2016 m. gegužės 11 d., trečiadienis

Mitai ir stereotipai apie viduramžius... Kalavijų plienas... Aišku Vakarų ir Centrinės Europos...


3-oji legenda/stereotipas/mitas – minkštas ir blogas arba trupantis metalas, plienas, lydinys...


 

Iš tiesų, tai kaip ir ankstesnės temos tęsinys: http://oldalter.blogspot.lt/2016/04/damasko-plienas-bulatas-anglies-plieno.html


 

Pirmiausia, tai iš kur tokios legendos ir stereotipai? Na aišku, pirmoje vietoje tai grožinė literatūra ir pirmą vietą užimą Valteris Skotas su savo Liūtaširdžiu ir Saladinu, kuriems į rankas įdavė ginklus, kurie tais laikais neegzistavo ir netgi vienas nuo kito prasilenkė per porą šimtmečių (Liūtaširdis buvo ginkluotas 13 a. dvirankiu kalaviju, o Saladinas arabišku skimitaru, kuris sprendžiant iš aprašymo turėjo būti atsirado 15-16 a.)
ir žinoma japoniškų ir rytietiškų kalavijų garbintojai ir adeptai, o toliau jau pasigavo visokie rašeivos, fantastai, režisieriai ir t.t..

Kadangi labiausiai žinomi ir stipriausi, tampriausi  mitai susiję su „vakarietiško“ kalavijo ir japoniško kalavijo palyginimu, tai nuo jo ir reiktų pradėti.

Taigi, legenda sako, kad būtent Japonijos meistrai pasiekė aukščiausią kalavijų kaldinimo lygį. Na taip, a-cha, kur gi ne... kai jau ankstyvieji keltai, germanai, romėnai ir kiti, panašiai nuo III a. iki Kr. g. pradėjo kaldinti kalavijus suvirinimo būdu iš skirtingai anglimi prisotinto ir įvairaus rafinuoto (grynintos) kokybės plieno (steel refining – nenaudingų priedų pašalinimas arba atvirkščiai, reikalingų priedų įvedimas į struktūrą(?)). Tai patvirtina archeologiniai radiniai ir šių radinių tyrimai. Antikos ir ankstyvųjų viduramžių meistrai buvo įvaldę šią techniką ir jų gaminiai buvo pakankamoje aukštumoje, kaip aukštumoje jau buvo ir ašmenų zoninis ar laiptuotas grūdinimas.

Viduramžiais dumplinės geležies lydymo krosnys savo aukštumas jau buvo pasiekusios 13 amžiuje ir, kai kurie jų lydiniai, kaip rodo įvairūs tyrimai, nenusileidžia dabartinėmis technologijomis išgautų lydinių kokybei.
Pavyzdžiui 10-tu amžiumi datuojamo kalavijo, saugomo Eseno Lobyne (Vokietija)
tyrimas – jis turi sudėtingą ornamentinį suvirinimą - sieros iki 0,005 proc., o fosforo iki 0,015 proc.
Tai labiausiai nepageidaujamos priemaišos, o kad tokį efektą išgauti „namudinėmis“ sąlygomis, plieno lydimo, virinimo ir t.t., technologija turėjo būti atidirbta iki mažiausių smulkmenų ir pan.
Beje, anglies priemaišos viduramžių kalavijuose svyravo vidutiniškai nuo 0,6 iki 0,8 proc., o ašmenų tvirtumas vidutiniškai buvo nuo 47 iki 59 vienetų pagal Rokvelo metodą. Palyginimui japoniško kalavijo kertančioje dalyje (jėgos zonoje) apie 59 vienetų pagal Rokvelą.


Europietiški kalavijai kartai būdavo itin sudėtingų, tačiau efektingų konstrukcijų. O populiariausias tai: trijų sluoksnių – dvi juostos gerai prisotintos anglimi tarp kurių mažesnio, vidutinio sodrumo juosta. Kitaip tariant mažiau anglimi prisotintas plienas įvyniotas, kaip saldainiukas. Jei trumpiau, tai paneigia bet kokį tradicinio bulato ar damasko plieno ar Japonijoje kaldinto kalavijo pranašumą prieš Vakarų ir Centrinės Europos kalavijus. Netgi dar daugiau: V. Europoje nebuvo rastas nė vienas importinis rytietiškas bulato ar damasko kalavijas, kurio datavimas būtų senesnis už 15 a. ribas, nors jei tikėti mitais ir legendomis, riteriai ir turtingi kariūnai mokėdavo baisius pinigus už tokius kalavijus... Tačiau realybė dar žiauresnė – Damaskas iki pat 14 amžiaus iš vis nebuvo žinomas kaip kažkokia ginklakalystės vieta, o jame pačiame nebuvo rastų jokių įspūdingų lydymo krosnių ar kažkokios tai įrangos liekanų. Žodžiu – ši legenda, tai tik gražutė ir moksliniu požiūriu visiškai realybės neatitinkanti pasaka, panaši į tą pačią, kaip ir į tą, kuria maitinami turistai Egipte -  kai pasakojama, kaip šiuolaikiniai Egipto arabai yra egiptiečių palikuonys ir Egipto kultūros puoselėtojai...


Taip netyčia ir vėl sugrįžom prie bulato... na kartu ir prie japoniškų kalavijų legendos, bet jau iš kitos pusės. Legenda teigia, kad japoniškas arba bulatinis, damasko kalavijas gali vienu ypu perkisti šarvus, o kai kur netgi kartu su žmogumi... ir dar įstrigti balne... Nu jo... Galima ir paskaičiuoti: žmogaus kaulo riba apie 150 N į mm2 (15N/mm2) – palyginimui medžio nuo 70 iki 130 N/mm2, o plieno, kurio kietis 46-64 – atlaiko maksimalų spaudimą nuo 600 iki 1000 N/mm2. Tokiu būdu, net jei šarvai pagaminti iš pačios silpniausios grynosios geležies, kurios riba 200-300 N/mm2, kai stiprumas 20 pagal Rokvelą, pilnumoj perkirsti šarvuoto žmogaus fiziškai neįmanoma. Ką ten žmogaus – 1-1,5mm kirasos neįmanoma, kuri pagaminta, aišku, toli gražu, ne iš grynos geležies. Taigi - įmanoma perkisti nedideles plokšteles, grandijus, apgadinti šarvus... bet tik tiek... Nors pasitelkus magiją, užkalbėjus ašmenis... na bet tai palikim tolkienistams.. ir koperfildams... :P ;)

Na, o ką sako senovės rytiečiai? Ten tai ramu – visi rašytiniai arabų iki 14 amžiaus šaltiniai (Al-Kindi, Nasir al-Din al-Tusi ir t.t.) teigia, kad europietiški kalavijai yra brangūs, vertingi ir vertinami...


 

 

____________

P.S. Na, o anksčiau gyvavęs mitas, kad V. ir C. Europoje nebuvo išvystytas kovų menas, o tuo pačiu ir šaltaisiais ginklais, jau seniai sutramdytas... ir palaidotas... Tad apie jį net neberašysiu J

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą