2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Inkai... Atahualpos išpirka...





                Užvakar buvo įdomi proga ;)
              Tiksliau metinės. Konkistadoras Pranciškus Pisaras (Francisco Pizarro y González; Panamos ir Peru užkariavimo dalyvis; g. 1471-03-16, m. 1541-06-26), tiksliau – konkistadorų kontroliuojamas teismas, pasmerkė myriop Atahualpa (Ataw Wallpa) – paskutinį būktai nepriklausomą Inkų imperatorių, kuris buvo pasmaugtas 1533 m. rugpjūčio 29 d. Na kaip imperatorių – formaliai tai jis buvo tik regiono valdytojas, kuris sukilo prieš imperatorių. Bet tai jau tik detalės – ispanai visu tuo pasinaudojo plėsdami savo imperiją. Taigi, tam, kad išsipirkti iš nelaisvės, Atahualpa Pisarui prižadėjo auksu pripildyti kambarį iki lubų, o kai Pisaras iš nuostabos neteko amo, šiam inkui atsirodė jog jis per mažai pasiūlė ir pažadėjo antrą kambarį pilną sidabro. Kai Pisaras atsigavo iš nuostabos ir pajuokavo, jog gretimas kambariukas gerokai mažesnis už belaisvio kamerą, nevykėlis imperatorius nesuglumo ir pažadėjo, jog sidabro užteks dviem kambariams. Kodėl jis buvo toks dosnus? Dvi priežastys - auksas ir sidabras nebuvo labai inkų vertinamas, tačiau oficialiai laikoma, kad Atahualpa ne mirties bijojo, o bijojo būti sudegintas, kaip kad jį pasmerkė teismas. Inkai tikėjo, jog sudeginus kūną, vėlė pomirtinio pasaulio nepasieks. Tad tuo pačiu jis sulaužė ir antrąjį Inkų įstatymą, kad Kuske esantis auksas ir sidabras negali būti išneštas iš šio miesto.
Žodžiu, Inkai rinko auksą ir sidabrą 34 dienas, tačiau Pisaras numanė, jog po Atahualpo išlaisvinimo ispanai aukso neišneš ir greičiausiai visi žus. iškėlė sąlygą, jog jo nedegins, o tik pasmaugs, jei indėnas priims krikštą... To pasekoje už jį niekas nekeršytų... Savo pažadą įvykdė...
Tai buvo vienas didžiausių konkistos trofėjų. Mažiausiais vertinimais tai buvo 6 tonos aukso ir apie 12 tonų sidabro. Iš viso pagal įvairius šaltinius, įskaitant ir papildomus Kuske įgytus trofėjus, konkistadorai dalijosi apie 20 tonų brang. Metalų. Išskaičiavus „Quinto real“ karališkąjį mokestį – penktadalį, kuris realiai sudarė 8 proc., pagal Alfonsą Klauerį (Alfonso Klauer), tuometinė karališkoji dalis sudarė 542 milijonus 2000-tųjų metų JAV dolerių, o Pranciškui Pisarui atiteko apie 12 mln. 2000-tųjų metų JAV dolerių. Visa kita buvo išdalinta tarp bendražygių, įskaitant ir eilinius karius (berods išlikęs netgi šio trofėjo dalybų sąrašas).

Pabaigai galima pasakyti, kad išpirka buvo net 14 kartų didesnė nei karališkosios iždo įplaukos iš tuometinės Ispanijos kontroliuojamos Afrikos
„Quinto real“ karaliui nuvežė pats Pisaro brolis Ernando Pisaro (Hernando Pizzaro).
Kitiems konkistadorams šis auksas sėkmės neatnešė – daugelis žuvo arba tapo plėšikų aukomis. Na ir pačiai Lotynų Amerikai šis auksas nieko gero nedavė – tai buvo masalas ne tik naujai avantiūristų bangai, bet ir sukėlė kitų Europos šalių valdovų godumą ir pavydą... Na ir neužilgo gimė legenda apie „El Doradą“... Ir galų gale, kaip žinome, tas Inkų auksas, ir pačiai Ispanijai nieko gero nedavė... Ne be reikalo šis Atahualpos auksas vadinamas ne tik „Inkų auksu“ arba „Atahuapos išpirka“, bet kartu ir „prakeiktuoju Inkų auksu“ ar tiesiog „Inkų prakeikimu“...
 (pagal legendą prie šio akmens ir buvo prikaustytas Atahualpa)
Beje, tas auksas, kurį gavo Pisaro, tai buvo tik mažoji dalelė visų Inkų turtų. Kaip teigė karys ir šventikas Pedro Leonė (Pedro de Cieza de León), išvežtas auksas tai buvo tik mažoji dalelė visų turtų, kuriuos galėjo gauti ispanai, jei nebūtų parodę savo žiaurumų Kuskoje. Po šių įvykių, nežiūrint to, kad kitas Inkų imperatorius jau buvo visiškai marionetinis,  inkų auksas dingo. Jo ieškoma jau daug šimtmečių...

 ( Muiskos (Muisca) kultūros paveldas. Šis auksinis plaustas su Inkais neturi nieko bendro, tačiau dažnai Muiskos auksas naudojamas "El Dorado" iliustracijoms)






2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Kalavijas – durtuvas. Estokas...





                Vikipedijoje šiek tiek apie estoką yra, bet informacija kiek papainiota.

Taigi. Estokas – nuo prancūziško žodžio „estoc“, kuris reiškė „stumti“, „besti“, o vėliau ir net špagos sinonimu... angliškai – tukas – „tuck“, vokiškai – šarvamušis - „Panzerbrecher“ arba „Panzerstecher“, na, o Abijų Tautų sparnuotieji husarai jį vadino končiaru – „koncerz“. Tuo pačiu pavadinimu jis nuėjo ir į rusų kalbą „кончар“. Tad lietuviškai matyt tai būtų durtuvas arba šarvamušis smaigas ar tiesiog šarvamušis...

Šio kalavijo-durtuvo istorija prasideda nuo 14 amžiaus ir baigiasi 17-liktu. Jo išvaizda per tuos tris su puse šimtmečio be jokios abejonės keitėsi:  jei pradžioje tai buvo pusantrinis beašmenis kalavijas, kurio paskirtis tik durti, kurio geležtis be rankenos kai kada vargiai siekdavo 90 cm, tai vėliau jis išaugo iki 1,32 metro ir svėrė apie 2 kg. Beje, tie išlikę ilgiausieji estokai, tai husarų lenkiškoji atmaina – končiarai. Vienas iš išlikusių egzempliorių apie 1,5 metro, o sunkiausias išlikęs estokas sveria apie 6 kg.

Estoko geležtis dažniausiai trikampės, kvadratinės, rombo ar, rečiau,  šešiakampės formos. Geležtys buvo (yra) itin stangrios.

Pati išvaizda taip pat keitėsi. Gardos buvo gaminamos atitinkamai tos epochos ir regiono madoms. Jei estokas buvo makštyse, tai pagal gardą sunkiai galėjai atskirti nuo įprastinio kalavijo. Be abejo, buvo ir paradinių estokų. Beje, visai rimtai laikoma, kad estokas buvo špagos pirmtakas, tai yra špaga išsivystė būtent iš estoko... Taigi, pagrindinis ir išskirtinis bruožas ne jos forma, ilgis ar svoris, kurie priklausomai nuo epochos ir joje vyraujančių madų buvo kintamas dalykas, o tai, kad geležtis neturėjo ašmenų. Tai yra šis kalavijas-durtuvas-smaigas nebuvo galandamas. Kai kur galima sutikti teiginių, jog končiaras tai visiškai savarankiškas ginklas, bet tai tik teiginiais ir belieka. Paprasčiausiai  kokia kalba rašome, tokį pavadinimą ir taikome arba tokį pavadinimą, kuriuo norime pažymėti priklausomybę būtent regionui, šaliai ar gamintojui. Pavyzdžiui, to pačio končiaro bendrinis pavadinimas būtų estokas, bet jei norėtume pabrėžti būtent Sp. Husarų prie balno segamą estoką, be didesnių aiškinimų rašytume končiaras, o jei anglų riterio – tukas... ir taip toliau...

Taip pat dažnai galima sutikti teiginį, kad jis, estokas,  būdavo dvirankis. Tačiau pažiūrėjus į pačią rankeną, ne vienas suglumsta – vietos užtenka vos vienam delnui. Na, kartais galėtum uždėti pusantro. Iš karto kyla asociacijos apie gana mažučiukus protėvius. Neskubėkit su vertinimu. Reiktų atkreipti dėmesį į rankenos pabaigą – labai dažnai ji baigiasi gana masyviu bumbulu ar patogiu paėmimu – tarsi stūmuoklio rankena. Specifika ta, kad  estokas tai visų pirma raitelio ginklas ir buvo nešiojamas prie balno, rečiau juos nešiojo makštyse prie šono pėstieji kariai. Daugiau medžiotojai – bet apie tai kiek žemiau.  Klasikiniu atveju, estoką raitelis laikė viena ranka prie krūtinės, kaip trumpąją ietį, o pėstysis (kas, kad raitelio ginklas – situacijų tai būna visokių) viena ranka sugniauždavo rankeną ir kita – „bumbulą“, tam, kad antrąja galėtų smūgiui suteikti daugiau jėgos. Būtent todėl jis ir vadinamas dvirankiu, o ne dėl rankenos ilgio.

Na, kitaip tariant – tai ieties pakaitalas – štai tokia „trumpa ietukė“ - yla. Labai praversdavo antrosios raitelių atakos metu, kai nebūdavo laiko persiginkluoti, nes gana dažnai dalis raitelių savo ietis prarasdavo jau pirmosios“ bangos“ metu.
Nukrypsiu, bet kai kur šypseną kelia teiginys, kad „sulūžus“ iečiai buvo naudojamas estokas. Ietis ne visada lūždavo. Toli gražu tai nebuvo šiaudas, kuris trakšteldavo su kiekvienu dūriu. Daug dažniau, ypač persekiojant bėgantį ar panikos apimtą priešą, ietis užstrigdavo kūne, šarvuose ir t.t., ir nebebūdavo laiko jos išsitraukti... tiesiog palikdavo styroti. Laimėjusieji dažnai jas susirinkdavo...

Beje, estokų raitelis prieš  pėsčiąjį karį taip pat nenaudodavo, o jei naudodavo, tai ne itin dažnai. Užgaląstas kalavijas, palašas ar kardas tam buvo kur kas palankesnis. Taigi, estokas pagal savo paskirtį buvo naudojamas ten, kur priešininkas buvo pakankamai gerai šarvuotas ir manomai ašmenimis norimo tikslo nepasieksi. Ko gero tai ir lėmė, kad V.Europoje jis buvo gerokai populiaresnis, nei R.Europoje, o vengrų ir abiejų tautų husarai juos gana ilgai naudojo kaip pereinamoji grandis tarp rytų ir vakarų, nes teko kautis prieš skirtingus šarvų stilius ir tipus dėvinčius karius. Na, aišku, pradedant nykti sunkiajai šarvuotei – nunyko ir estokas, kuris ir buvo skirtas jai pramušti.


Būtų nepilnas estoko aprašymas, jei neparašyčiau, kad estokai buvo naudojami ir medžioklėje. Juos dažnai naudojo elnių, šernų ir lokių/meškų medžioklėje. Vėlgi dažniausiai sėdomis balne. Kaip nebūtų keista, nors saugiau buvo šiuos žvėris medžioti ietimi, bet estoko naudojimas medžioklėje, tai buvo medžioklio meistriškumo įrodymas – „pompa“, kuri didikų tarpe buvo gana populiari. Juo labiau, kad kaip taisyklė, šie medžiokliai be apsauginių jėgerių, kurie su savo ietimis/ragotinėmis visada buvo pasiruošę ateiti į pagalbą, nemedžiodavo. Dažnai tam tikslui tarnaudavo ir mastifai, kurie buvo užsiundomi ant jau estoku sužaloto, bet dar pakankamai gajaus žvėries. Taigi, medžioklei skirtas estokas apie 1500 metus įgavo šiek tiek kitokią formą, kuri buvo labiau panaši į vienarankę medžioklinę ietį su patogia rankena.
Dažnai jos smaigalys turėdavo lauro lapo formą. Kai kur eksponuojant šiuos medžioklinius estokus, nebūna specialaus užrašo, jog tai medžioklei skirtas estokas. Šis estokas ypač išpopuliarėjo po Vokietijos imperatoriaus Maksimilijono I (g. 1459m., m. 1519m.) šernų medžioklės triumfo žygio, kur visa jo raitoji palyda laikė ne medžioklines ietis, bet pakeltus geležtimi į viršų estokus...




 


2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Raguoti šalmai...


 
(brondzos amžius apie 1000 iki K.g.)


Iš kur kilo legendos apie vikingų raguotuosius šalmus, kai visi rasti raguoti šalmai ar karių statulėlės su raguotais šalmais Europoje rastos tik iš Galų (Keltų) laikų, tai yra iš periodų iki Kristaus gimimo, o viduramžiais mada tvirtinti ragus prie šalmų sugrįžta tik XIV a. ~1260 metus?



Pasirodo viskas labai paprasta. Vikingų ekspansijos metu, likusioje V.Europoje jau buvo seniai įsitvirtinusi krikščionybė ir visa kas bloga – tai nuo velnio. O velnias buvo paišomas raguotu. Taip, žmonės ar vienuoliai, kurie perrašydavo knygas, nė karto nematę vikingo, įsivaizdavo jį kaip raguotąjį šėtoną. Keista, tik kad uodegų nepripaišydavo... Nors iš ten pat kilęs mitas ir apie jų nevalyvumą... Kitaip tariant šie du mitai, neturintys jokio pagrindo, kilę iš paprasčiausių burnojimų ;)

  Na, bet ko gero ši pasakėlė apie šėtoniškąją vikingų prigimtį vis tik nebūtų atlaikiusi amžių išbandymų, jei ne XIX a. švedų dailininkas Johanas Augustas Malmstriomeris (Johan August Malmström) iliustruodamas poeto Esajaus Tegnerio (Esaias Tegnér) poemą ”Fritjofės saga” (Frithiofs Saga) nebūtų pripaišęs ragų šios sagos herojams. Knyga buvo išleista keliomis Europos kalbomis ir šios iliustracijos, o kartu ir mitas paplito po pasaulį. Na o įvaizdį užtvirtino, kai dizaineris Karlas Dopleris (Karl Doppler) šias iliustracijas panaudojo kostiumams Vagnerio operoje „Nibelungų žiedas“.
 (Galų šalmas rastas Vaterlo)

















 

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Godendagas… goedendag... Laba diena...



Godendagas - XIV a. pradžioje išpopuliarėjusio biurgerių (miestiečių) ginklo pavadinimas. Iš esmės, tai žmogaus ūgio vėzdas ar kuoka, kurio gale buvo įsodintas spyglys. Peraugusi beisbolo lazda. Iš esmės nieko ypatingo, tačiau šio godendago dėka Flandrijos biurgeriai iškovojo nepriklausomybę nuo prancūzų, į V.Europos mūšio laukus grąžino pėstininkų būrius ir kilminguosius feodalus privertė skaitytis su miestų tvarka ir jei ne gerbti, tai bent jau vengti milicijos pajėgų. Praktiškai nuo tada savanoriškosios (sąlyginai, aišku) milicijos savigynos pajėgos ir koncepcija paplinta visuose laisvuose V.Europos miestuose.

Na, bet apie viską nuo pradžių. Godendagas, tai nyderlandiškos kilmės žodis – „goedendag“, pažodžiui – „laba diena“. Be šio pavadinimo dar galima sutikti ir tokius: godendac, godendard, godendart, godenhoc , na ir prancūziškai plançon a picot“, t.y. – lazda su spygliu.

Egzistuoja ne viena godendago pavadinimo kilmės versijų, kaip pavyzdžiui, kad tai išklaipytas žodis „dagger“ – durklas, tačiau pati populiariausia, tai susijusi su 1302 metų kovo 17-18 d. įvykiais Briugėje (ol. Brugge, pranc. Bruges). Taip vadinamomis Briugės Rytinėmis Mišiomis arba paprasčiausiai Briugės Mišiomis (ol. Brugse Metten; pranc. Le Matins de Bruges). Skaičiuojama, kad tomis dienomis Briugėje buvo nužudyti apie 4000 užsieniečių – daugiausiai prancūzų, įskaitant ten dislokuotą garnizoną. Ginkluoti biurgerių sukilėliai įsiveržė į prancūzų gubernatoriaus apartamentus ir visus išžudė, o po to dar visą parą siautėjo po miestą ieškodami užsieniečių. Pagal legendą, sukilėliai sveikinosi ir reikalavo ištarti schild en vriendarba das gildiens vriend" (skydas ir draugas arba gildijos draugas), na ir tuos, kurie ištardavo netaisyklingai ar su prancūzišku akcentu – nudobdavo. Tiesa, gubernatoriui pavyko su saujale ištikimų bendražygių pabėgti, tačiau po trijų savaičių jis vis vien žuvo Kurtre mūšyje.

Beje, nežiūrint visokiausių enciklopedinių aiškinimų apie sąvokų „nacija“ ar „nacionalinis“ arba „nacionalizmas“ atsiradimo, daug kas linkę manyti, jog būtent Briugės Mišias reikia laikyti „nacionalizmo“ atsiradimo V.Europoje pradžia.
Bet grįžkim prie godendago – kalbant apie jį, būtina paminėti ir Kurtre mūšį, kuris įvyko 1302 m. liepos 11 d. šalia Kurtre miesto. Šį mūšį būtent ir išprovokavo Briugės Mišios.
Kurtre mūšyje susirėmė gana skaitlingos, tačiau nepakankamai disciplinuotos prancūzų pajėgos, kurias sudarė apie 1000 arbaletininkų, samdinių iš Lombardijos (Italija), 2000 ietininkų ir 3000 kitų pėstininkų dalinių ir Prancūzijos, Navaros ir Ispanijos bei apie 2700 – 3000 sunkiosios kilmingųjų kavalerijos – dvarininkų (riterių). Iš viso apie 9000 karių. Tuo tarpu flamandai išstatė apie 8000 vyrų įskaitant 320 arbaletininkų. Na ir pagal kai kuriuos šaltinius flamandus parėmę didikai – dešimt riterių (tai daugiau ar mažiau apie 100-200 karių).
Flamandų išstatyti kariai - tai buvo paprasčiausi sukilėliai biurgeriai susivieniję į miestų miliciją. Milicijos cechus. Jų ginkluotė, lyginant su prancūzų, buvo gana menkoka: šalmai, grandininiai šarvai, lankai, arbaletai, ietys ir godendagai. Tačiau flamandų kozeris tai buvo drausmė, o prancūzų – sunkioji kavalerija. Drausmė paėmė viršų – po mūšio buvo surinkta 700 auksinių riterių pentinų. Gal vertėtų tik paminėti, kad prancūzai „auksinių pentinų“ gėdą nuplovė tik 1382 metais, kai Karoliui VI prie Rozbeko pavyko sumušti Flandrijos biurgerius ir atsiimti šiuos pentinus.
Taigi, praktiškai po šio mūšio, godendagas, tam tikra prasme, tapo laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Godendagas mūšio lauke išbuvo daugiau kaip šimtą metų. Galutinai savo vertę ėmė prarasti, kai atsirado geresnė ginkluotė, tame tarpe ir kirasiniai – kastenbrusto tipo šarvai: iki pat XV a. pradžios, net kilmingiausi riteriai, dar dėvėjo grandininius ir plokštelinius šarvus. Kastenbrusto atsiradimas - gotiškų šarvų pirmtakas, datuojamas tik nuo 1440 metų, o gotiški šarvai nuo 1460 metų. Tad iki tol su spyglio lazda gal dar ir buvo galima bandyti kovoti prieš riterį...









Kaip jie, godendagai, buvo naudojami? Pirmiausia, tai godendagas dvirankis ginklas ir naudojamas be skydo. Mūšio lauke – tik falangoje. Flamandų falangoje dažniausiai buvo dviejų rūšių kariai – vieni ginkluoti ilgomis ietimis su kabliais, o kiti godendagais. Tačiau dėl pačios rikiuotės – vieningos nuomonės nėra. Pagal vieną iš versijų – ietininkai ir kariai su godendagais stovėjo vienoje eilėje keisdamas vienas kitą, tai yra, kas antras su ietimi. Tačiau pagal populiariausią, tai biurgerių milicija rikiuodavosi eilėmis: pirmoji – ietininkai, antroji su godendagais, o toliau kartodavosi, tai yra, kas antra eilė – godendagai. Šią versiją labiausiai patvirtina išlikusios graviūros ir piešiniai.
Godendagais buvo galima tvoti ir durti kaip trumpa ir sunkia ietimi. Kariai turėjo stovėti itin tampriai petys į petį. Tai buvo nepatogu, bet tai buvo vienintelis būdas norint atmušti kavalerijos ataką. Kitokiu atveju, patyręs raitelis visada galėjo pakliūti į falangos vidurį, o jam pakliuvus – falanga neretai buvo pasmerkta. Tačiau reikia pažymėti, kad antroji eilė nuo pirmosios buvo per tokį atstumą, kuris leido efektingai darbuotis godendagu. Džovani Vilani (Giovanni Villani – 1280-1348 m.) – Florencijos metraštininkas, aprašydamas mūšį prie Kurtrė teigė, kad flamandai, tiek biurgeriai, tiek dvarininkai ir riteriai nulipo nuo žirgų ir išsirikiavę pusmėnuliu pasiruošė gintis nuo prancūzų kavalerijos. Ietininkai turėjo sunkias ietis, kurios daugiau buvo naudojamos šernų medžioklėje, o kiti –godendagus. Godendagais flamandai taikydavo vožti per arklio snukį. Nuo šio smūgio stodavosi piestu ir gręždavosi atgal.

Kodėl biurgeriai pasirinko tokį ginklą, kai buvo daug efektyvesnių ir geresnių ginklų? Greičiausiai, tai ne dėl to, kad galėtų užvožti ar persmeigti šarvus, o dėl jo kainos. Biurgeriai jau tada pasižymėjo taupumu. Netgi galima sakyti skūpumu -  vardan pinigėlio, savo gyvybę patikėdavo kuokai su spygliu. Pagal išlikusius duomenis, tai godendagas kainavo apie 10 su, kai tuo tarpu apvalus skydas kainavo apie 1 livrą (svarą), o trumpi grandininiai marškiniai 10-15 livrų (svarų), kai tuo tarpu laikoma, jog vidutinio Flandrijos meistro, kuris priklausė cechui, dienos uždarbis buvo 3 su per dieną. Kad geriau orientuotis, tai vieną Paryžiaus livrą sudarė 20 su arba 240 denje (Paryžiaus livras, kaip moneta - nebuvo leidžiama, išskyrus vienintelį kartą 1656 metais, o „su“ tuo metu buvo sidabrinė moneta, kitaip tariant tai santykis 12:20:1 – varis:sidabras:auksas).

Beje, godendagą, aišku, bandė ir drausti. Po to, kai Flandrijos grafystė vis tik išsikovojo autonominės grafystės Prancūzijos sudėtyje statusą, godendagą bandė drausti net kelis kartus. Tačiau nežiūrint jo paplitimo ir pačioje Prancūzijoje ir net Anglijoje, jis, kaip ginklas, XIV pabaigoje - XV a. pradžioje nunyko.

2016 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Petarda




 

Matyt šį straipsnelį reikėtų rašyti prieš kokias Kalėdas ar Naujuosius metus J Nes šiuolaikiniam žmogui išgirdus žodį „petarda“ – jis reiškia tik vieną iš fejerverkų/pirotechnikos – rūšių, o ir lietuviškajame internete apie petardas rašoma, tik kaip apie šventinius atributus. Bet šventes lydinčiu „žaisliuku“ Europoje petarda tapo toli gražu ne iš karto. Iš tiesų, tai nuo XVI a. iki pat XIX a. petardomis vadino įtaisus, kurie leisdavo kryptingai ir reikiamu laiku panaudoti sprogstamąją bangą išsprogdinant įvairius įtvirtinimus. Tuo tarpu šventinės petardos naudojamos tik nuo XVIII a. Ir jei kieno fantazija pakankamai laki, tai tokia tema veikiau būtų liūdna, nei šventinė...

Tikriausiai teko girdėti posakį „išminuotojas klysta tik vieną kartą“? Šis barzdotas posakis – viena iš Šekspyras Hamleto eilučių variacijų: „hoist by one's own petar“ – užlipęs ant savo bombos arba literatūriškai - papuolęs į savo paspęstus spąstus. Šis posakis, Šekspyro dėka, aišku šiandieną įgavęs visai kitą prasmę, bet tuo metu, kai jis gyveno – petarda dar buvo pavojingas uždelsto veikimo sprogmuo, kurią pastatęs sprogdintojas greit galėjo išlėkti į orą... Na, bet apie viską iš eilės...


Petarda - prancūziškos kilmės žodis nuo pétard, pétarade – triukšmas, skandalas, o atskirais atvejais - pavojus. Tai uždelsto ir kryptingo veikimo sprogmenų protėvis atsiradęs XVI amžiuje ir karinėms reikmėms buvo naudojamos iki pat XIX a. vidurio, kol neatsirado moderniškesnių, saugesnių ir parankiau naudojamų sprogmenų. Beje, petardos meistrai – pionieriai – inžinieriai atsakingi už šiuos sprogmenis buvo vadinami „petardieriais“ – „Petardier“.


Kai kur literatūroje teko sutikti tokį išsireiškimą, kad petarda tai mina. Deja, ne. Petarda nebuvo „mina“. Mina, tai buvo dengta tranšėja ar tunelis iki priešų įtvirtinimo, kur sunešdavo paraką ir šiuos įtvirtinimus bandydavo išsprogdinti. Kai kada tokiu būdu pavykdavo išversti sienas ar nuversti net gynybinius bokštus. Pats žodis mina – tai nuo angliško - kasyklos  -„mine“. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio ši minos prasmė buvo tik tokia ir ne kitokia, o tai ką dabar vadiname „mina“ - buvo vadinama fugasu... Bet ne apie tai. Tai jau visai kita istorija.

Kada buvo pirmą kartą panaudotos petardos – sunku pasakyti: pasak vienų šaltinių - jos žinomos nuo 1574 metų ir atsirado Prancūzijoje... pasak kitų - 1584 metais Kelne ir Bonoje pralaužiant miesto vartus, o dar kitų - 1598 m. karo su Turkija metu pralaužiant Rabo (Raab- Austrija) tvirtovės vartus su kaizerio imperatoriškosios artilerijos vado inžinierius Johano von Pernšteinas (Johann von Pernstein ) sugalvotu varpo formos įtaisu. Šie prietaisai taip ir buvo vadinami – Pernšeino petardomis (Pernsteinsche Petarde). Karo su Turkija metu tarp petardistų buvo itin dideli nuostoliai, nes jiems dažnai reikėjo veikti priešakinėse pozicijose apšaudomiems priešų, dažnai naktį, tamsoje ar prieblandoje ir itin nepatogiomis sąlygomis. Dėl to jie žūdavo ne tik nuo kulkų, bet ir savų sprogmenų nes tokiom sąlygom viską atlikti tinkamai buvo kebloka. Nuo tada tai buvo laikoma viena iš pavojingiausių profesijų. Beje, pats Johanas prie Rabo ir žuvo, tačiau ne nuo petardos, o nuo turkų kulkos...
 

             Apie pačios petardos konstrukciją nerašysiu, ji puikiai matoma iliustracijose. Jų formų ir konstrukcijų buvo įvairių. Naudojamos buvo palisadų griovimui, balkių „perkirtimui“, nestorų sienų sprogdinimui, vartų išlaužimui ir t.t... Žodžiu visur, kur reikėjo greit ir efektingai ką nors sugriauti. Skyrėsi ir jų detonavimo įtaisai – vienus reikėjo betarpiškai padegti, kiti buvo sprogdinami naudojant virvę ir titnaginę šautuvo spyną ir t.t. , o taip pat ir jų dydis variavo nuo litrinio puodelio iki 12-20 litrų "kibiro" ir buvo užtaisomos nuo 0,5 kg. parako iki 100 kg ir net daugiau.

Na, ką. Belieka pasakyti, tik kad kaip ir ant visų „parakinių“ daiktelių, vėl krinta kinų šešėlis. Kaip? Ogi labai paprastai – Kinijoje dabartinio pirotechninio gaminio protėvis, kuriam dėl jo keliamo triukšmo taip pat prilipo žodis „petarda“, atsirado apie 800-900 metus. Jas konstravo iš bambuko ir parako, o vėliau naudojo popierių. Kaip nebūtų juokinga, tačiau čia ir vėl, kaip „pilypas iš kanapių“ šmėsteli Markas Polo, kuris būktai pirmasis į Europą ir užvežė šias signalines „petardas“ (apie paraką čia). Tačiau pramoginiams tikslams Europoje paraką ėmė naudoti tik XVIII a. – iš pradžių Italijoje, o po to Vokietijoje – jie ir buvo pagrindiniai fejerverkų gamintojai Europoje. Šis amžių ir yra pramoginės pirotechnikos pradžios amžius V.Europoje. Štai tada toji karinė peterda – palaipsniui nunyko, o „šventinė“ triukšmingoji – gyvuoja po šiai dienai...