2016 m. birželio 7 d., antradienis

Meršauminė arba „Jūros putos“ pypkė ir ne tik...






Įmetu šį straipsnelį FB draugų prašymu, kuriems netyčia išsidaviau, kad turiu ir kažkada naudojau meršaumines pypkes (nepainiokit su kukurūzinėmis – taip vdinamomis Misurio meršaumo pypkėmis).




Iš pat karto noriu atsižegnoti nuo bet kokios tabako ar rūkymo reklamos. Kaip ir nuo bet kokio gamintojo ar platintojo reklamos. Kalba bus apie šias pypkes, kaip meno ar estetinius kūrinius, kaip juos išsirinkti ir kaip išvengti klastočių, bet ne apie rūkymą. Jokiu būdu, ne apie rūkymą – pats gana daug ir ilgai rūkiau, tad puikiai žinau jog tai didis blogis ir niekam nelinkiu „užsikabliuoti“...




Taigi, meršaumas. Meršauminės pypkės. Kažkada buvusios didikų, aristokratų pasididžiavimo ir visokių dendžių simbolis. Neatskiriama V.Europos, naujųjų amžių, istorijos dalis. Dažnai jos būna taip genialiai išgraviruotos ir išdabintos, kad net sunku atitraukti akį. Kai kada jos buvo ir yra įsigyjamos, kaip ir bet koks nuostabus porceleno gaminys, tapytas paveikslas ar net šiaip suvenyras – ne naudojimui, o puošmenai. Beje, gaminamos ne tik pypkės. Bet ir visokie kiti dailūs ir traukiantys akį daikteliai ir suvenyrai. O techine prasme, tam tikros paskirties filtrai.
 
              
Pats žodis yra vokiškos kilmės „meerschaum“, kuris tiesiogiai ir reiškia jūros putą. Ir iš tiesų, jei į rankas paimti net neapdorotą uolienos gabalą, jis atrodo tarsi laikytum sustingusius jūros purslus. Oficialus jos pavadinimas „Hydrous Magnesium Silicate“ arba dar „afroditas“ ar “sepiolitas“. Uoliena pasižymi lengvumu,  ji labai porėta, lengvai sugeria drėgmę ir lygiai taip lengvai ją atiduoda į aplinką. Atspari karščiui, kurį greit atiduoda į aplinką. Išgaunama tik dvejuose pasaulio vietose – Eskišechire (Eskisehir, Eskişehir: liet. „Senas+miestas“ – Bizantijos imperijoje tai buvo miestas Dorilėja, gr. Δορύλαιον) ir Tanzanijoje. Tačiau aukščiausios kokybės mineralas, visiškai baltas ir be priemaišų išgaunamas tik „Senajame mieste“. Tanzanijoje jis yra su priemaišomis ir rausvai rudas.



Meršauminės, nuostabiai raižytos pypkės V.Europoje ėmė plisti nuo 1700-1725 metų ir buvo laikomos aristokratų „vizitine kortele“.

Beje, šios pypkės turi dar vieną savybę – jas tinkamai eksploatuojant, jos keičia spalvą. Jeigu, tarkim buvo balta, tai pradedant nuo čiubuko, ji pradeda palaipsniui tamsėti ir priklausomai nuo raižyto ornamento, gali pradėti lietis visa gama švenių pastelinių, nuo juosvos-rudos iki rožinės, spalvų.


Būtent todėl muziejuose ar kolekcijose jų nepamatysite baltų, jei ji buvo naudota. Priklausomai nuo naudojimo laiko bus nuo juosvos, gelsvos iki rudos ar tamsiai rožinės spalvos. Beje, vienu metu buvo „nefasonas“ aukštuomenėje pasirodyti ar „klubą“ ateiti su visiškai nauja – balta pypke, tad jas dirbtinai sendindavo. O sendinimas aišku buvo paprastas – tarnas kokį mėnesiuką parūkydavo, o po to tik belikdavo pakeisti muštuką.






Vėliau damoms buvo pradėti skobti ir mundštukai cigaretėms. Taip pat verti dėmesio raižiniai, kurie keitė spalvą.





Taigi, geriausias meršaumas yra išgautas Eskešeire iš daugiau kaip  50 m. klodų.
Vėliau gabalai yra rūšiuojami, ir atrenkami. Vidutinis išgauto mineralo dydis panašaus dydžio kaip ananasas ar greifruchtas. Skirstomas į 5 kategorijas ir 12 rūšių pagal spalvą, porėtumą, priemaišas ir t.t., ir pan.


Iš šio mineralo pypkės jau daugiau kaip tris šimtus metų gaminamos tik rankiniu būdu. Kad ir kas ką pasakotų, bet vertinga, ir iš tiesų naudojimui tinkama pypkė iš meršaumo, turi būti pagaminta rankomis. Tai diktuoja mineralo ypatumai - jokios masinės gamybos staklės nenaudojamos.



Meistras įsigijęs luitą meršaumo turi jį įvertinti, suprasti jo struktūrą, spalvą, priemaišas ir t.t., ir tą gabalą suskaldyti į norimas dalis. Vėliau šie gabalai yra mirkomi vandenyje nuo 15 min. iki pusvalandžio ir tam tikra prasme tampa panašus į kietą šlapią, pavyzdžiui mozarelos, sūrį.
Tada iš jo parengiamas ruošinys, suteikiama forma ir gautas daiktas dedamas į krosnį su aukšta temperatūra, tam kad išgarinti visą drėgmę iš būsimos pypkės. Toliau pypkė šlifuojama, privedama iki kondicijos ir padengiama vašku – kaip taisyklė bičių vašku, tačiau kiekvienas meistras turi savo receptūrą.


Meršaumas puikiai sugeria drėgmę ir dervas ir jau pats savaime yra filtras, ko pasekoje su amžiumi ir keičia spalvą, tačiau dabar dažnai daromose variantuose numatytas filtro įdėjimas. Jos spalvą keičia lėčiau ir jų spalvų tonai būna švelnesni. Jei jis (filtras) nededamas, tai reikalingas adapteris, kad pypkė nekliuksėtų. Dūmas, naudojant meršauminę pypkę, turi būti šaltas, o prikimšimas ir degimas turi būti kontroliuojamas taip, kad ranka nekaistų, o tik justų lengvą šilumą. Beje, priklausomai nuo jos storio, ją galima naudoti kelis kartus per dieną – pirmas požymis, kad jai reikia pailsėti, tai staigus temperatūros pakilimas dar nespėjus kiek normaliau papapsėti. Ir nereikia bijoti jos čiupinėti rankomis (aišku jei rankos ne tepaluotos ar riebaluotos). Tose vietose, kur dažnai čiupinėjama, ji vėlgi, įgauna kiek kitokį atspalvį.



Ir beje prižiūrimos jos kitaip, nei kukavinė – neleidžiama jokia anglinė ar pelenų, dervų pluta. Ji, tik pilnai ataušus, aišku, turi būti pilnai ir sausai išvaloma. Ne taip svarbu, su kokiu audiniu ją valysite, bet svarbu, kad jis nešlifuotų. Ir neklausykit patarimų, kurie siūlo jas valyti spiritu – ne iš pirmo karto, bet užmušite pypkę – spiritas tirpina dervas ir jo tirpalas prasiskverbęs į poras jas nepataisomai užkemša – pypkė praras savo savybes. Jei jau taip atsitiko, kad vis tik kažkas prikepo, geriau labai atsargiai, kuom nors minkštesniu už pačią pypkę (kad ir mediniu krapštuku) nugremžti. Dar sakoma, kad jas galima plauti šaltu vandeniu – matyt galima, tik ilgai džius. Dirbtinai džiovinti kokioj mikrobangėj – nerekomenduojama, gali susprogti, bet padėjus ant saulutės, ji iš ties per kokią parą, jei nebuvo „užmerkta“, išdžiūsta.


 Dar reiktų pridurti, kad yra mėgėjų, kurie mėgsta iškratydami pelenus ją pabarbenti per smilių ar per peleninėse įstatytą specialų kamštinį guzą. Tai štai - meršaumas šito nepakęs ir nedovanos. Jokio barbenimo. Vieną gražią dieną jo neteksite.


Taigi, XXI a. meršauminė pypkė jau nėra aristokrato simbolis, o net rankomis pagamintos, ne aukščiausios kategorijos ar į meno šedevrą nepretenduojanti nauja pypkė dažnai nėra brangesnės už tarkim vidutinės klasės kukavinę pypkę. Taigi, įsigyti gali kiekvienas –prienama. Tačiau nežiūrint to – yra klastočių. Jos dažniausiai dviejų rūšių – suklijuotos iš meršaumo trupinių ir dulkių, ir susintetinto polimerinio meršaumo. Kaip atskirti?



Ne taip jau ir sudėtinga.


Pirmiausia, tai originali meršaumo pypkė turi turėti jai skirtą odinį, pagal jos formą pagamintą šilku ar aksomu klotą futliarą – jis būtinas atributas, kadangi pypkės gana trapios ir transportuojant ar pervežant be jo, kaip be rankų. Futliaro viduje pypkė turi gulėti tampriai be liufto, bet ir negali būti įspaudžiama su jėga. Ant futliaro turi būti „Made in Turkey“. Na dar būna Austrija arba Germany, kur importuojami pusfabrikačiai/ruošiniai ir galutinai apdorojus dedami firmų logotipai. Atidarius futliarą – meistro ar meistrų susivienijimo ženklas, firmos logotipas – pigesniuose daugiausiai lipduko pavidalu ar kaip pavyzdėlyje - dažytas. 

 Siuvinėtas logotipas - tai tik pačios aukščiausios kokybės pypkių futliaruose. Kokie vedantieji meistrai – informacijos internete pilna. Beje, mėgėjams „padrožinėti“ būna galimybė įsigyti pusfabrikačių ir išsiskaptuoti ar ornamentuoti pypkę patiems.



Antra, dviejų identiškų pypkių nebūna. Net jei šalia stovi iš pirmo žvilgsnio dvi pypkės panašiu ar net vienodu ornamentu – atidžiau pasižiūrėjus, jos skirsis ir storiu, net atspalviu, svoriu, ornamento „nusimušimu“ ir t.t.. O jei skirtumų pernelyg mažai – eikit šalin, tikimybė, kad tai klastotė – pernelyg didelė. Mažiausiai klastojamas yra rytietiškas ornamentas, o dažniausiai lygios arba „galvų“ pavidalo. Beje, svoris žaidžia nemažą vaidmenį - vienodo tūrio meršauminės pypkės  - bus skirtinogo svorio. Klastotės - panašaus.



Trečia, dabartiniai muštukai visada įsukami ar užsukami, t.y., su srėgiu. Tai yra muštukas gali būti lygus, bet jis nesideda tiesiai į meršaumą - jame jau būna įsukta įvorė, į kurį įsistato muštukas.  Na, kažkas tokio tipo, kaip pateiktame paveikslėlyje.


 


Trečia, testas nagu. Gremžtelėjus nagu, sintetinė pypkė bus panaši į plastiką ar į sukietėjusius klijus ir gremžiasi ji sunkiai. Beje, jų paviršius dažniausiai būna nenatūraliai glotnus ir blizgantis. Tuo tarpu natūrali tiek pastangų nereikalauja ir yra rupi. O gremžtelėjus presuotą ar klijuotą iš granulių ir dulkių pypkė bus taip pat rupi, bet sluoksniuojasi granulėmis, kaip penoplastas, t.y., labiau grūdėta. Beje, kai kada siūloma įsigyti kukavinę pypkę su meršaumo indėklu. Neapsigaukit. 99,99%, kad indėklas dirbtinis. Niekas nedės vertingo meršaumo, kaip indėklo.




Papildomai rekomendacijos įsigyjant turėtų būti tokios: kiek galint storesnės sienelės. Ypač neturinčiam įgūdžių pypkės „vairavime“. Kai kurių konstrukcijų pypkių muštukai ne užsisuka ant čiubuko, o įsisuka, tad  plastmasinis ar ebonitinis galelis, kurio įsukamas į čiubuką turi būtų kuo toliau nuo taurės. Na, o visa kitą, kaip ir kukavinės: taisyklingai išgręžtas, ir nenutrupėjas, ne itin platus, ne itin siauras kanalas, muštukas neturi turėti liufto ir t.t......





 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą