2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Ulfbertas - legendinis vikingų kalavijas





Pamačiau šitą daiktą  https://www.facebook.com/130368107007147/photos/pcb.1089441777766437/1089441431099805/?type=3&theater#  ir prisiminiau, kad užrašuose turėjau pasižymėjęs šį tą apie vikingų kalavijus, apie kuriuos Lietuviškajame internete nieko neradau.





 

Ne šiaip kalavijus, o ulfbertus (angl. Ulfberht), kurie dabar kaip jau ir pamiršti, tačiau savo laiku priešams kėlė pavydą ir siaubą. Kuom jie taip ypatingi, tuputį vėliau, o dabar jų charakteristikos:

* Ulfbertai buvo kaldinami 9-11 a.

* Sveria apie 1,2 kg.

* Ilgis apie 91-95 cm.

* Plotis prie rankenos apie 5 cm.

* Paplitęs šiaurės Europoje.

* Tai tarpinis kalavijas tarp ankstyvųjų viduramžių kalavijų ir vėlesniųjų riterių kalavijų.




 

Šių kalavijų ar šio kalavijų tipų rasta apie 170 ir ant visų stovėjo Ulfberto ženklas. Pavadinimas lyg turi senovės prancūzų šaknį VLFBERHT”, tačiau kaldinti buvo tik Skandinavijos šalyse – pagrinde Norvegijoje. Visokie kitokie, kurie rasti pavyzdžiui Saksonijoje ar Moravijoje – nors ir turėjo tokius užrašus ir buvo nukaldinti pagal tą pačią technologiją, tačiau tai nebuvo tie patys orginalieji ulfbertai. Žodžiu, iš visos šios masės realūs kandidatai į ulfbertus gali būti 96, o visi kiti vienaip ar kitaip kelia abejones dėl savo kilmės.


 

O dabar pats įdomumas.

Viduramžiais, savo laiku, tai šie kalavijai tiesiog kėlė siaubą frankams ir britams ar kitiems, kuriems ramiai neleido gyventi vikingų ekspansija. Populiariai sakant, tai buvo tuometinių vikingų „nou-hau“. Šiuos kalavijus turėjo teisę nešioti tik skandinavų elitas. Karinis elitas. Pietinėje Europoje ir Rytuose, kaip trofėjų, jų buvo neįmanoma gauti, nes analogų nebuvo, o Skandinavijos šalyse juos kaldindavo tik itin nusipelniusiems karo vadams/kariams. Dažnai jie (kalavijai) šiuos karius lydėdavo ir į pomirtinę kelionę – į Valhalą. Dauguma rastųjų kalavijų – tai archeologiniai radiniai.




Kodėl taip buvo?

Palygint su jais, tuometinėje Europoje ir Artimojoje Azijoje kaldinami kalavijai vis tik turėjo daugokai šlako ir kitų priemaišų, kurie lemdavo kalavijų trapumą. Tuo tarpu vikingai pradėjo kaldinti pas save Azijoje įgytą tigelinio tipo plieno lydinį – ruošinius. Pagal analizę, tai plieno ruošiniai buvo gaminti Centrinėje Azijoje - Afganistane ir Irane ir matomai jų buvo atsigabenama rytiniais prekybų keliais (Juodoji jūra, Dniepras, Volga, Kaspija ir t.t., bet tai kita tema). Iš šių atsigabentų ruošinių jie ir kaldindavo šiuos savo kalavijus. Tigelinio tipo plienas, tai uždaroj formoj išvirta geležis su anglimi ir kitomis naudingomis priemaišomis, pagal specialias technologijas ir receptūras, tame tarpe valdant/kontroliuojant ir temperatūros kėlimą ir plieno atšaldinimą. Iš esmės tai buvo damasko arba bulato kalavijai.



Beje, ant šio tipo kalavijų visur stovintis užrašas „Ulfbertas“ – taip ir lieka paslaptis. Kas tai buvo – asmuo ar išradėjas, kuris pirmasis sugalvojo nukaldinti tokį kalaviją ar dar kas nors – nežinoma. Tačiau tyrimų duomenimis, tokio tvirtumo kalavijus sugebėta kaldinti tik gerokai po 300 metų.


 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą