos meistro, kuris priklausė cechui, dienos uždarbis buvo 3 su per dieną. Kad geriau orientuotis, tai vieną Paryžiaus livrą sudarė 20 su arba 240 denje (Paryžiaus livras, kaip moneta - nebuvo leidžiama, išskyrus vienintelį kartą 1656 metais, o „su“ tuo metu buvo sidabrinė moneta, kitaip tariant tai santykis 12:20:1 – varis:sidabras:auksas).

Beje, godendagą, aišku, bandė ir drausti. Po to, kai Flandrijos grafystė vis tik išsikovojo autonominės grafystės Prancūzijos sudėtyje statusą, godendagą bandė drausti net kelis kartus. Tačiau nežiūrint jo paplitimo ir pačioje Prancūzijoje ir net Anglijoje, jis, kaip ginklas, XIV pabaigoje - XV a. pradžioje nunyko.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą