2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Patrankų ir šautuvų protėvis – kulevrina...


Patrankų ir šautuvų protėvis – kulevrina...
Na kartu ir apie veglerius, serpantinas ir trumpai apie falkonetus





 

 
Verčiant „Rutjerą“, prireikė atšviežinti kai kurią informaciją apie kulevrinas ir serpantinas, tačiau mano didžiai nuostabai, lietuviškame internete praktiškai apie jas nėra jokios informacijos. Netgi dar daugiau – visai apie artileriją, tiek senovinę, tiek dabartinę – beveik nieko nėra. Graudu. Aišku, rašyti artilerijos istorijos vadovėlio tai nesiruošiu, o ir ši tema, praktiškai neišsemiama, bet bent noriu pabandyti brūkštelti apie praktiškai šiuolaikinių patrankų ir šaunamųjų ginklų protėvį kulevriną ir veglerį, bei jos tiesiogines artimiausias atžalas - serpantiną ir falkonetą.  
Apie mortyras ir bombardas nekalbėsiu, nes tai jau būtų visiškai atskiras artilerijos skyrius, o tik pateikiu porą jų nuotraukų, kad skaitytojas vizualiai galėtų pamatyti skirtumus.

Taigi... Kulevrinų ir veglerių raida praktiškai išsiskyrė į dvi paraleles atšakas – į patrankas (lengvuosius ir sunkiuosius pabūklus) ir į rankinius šaunamuosius ginklus: arkebūza, pistoletas, muškieta ir t.t. Apie rankinius ginklus šioje temoje taip pat praktiškai nekalbėsiu, nes jie reikalauja visiškai atskiros temos, ir taipogi, ši tema taip pat praktiškai neišsemiama.

Beje, kadangi tai glaudžiai susiję su paraku ir jo paplitimu V.Europoje, tai kad nesikartoti, nes apie jį jau rašiau, duodu tik nuorodą į tekstą savo bloge .

Reikėtų pradėti nuo pavadinimo...

Kulevrina, tai lotyniškos kilmės žodis. Kilęs nuo lotyniško „colubrinus“, kas reiškia „atrodantis kaip gyvatė“, „gyvatiškas“. Kodėl šis terminas prilipo šiam šaunamajam ginklui – sunku pasakyti. Tiksliai niekas nežino, tačiau akademinis ir populiariausias aiškinimas, jog pavadinimas kilęs nuo penkių žiedų, kuriais buvo sutvirtintos tarpusavyje suvirintos metalinės juostos. Bet man, asmeniškai, ši versija šiaip sau. Vien jau todėl, kad žinant rūsčią ir nelengvą karių kasdienybę, kurioje dar atsirado ir ugnimi spjaudantis ir nuo žemės paviršiaus šluojantis gyvybes, dūmijantis ir smirdantis pabūklas, pradžioje negalėjo būti priimtas geranoriškai. Juolab, kad yra liudijimų, jog riteriai ypač buvo jomis nepatenkinti, nes būgtai trukdė pilnai atsiskleisti riteriškajam pradui J Tad veikiau jau pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio „coulevrine“ – „žaltys“ arba „šliužas“. Kitaip tariant – keiksmažodžio ar šiaip „riebaus“ žodelio. Beje, vokiškuose tekstuose jos dar vadinamos „Schlange“,
kuris taip pat reiškia „gyvatę“ ir gali būti naudojamas prireikus riebesnio išsireiškimo. Juo labiau, kad tuo pačiu metu gyvavo ir kitas prancūziškas pavadinimas - vegleriai - pranc. „veuglaire“ - nuo lotyniško  fulgor - „žaibo blyksnis“ arba nuo olandų "vogelaer" - paukštis. Kai kurių specialistų bandymas atskirti kulevrinas nuo veglerių kaip atskiras patrankų rūšis – praktiškai didesnės kritikos neatlaiko. Skirtumai yra tiek menki ir subjektyvūs, jog kalbėti apie jas skyriumi, kaip apie atskiras rūšis – net nėra didesnės prasmės. Šių dviejų pavadinimų taikymas tekstuose veikiau yra rašančiojo asmeniniai prioritetai, nei skirtingų pabūklų tipai. Tad ir aš, toliau jų tekste atskirai neišskirsiu.

Taigi, kulevrinos jau yra žinomos nuo XIV a. vidurio ir tikslią jų atsiradimo įvardijimo datą praktiškai neįmanoma nurodyti, tačiau jos labai greit išstūmė dar tuo metu naudojamą balistą. Nuo pat pradžių jos buvo dviejų tipų – rankinės kulevrinos ir lauko kulevrinos. Rankinių ir mažųjų lauko kulevrinų kalibras svyravo nuo 12 iki 22 mm, o svoris nuo 5 kg iki 30 kg. Ilgis variavo taipogi gana plačiai – pagrinde iki 2,5 metrų.
Priklausomai nuo parako užtaiso ir kalibro, riterių šarvus pramušdavo iki 30 metrų. Tiesa, niekur neįvardijama, kokius „kovinius“ ar „turnyrinius“ riterio šarvus. Žinant tai, kad pradžioje parakas nebuvo birus, o buvo minkštas plastilininio pavidalo (birus atsirado tik XV a.), prastos kokybės ir turėjo problemų su degimu, stiprumu ir t.t., tai toks teiginys veikiau prielaida, nei taisyklė ir tai, jeigu kulevrina būdavo užtaisoma vienu sviediniu, nes pradžioje daugiau mėgo naudoti kartečę (keli mažesnio diametro sviediniai). Na, bet bet kokiu atveju, žalos pridarydavo jau nuo kokių 25-30 žingsnių – o tai, pagal anuos laikus, jau daug. Be to, kaip papildomas „bonusas“ - parako dūmai. Jie veikė kaip dūminė uždanga ir arbaletininkams bei lankininkams trukdė prisitaikyti.


Ir dar viena jų įdomi ypatybė. Pradžioje jos buvo ne tik virinamos iš keletos metalinių juostų, kurias stiprindavo žiedais, bet lauko kulevrinos dažnai buvo kiauros, t.y. vamzdis – vamzdinės. Kitame gale buvo uždedama spyna.


Praktiškai visas užtaisas ir būdavo spynoje, kurį tampriai įvarydavo į vamzdį, papildomai užklynidavo kaiščiu/klynu tarp rėmo ir spynos ir tada jau padegdavo paraką.





Tačiau jau XV a. pabaigoje, kai pradėjo „plastilininį“ paraką keisti granuliuotas, ši konstukcija nebeteko prasmės – arba užtaisas būdavo per silpnas, arba spyna nebeišlaikydavo spaudimo. Praktiškai tuo pat metu pasikeitė ir kulevrinų gamybos technologija – jas pradėjo lieti ir jau šios kulevrinos įvairių šalių armijose-kariaunose išbuvo iki pat XVIII a. kaip lengvosios lauko patrankos.



Tuo tarpu nešiojamas kulevrinas išstūmė arkebūza.
Jei XV a. pabaigoje nešiojamos kulevrinos armijose dar pasitaikydavo, tai XVI a. pradžioje jos jau buvo egzotika. Beje, jau tada, kai dar rankinės kulevrinos buvo naudojamos, jų naudojimo pabaigoje buvo atsiradę įdomių modifikacijų: dešimtšūvių,
„miniatiūrinių“
ir net pasitaikė integruotų į kokius daiktus ar bandymų suderinti kelis ginklus viename – žodžiu, jau buvo eksperementuojama.

Kiek žmonių turėjo aptarnauti kulevriną? Minimum du. Pabūklininkas, kuris užtaisydavo ir po šūvio valydavo kulevrinos vidų (dėl prastos parako kokybės ant sienų likdavo daug degėsių) ir žmogus, kuris taikydavosi – meistro arba vado. Tačiau, realiai, ypač, kai jau buvo naudojamos sunkesnės lauko kulevrinos, kurias reikėjo ir transportuoti, ir įtvirtinti, ir atlikti kitus aptarnavimo darbus, būdavo daugiau
aptarnaujančio personalo: mažiausiai pora pabūklinkų, du trys mokiniai ir meistras, o dažnai ir pameistrys. Kitaip tariant, jau tada artileristai išsiskyrė į atskirą gildiją ir pabūklo meistrai jau buvo tapę tam tikru kariuomenės elitu – tam tikra prasme - puskarininkiais. Meistrai dažnai buvo laisvai samdomi. Pasitaikydavo, kad valdydavo keletą pabūklų ar net visą bateriją (tokiu atveju jau buvo kapitonas), o jo funkcijas atlikdavo pameistriai. Taip pat galėjo priklausyti ir kuriai nors laisvajai kompanijai, arba įeiti į kokios tai kariuomenės sudėtį. Kaip autonomiškas cechas artileristai praktiškai išlieka iki reguliariųjų, rekrūtinių armijų atsiradimo.
Kulevrina, kaip būtinoji kariuomenės neatskiriama dalis jau tapo XV a. pradžioje, o antrojoje pusėje tai įtvirtinama valdovų įsakymais. Klasikinis pavyzdys tai Burgundijos ordonansinė kuopa (klasikinis, kadangi tai viena iš pirmųjų profesionalių armijų, kuri turėjo statutą ir praktiškai nekelia ginčų dėl jos sudėties ir veikimo). Jei 1471 m. viena kuopa, o tai 100 žandarų (sunkiųjų raitelių – riterių) su beveik 1000 karių, priklausė viena kulevrina, tai jau 1474 m. dvi kulevrinos. Čia turima galvoje lauko kulevrinas ir reikia nepamiršti, kad tuo metu sunkiosios pramonės koncentracija buvo Flandrijoje, kuri priklausė Burgundijai ir tik Burgundiją galutinai prijungus prie Prancūzijos, Prancūzijos karalių rankose pagaliau iš tiesų atsirado „paskutinių karalių argumentų“ gamybos bazė. Nors tiesą sakant, Šventojoje Romos imperijoje, dabartinėje Vokietijoje, metalurgai ir ginklakalių cechai taipogi nesnaudė. Jau praktiškai nuo XV a. vidurio lengvoji lauko artilerija, veikdama išvien su visa armija, galėdavo ženkliai nulemti mūšio eigą. Kulevrinos ant lafetų masiškai visose armijose pasodinamos jau nuo XV a. penkto dešimtmečio, o XV a. antroje pusėje atsiranda vertikalaus taikymo valdymo mechanizmai.

Bet kiek užbėgau už akių, tad trumpam grįšiu prie rankinių kulevrinų.
Rankinės kulevrinos jau Šimtamečio karo metu, Prancūzų rankose pradeda kelti grėsmę anglų lankininkams, nes vienu šūviu iš panašaus atstumo klojo keletą menkai šarvuotų karių.
Jei nukrypti šiek tiek nuo temos, tai Šimtamečio karo metu, anglų lankininkas paleidęs strėlę tiesiai, galėjo pasiekti taikinį ir jį pažeisti per 40-50 metrų. Norėdami padidinti distanciją, lankininkams tekdavo keisti kampus, o tada jau kentėdavo taiklumas. Visi tie legendiniai šūviai, kai pramušdavo grandijus per 100 metrų, o plokštelinius per 60 metrų – buvo padaryti netyčia, arba meistro, kuris šaudė su labai kokybišku lanku ir būtent tam lankui pritaikytos, pačio šeimininko arba žinomo meistro pagamintomis, idealiomis strėlėmis. Bet šarvo pramušimas, tokiame atstume, tai nereiškė, kad būdavo padaroma žala kariui, nes po šiais šarvais jis turėdavo ir pošarvius – odinį švarką, šimtasiūlį vatinuką ir t.t., kuriems pramušti jau energijos nepakakdavo (tai įrodyta šaudant anglų lanko rasto „Mary Rose“ laive  rekonstrukcija – tikslia kopija).

Taigi, grįžtant prie rankinių kulevrinų, belieka pasakyti, tik kad jos patogumo dėlei įgauna uodegą, kurią galima spausti po pažastimi, atsiranda parako padegimas knato ir specialios rankenėlės/laikiklio pagalba, bet nei taiklumas, nei kiti parametrai, nuo šių patobulinimų nepagerėjo arba pagerėjo neženkliai ir kokių 30-50 metų bėgyje nunyksta kaip ginklo rūšis užleisdama vietą

Taip pat buvo ir trečia kulevrinų vystimosi kryptis – sunkioji patranka:
- Ypatingomis kulervrinomis (ekstraordinari kulevrina) buvo laikomos kulevrinos apie 4,5 m ilgio ir svėrė iki 2,5 tonų ir galėjo iššauti sviedinį iki 9 kg;

- Paprastoji arba ordinari kulevrina: apie 3,5 metro, iki 2 tonų ir iššaudavo iki 8 kg sviedinį.

- Mažoji kulevrina: apie 3,5 metro iki 2 tonų ir iššaudavo sviedinį iki 6,5-6,6 kg;

- Vidutinė kulevrina, nepriklausomai nuo kalibro galėdavo iššauti apie 4,5 kg sviedinį;

- Bastardas – tai tinkama šaudymui kulevrina, bet dėl kažkokių tai techninių priežasčių, nepriklausomai nuo kalibro, kurios galėjo iššauti tik apie 3 kg sviedinį.

Tokių kulevrinų paleistas sviedinys nulėkdavo iki 1100 metrų.

Temoje apie kulevrinas, tai jokiu būdu neįmanoma apeiti ir temos
apie taip vadinamas lengvąsias patrankas „serpantinas“. Iš tiesų tai jos tos pačios kulevrinos, tik šis terminas labiau prilimpa
prie kulevrinų pasodintų ant ratuotų lafetų, turinčių jau kampinį prisitaikymo mechanizmą ir vamzdžio ilgį nuo 1,2 iki 2,1 metro. Tokio tipo kulevrinų modifikacijos jau žinomos nuo 1430 m. ir pradėtos naudoti Burgundijos kunigaikštystėje, o pirmąja išlieta serpantina laikoma serpantina, kuri buvo išlieta Lilės mieste (Lille) dabartinėje Belgijoje 1463 m., kai buvo valdoma Burgundijos kunigaikščių. Beje, serpantina, tai ta pati gyvatė, tik angliškai: „serpentine” arba serpent”.

Na ir falkonetas. Visiems kuriems teko skaityti normalią knygą apie kokius nors Karibų piratus, patrankėlė pavadinimu - „falkonetas“, turėtų būti girdėtas. Iš tiesų tai ta pati lauko lengvoji kulevrina. XVI amžiaus viduryje, pulkui būdavo priskiriama lengvoji patranka pasodinta ant lafeto, panašiai 45-65 mm kalibro, apie 250 kg, ir kuriai tempti reikėjo vieno ar dviejų arklių. Jos buvo gana lengva transportuojamos ir jų dispoziciją buvo galima gana lengvai pakeisti net mūšio metu. Pulkuose jas ir keikdavo, ir mylėdavo, ir tausodavo. Gal būt todėl, prie jų ir prilipo falkoneto pavadinimas, kuris tiek italų, anglų ir prancūzų kalbose, su nedideliu rašybos ir tarimo aspektais vadinosi vienodai – „sakalas“ arba „sakalėlis“: ital. „falconetto”, angl. falconet”, pranc. „faucon“ arba „fauconneau“. Nuo XVII amžiaus falkonetais jau oficialiai pradėtos vadinti pulko patrankos turint galvoje, kad jų kalibras bus nuo 45- iki 55 mm. ir jos pradėjo vystytis kaip savarankiškas artilerijos pabūklas. Beje, jos parametrai pasirodė labai tinkami laivynams – ypač abordažo metu. Tad jos įgavo dar vieną vystymosi kryptį – kariniame jūrų laivyne. Ten dėl jūrinės specifikos keitėsi ir svoriai, ir kalibrai, ir užtaisymo mechanizmai ir t.t.


Belieka tik pridurti, kad falkonetai greit paplito visose V.Europos kariuomenėse. Pavyzdžiui Klušino mūšyje (1610-07-04) Abiejų Tautų kariuomenėje buvo panaudoti būtent falkonetai (kai kuriuose šaltiniuose minimi du vienetai)...
Beje,  sąvoka "artilerijos kalibrai" atsirado 1546 metais, kai Hartmanas iš Niurnbergo (Georg Hartmann, inžinierius, konstruktorius. 1489-1564 m.) pasiūlė unifikuotą, paprastą ir bet kokiam sviedinių ir artilerijos gamintojui, o vėliau armijoms tinkančią skalę (deja, lietuviškame internete apie tai vėlgi nieko neradau L - gal reikės grįžti prie šios temos atskirai)...

Na, tai tam kartui tiek...



 


 

 

 

 

2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

Pokahontas... Matoaka... Džonas Smitas



Gražus Disnėjaus 1995 m. animacinis filmukas Pokahontas (savais žodžiais nerašysiu – pėmiau iš „pasakos.lt“): Nuostabus pasakojimas apie indėnų vado dukters Pokahontos ir jauno britų kapitono Džono Smito jausmus. Užaugusi Šiaurės Amerikos platybėse, ši nuoširdi mergina tampa tikra meilės, gėrio ir taikos tarp indėnų ir naujakurių baltųjų skleidėja. Indėnų vadas tikisi išleisti dukrą už narsiausio genties kario, tačiau jaunoji gražuolė svajoja apie naują gyvenimą. Gyvenimas pasikeičia, kai prie indėnų kaimelio priplaukia anglų laivas. Likimas merginos nenuvilia ir ji susipažįsta su gyvenimo meile Džonu...



Bet kokia buvo tikroji istorija?

Kur kas gyvenimiškesnė...

Gerokai pragmatiškesnė...

Romantika ir meilė? Na, gal... kažkiek...

Pirmiausia, tai Pokahonta (angl. - Pocahontas)  nebuvo tikras vardas. Tikrasis vardas buvo Matoka arba Matoaka (angl. - Matoaka’s) . Pravardė Pokahonta, algonkiuanų kalboje (Algonquian - tiksliau vienoje iš tarmių, nes tai buvo gana didelė kalbinė grupė su dideliu kiekiu tarmių), o tiksliau vienoje iš jos tarmių reiškė “sugedęs vaikas” arba “neklaužada vaikas” arba kažkaip panašiai. Ji gimė apie 1595 metus.

Džonas Smitas (John Smith) buvo admirolas iš Naujosios Anglijos, keliautojas, jūreivis ir kareivis. Į Virdžiniją jis atvyko 1607 metais su 100 kolonistų.


Su indėnais jie Smitas susidūrė tyrinėjant Čikahominio upę (angl. – Chickahominy river).

 Pasak jo pačio originalių užrašų, grupė nuvyksta į indėnų Povahatanų (angl.: Powhatan) kaimą, kur kelias dienas puotauja. Matoakai tuo metu buvo 10-12 metų. Ar tarp jos ir Džono buvo koks flirtas - sunku pasakyti, tačiau legenda, kad Matoaka išgelbėjo kapitoną pridengdama jį savo kūnu, nes budeliai nedrįso užgauti vado dukters, atsiranda gerokai vėliau.

Taigi, tarp indėnų ir kolonistų kurį laiką vyrauja taika ir net prekyba. Matoaka, kartu su kitais indėnais dažnai lankosi Džeimstauno (Jamestown) forte/gyvenvietėje. Tačiau konfliktų su vietiniais būta ir po vieno iš tokių konfliktų, Matoaka, kaip įkaitas paliekama Džeimstaune. Ten ji pragyvena apie metus. Per šiuos metus į ją dėmesį atkreipia vienas iš turtingesnių ir kilmingesnių kolonistų Džonas Rolfė (John Rolfe). Viso to išdavoje, Matoaka krikštijama Rebekos vardu.


Būdama jau Rebeka, ji 1614 m. išteka už šio garbaus plantatoriaus.

Tokiu būdu, tai pirmoji oficiali santuoka tarp britų kolonistų ir Šiaurės Amerikos indėnų.

Sutuoktiniai 1616 m. išvyksta į Angliją ir Džonas Rolfė gana aktyviai ima propaguoti Virdžinijos koloniją, ieško investuotojų ir naujakurių, lankosi didikų namuose, o Matoaka tampa tarsi „gerovės ir rojaus“ įrodymu. Ji ir visos tos ją supančios legendos tampa labai populiarios. Ją netgi pristato aukštuomenei ir karalių rūmuose. Džonas dažnai pristatomas nuoširdžiu krikščionybės skleidėju  ir t.t., ir pan... Štai čia ir gimsta pagrindinės legendos apie Pokahontą. Tuo metu jos susiformavo, atsirado ir pasklido po pasaulį kaip viena iš ryškiausių ir romantiškiausių naujakurių – kolonistų istorijų ir nuotykių...
Ne vienas rašytojas, tapytojas ar poetas jose atrado savo siužetinės linijos įkvėpimą, bet netgi toms fantaziją audrinančioms legendoms iki Disnėjaus saldžiosios interpretacijos buvo gerokai toli J
Tačiau Anglija jai, Matoakai, nebuvo laiminga šalis – ji užsikrečia raupais ir miršta 1617 m. kovo 21 d.. Palaidojama Anglijoje Gravesendo kaimelyje (angl. Gravesend).

Iš Džono ir Pokahontos santuokos gimęs sūnus – Tomas Rolfas (Thomas  Rolfe) tampa keletos žinomiausių Virdžinijos šeimų pradininku.


2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Linksma kareiviška ABC ir visai rimtai šiek tiek apie zuavus... (atnaujinta ir papildyta)


 
 


 
           Šiek tiek nuotaikingų militaristinių paveikslėlių iš 1883 m. Prancūzijos. Šią abėcėlę sukūrė prancūzų dailininkas Henri de Sta (1846-1920), kuris buvo kilęs iš kariškių šeimos, kūrė komiksus, dainas/kupletus ir t.t.
 
 


 A - Artillery. Artillerie.
Artilerija
B - Brigadier
Brigadierius ar Brigadininkas - tai seržanto laipsnio atitikmuo. Atitinka dabartinio prancūzų žandaro šefo-seržnto laipsnį, o LK panašiai kaip vyresniojo seržanto
 
C - Cuirassier.
Kirasyras - sunkiosios kavalerijos raitelis.

 
D - Dragoon. Dragons. Dragūnas.
Slibinas ;) viskas gerai, kas į ūkį :)
kavaleristai, kurie mūšio vietą pasiekdavo raiti, o kaudavosi pėsti.

 E - L'État-major (Général)
Dabar tai būtų suprantama kaip personalo, pokyčių ir reformų valdymo vadovo pareigybė. Prancūzijos armija šią pareigybę perėmė iš Prūsijos armijos

F - Fourrier. Le fourrier, ou sergent fourrier
Puskarininkis, panašiai kaip vyresnysis seržantas - atsakingas už finansus ir aprūpinimą 

G - Gendarme.
Žandarus - tuo metu turėjo ir armija - tai karo policija
 
H - Hest un Sapeur
Pionierius - inžinieriniai daliniai

I - Infirmiers
Slaugytojas. Tuo metu juos pravardžiuodavo oro drėkintojais, todėl ir paveikslėlis toks šiuo laiku ne itin suprantamas.
 
J - Justice.
Taisėsauga.
 
K - Képi.
Kepaliušas. Kareiviška kepurė.

L - Lignes Telegraphiques
Telegrafo linijos. Ryšininkai.

M - Médecin-Major
Karo medicinos gydytojas. Šiuo atveju "major" ne laipsnis. Jie dar buvo skirstomi į klases

 
O - Officer. Officier.
Karininkas.

P - Porte-Drapeau. Infanterie de ligne
Vėliavnešys. Linijiniai pėstininkai.

 
Q - Quartier-maître
Jūrinis laipsnis.
Šiuolaikiniame Lietuvos kariniame jūrų laivyne - Seržantas specialistas.


 
R - Reservist. Réserviste.

S - Saint-Cyr. Cavalerie
Specialios Ekolo karinės mokyklos kursantas/kadetas (École spéciale militaire de Saint-Cyr). Devizas: "Mokytis, kad nugalėti!"

T - Turco. Tirailleur algérien.
Kolonijinė kariuomenė. Šaulys pėstininkas. Šiuo atveju ne snaiperis. "Tirailleur" buvo vadinami lengvieji pėstininkai tarnaujantys kolonijose. Įdomu tai, kad žodis "Turcos" Prancūzijos Alžyro lengvųjų pėstininkų daliniams prilipo per Krymo karą, kur rusai juos painiojo su tikraisiais turkais. Vėliau taip buvo vadinami visi kolonijiniai lengvieji pėstininkai.

U - Uniforme (nouvel). Sous-Lieutenent d'Infanterie
Uniforma. Pėstininkų jaunesnysis leitenantas. Kai kuriuose šalyse, pavyzdžiui Lietuvoje, tokio laipsnio nėra, tad dažnai jis priklausomai nuo šalies karinių pajėgų struktūros prilyginamas vyriausiam puskarininkiui arba leitenantui (Lietuvoje būtų leitenantas).

 
V - Vaguemestre.
Military Postmaster - karo paštininkas



X - École Polytechnique -
ekole karo akademija. "X" - pagal logotipą, kaip išskirtinį ženklą
 
Y - Ya...
"No..." - arklio, kuino raginimas. Turimas galvoje prancūzų karinis geležinkelis
 
Z- Zouave


       Zuavas. Šiuo metu jie jau mažai žinomi. Prie šio karinio dalinio norėtųsi sustoti plačiau.
      Galima sakyti, jog zuavai, tai šiuolaikinio specialios paskirties pajėgų "protėviai" - pradininkai.  Pats žodis ne prancūziškos kilmės, o kilęs iš žodžio "Zwāwa"  - tai viena iš kabilų  genčių - Alžyro berberų. Pradžioje šios genties nariai tarnavo Alžyro bėjui - valdovui. Kai Alžyras tapo Prancūzijos kolonija, zuavai tapo Prancūzijos kolonijinės armijos dalimi ir į šį dalinį pradėta rinkti karius ir iš kitų genčių, ir kitų tautybių atstovus. Išsiskyrė jie ne tik tuo, kad jų uniforma buvo labai ryški ir margaspalvė, bet ir savo mobilumu, greitumu ir treniruočių specifika. Išskirtinės uniformos ar išvaizdos dalys tai: siuvinėta liemenė, šarovarus/šalvarai (labai plačios kelnės) ir galvą dengianti turkiška feska.

      Po to, kai jie ypač puikiai pasirodė Krymo kare 1854-1856 m., jų dalinių organizacinę struktūrą ir treniruočių  specifiką bei metodus pradėjo kopijuoti ir kitų šalių armijos.
      Zuavų daliniai tapo ypač populiariais Turkijoje, o JAV zuavai pasižymėjo JAV pilietinio karo metu... buvo airių zuavai... ibrazilų ir t.t... visų ir neišvardinsi.

       Beje 1863—1864 m. sukilimo metu, Lenkijoje egzistavo zuavų mirtininkų būriai. Tik jie nuo kitų šalių zuavų skyrėsi tuo, kad nebuvo tokie spalvingi, o daugiau vyravo tamsios spalvos, o ant krūtinės juodame fone buvo baltas kryžius.
Zuavai mūšyje (pasaloje) prie Miechovo (Miechów). Walery Eljasz-Radzikowski paveikslas

Dar pora nuotraukų:
Krymo karo veteranai - zuavai kairėje (jei ką domina istorinės Krymo karo nuotraukos, tai jų čia daug)

JAV pilietinis karas - 1-asis Luizianos zuavų batalionas




 Kitaip tariant, XIX a. antroje pusėje - zuavai tapo visų karų ir karinių konfliktų vizitine kortele.





























_______________