2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Pokahontas... Matoaka... Džonas Smitas



Gražus Disnėjaus 1995 m. animacinis filmukas Pokahontas (savais žodžiais nerašysiu – pėmiau iš „pasakos.lt“): Nuostabus pasakojimas apie indėnų vado dukters Pokahontos ir jauno britų kapitono Džono Smito jausmus. Užaugusi Šiaurės Amerikos platybėse, ši nuoširdi mergina tampa tikra meilės, gėrio ir taikos tarp indėnų ir naujakurių baltųjų skleidėja. Indėnų vadas tikisi išleisti dukrą už narsiausio genties kario, tačiau jaunoji gražuolė svajoja apie naują gyvenimą. Gyvenimas pasikeičia, kai prie indėnų kaimelio priplaukia anglų laivas. Likimas merginos nenuvilia ir ji susipažįsta su gyvenimo meile Džonu...



Bet kokia buvo tikroji istorija?

Kur kas gyvenimiškesnė...

Gerokai pragmatiškesnė...

Romantika ir meilė? Na, gal... kažkiek...

Pirmiausia, tai Pokahonta (angl. - Pocahontas)  nebuvo tikras vardas. Tikrasis vardas buvo Matoka arba Matoaka (angl. - Matoaka’s) . Pravardė Pokahonta, algonkiuanų kalboje (Algonquian - tiksliau vienoje iš tarmių, nes tai buvo gana didelė kalbinė grupė su dideliu kiekiu tarmių), o tiksliau vienoje iš jos tarmių reiškė “sugedęs vaikas” arba “neklaužada vaikas” arba kažkaip panašiai. Ji gimė apie 1595 metus.

Džonas Smitas (John Smith) buvo admirolas iš Naujosios Anglijos, keliautojas, jūreivis ir kareivis. Į Virdžiniją jis atvyko 1607 metais su 100 kolonistų.


Su indėnais jie Smitas susidūrė tyrinėjant Čikahominio upę (angl. – Chickahominy river).

 Pasak jo pačio originalių užrašų, grupė nuvyksta į indėnų Povahatanų (angl.: Powhatan) kaimą, kur kelias dienas puotauja. Matoakai tuo metu buvo 10-12 metų. Ar tarp jos ir Džono buvo koks flirtas - sunku pasakyti, tačiau legenda, kad Matoaka išgelbėjo kapitoną pridengdama jį savo kūnu, nes budeliai nedrįso užgauti vado dukters, atsiranda gerokai vėliau.

Taigi, tarp indėnų ir kolonistų kurį laiką vyrauja taika ir net prekyba. Matoaka, kartu su kitais indėnais dažnai lankosi Džeimstauno (Jamestown) forte/gyvenvietėje. Tačiau konfliktų su vietiniais būta ir po vieno iš tokių konfliktų, Matoaka, kaip įkaitas paliekama Džeimstaune. Ten ji pragyvena apie metus. Per šiuos metus į ją dėmesį atkreipia vienas iš turtingesnių ir kilmingesnių kolonistų Džonas Rolfė (John Rolfe). Viso to išdavoje, Matoaka krikštijama Rebekos vardu.


Būdama jau Rebeka, ji 1614 m. išteka už šio garbaus plantatoriaus.

Tokiu būdu, tai pirmoji oficiali santuoka tarp britų kolonistų ir Šiaurės Amerikos indėnų.

Sutuoktiniai 1616 m. išvyksta į Angliją ir Džonas Rolfė gana aktyviai ima propaguoti Virdžinijos koloniją, ieško investuotojų ir naujakurių, lankosi didikų namuose, o Matoaka tampa tarsi „gerovės ir rojaus“ įrodymu. Ji ir visos tos ją supančios legendos tampa labai populiarios. Ją netgi pristato aukštuomenei ir karalių rūmuose. Džonas dažnai pristatomas nuoširdžiu krikščionybės skleidėju  ir t.t., ir pan... Štai čia ir gimsta pagrindinės legendos apie Pokahontą. Tuo metu jos susiformavo, atsirado ir pasklido po pasaulį kaip viena iš ryškiausių ir romantiškiausių naujakurių – kolonistų istorijų ir nuotykių...
Ne vienas rašytojas, tapytojas ar poetas jose atrado savo siužetinės linijos įkvėpimą, bet netgi toms fantaziją audrinančioms legendoms iki Disnėjaus saldžiosios interpretacijos buvo gerokai toli J
Tačiau Anglija jai, Matoakai, nebuvo laiminga šalis – ji užsikrečia raupais ir miršta 1617 m. kovo 21 d.. Palaidojama Anglijoje Gravesendo kaimelyje (angl. Gravesend).

Iš Džono ir Pokahontos santuokos gimęs sūnus – Tomas Rolfas (Thomas  Rolfe) tampa keletos žinomiausių Virdžinijos šeimų pradininku.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą