2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Juodasis parakas




„Užkniso“ tos kalbos apie kinietišką parako kilmę. Tiksliau – juodojo parako.
Taigi, kaip buvo atrastas parakas, niekas tiksliai ir 100 proc. pasakyti negali. Lygiai taip pat, kaip atsirado duona ar alus. Teorijų pilna visokių, o iš tiesų - niekas nežino ir nesužinos, tad kai užduodamas šis kausimas, paprasčiausiai gauni "bilietą" į senovės Egiptą arba, kaip dėl parako – į Kiniją.
Taigi...
Pasak klasikinės istorijos, žmonijos progresui didžiausią įtaką padarė ugnis, ratas ir duona. Reikėtų pridėti, kad ir parakas. O tiksliau jo panaudojimas karyboje. Iš esmės, kai žmonija „įkinkė“ paraką į karybos vežimą, ji (žmonija) padarė tokį milžinišką progreso šuolį, kad nuo tokio greičio adrenalinas apsėmė dantis... ir dar dabar semia... Na, bet ne apie tai, o apie šiokių tokių legendų, susijusių su parako atsiradimu Vakarų ir Vidurio Europoje (toliau dėl patogumo - Europa), "paspardymą".

Yra įvairų versijų kaip Europoje atsirado parakas. Iš jų visų, tai pati niekingiausia ir absurdiškiausia, bet labai mėgstama žiniasklaidos versija, kad parako receptą atvežė Markas Polo, kurio ir pati kelionė jau seniai kelia abejonių net akademinės istorijos šalininkams (kažin ar jis iš vis buvo pasiekęs tą geografinę vietovę, kuri dabar žemėlapiuose vadinama "Kinija"). Tuo tarpu oficialus ir aiškus rašytinis šaltinis apie paraką ir jo panaudojimą kovoje - karyboje, jau buvo surašytas nežinomo vienuolio (?) Marko Greko manuskripte apie 846 metus(?), o saracėnai, tai yra arabai, į kryžiuočius šaudė strėlėmis, prie kurių buvo pririšti vamzdeliai su paraku, kad jos lėktų ir muštų toliau. Na, o konkretus receptas aprašytas jau anglų vienuolio Rodžerio Bekono knygoje „Liber de Nullitate Magiae“ apie 1242 m. (1216 m.?).  Bet kokiu atveju, iki Marko gimimo, dar buvo toloka. Tačiau kartu, reikia nepamiršti ir to laikmečio gyvenimo tempų. Kol kažkas buvo surašyta, perrašyta ir taip toliau, tai dar iki šių rašytinių veikalų jau gerokai ir gerokai anksčiau parakas turėjo būti žinomas... Paklaida gali siekti net kelis šimtus metų...
Jau seniai pakankamai rimti mokslininkai mano, kad  parakas Europoje atrastas IX a. visiškai savarankiškai, tačiau jo paskirtis buvo ne kariška, o veikiau medicininė.
Pasak  vienos iš legendų, paraką galėjo atrasti alchemikai, kurie ieškojo gyvybės eliksyro. Abejotina ši „alchemikų“ versija, nes alchemikai savo paslaptis itin skurpulingai saugojo, tačiau racionalus grūdas tame yra. Ta prasme, kad Europoje parako "pikis" visų pirma tai buvo vaistas. Kalio salietra gamtoje ne retas dalykas ir jos gydomosios bei konservavimo savybės, o tuo pačiu ir jos degimo savybės, turėjo būti žinomos jau nuo neatmenamų laikų (apie tai jau būta užuominų senuosiuose graikų traktatuose)... kaip ir anglis... ir siera... kurie, beje, taip pat buvo pakankamai plačiai naudojami medicinoje. Tad parako formulės atradimas - tai tik loginė mąstymo ar gal būt atsitiktinumo grandinė - tame visiškai nieko ypatingo nėra. Pradžioje jis galėjo būti naudojamas kaip savaime visiems žinomas vaistas, antiseptikas ir konservantas. O dėl savaime visiems žinomų dalykų retai kada eikvodavo rašalą ir brangų pergamentą (kad kariai žaizdas ir kai kurias ligas gydė paraku - tai klasika). Beje, pirmasis parakas, buvo ne granuliuotas, o "minkštas“ kaip pikis - kaip ir daugumas to metų išorinių tepalinių vaistų, balzamų ir eleksyrų (pvz.: su skysta salietra buvo gydomas ir plaučių uždegimas).
Taigi, parako ypatingumas prasideda, ne jo atradimo ir atsiradimo datoje, o jo „sutramdyme“ - panaudojime. Tad teisingiausia būtų ne spėlioti kada jis atrastas, nors atrastas jis ganėtinai seniai, o kalbėti apie parako panaudojimą karyboje, kur jos savybės iš tiesų atsiskleidė.

O štai jau parako panaudojimo karyboje idėja pilnai galėjo ateiti ir iš Kinijos. O tiksliau – pietuose iš arabų, rytuose iš Aukso Ordos. Bet tik idėja. Parakas buvo žinomas, idėja "atėjo“ arba „apšvietė“, o tada, jau kaip 1366 m. pasakė Petrarka – parakas, kaip maras apgaubė visą pasaulį... Čia panašiai kaip vaikui papasakok apie degtukų „sierą“ „vamzdelyje“ ir jau žiurėk – degtukų nerasta, pirštai apsvilę, bet visi laimingi...
Bet tik parako idėja, na gal būt įtaisai ar mechanizmai, nes jei į Europą parakas būtų atvežtas iš Kinijos, tai visų pirma jis būtų atvežtas fejerverkų pavidale. Juk to meto Europos kilmingieji už tokį grožį tikrai nebūtų pagailėję aukso - "pompa" - dalykas šventas. Ypač viduramžiais! Bet to nebuvo. Fejerverkai Europoje pasirodė tik XIV a., kai jau pilnai ir seniai buvo liejamos patrankos... Tai yra, kai jis jau buvo naudojamas karuose. Matomai kaip tik tada, Italijoje, iš ties ir susidūrė "kinietiškas“ parakas su "europietišku".
Taigi, pirmieji bandymai panaudoti paraką karyboje, Europoje gerokai atsiliko. Matomai tai ir paklojo pagrindus „kinietiškajai parako atsiradimo" versijai.
______________


Norėtųsi šiek tiek paminėti ir LDK...
Tuose regionuose, kurie turėjo santykių su Aukso Orda, situacija buvo kiek kitokia. Aukso Orda jau naudojo primityvias - alia granatas, „raketines“ strėles. Manoma, kad ir kažkokius raketinius sviedinius. Priešą gąsdino dūmais ir sprogimo garsais ir tuometiniai baltai, kurie dar tik buvo valstybės kūrimosi aušroje, su Aukso Orda jau bendravo - kontaktavo. Nors nepriimta to teigti, nes menkų užuominų ar legendų akademinė istorija nepripažįsta, tačiau dalis baltų genčių kaip "mongolų" sąjungininkai keliavo su jais veik iki pat Vienos, o kita, vakarinė dalis, su jais kovojo kaip su priešais... Bet, kaip ten bebūtų, aišku, kad patirties apsikeitimai, buvo. Tad, žiūrint per šią prizmę, tampa visai logiški metraštininkų teiginiai, kad  LDK kažkokius griaudinčius ginklus jau naudojo prieš kalavijuočius. Juk metraščiuose galima užtikti tokių pralaimėjimų pasiteisinimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip absurdas: griaudintis pagonių velnias, kuris padėjęs Ordino brolius žudyti... O tokių keistų, gausesnio priešo sumušimo atvejų, kur neužsimenama apie jokias „gudrias“ taktikas, strategijas arba ypatingas gamtines sąlygas, bet, kur minimi nelabieji su ugnimi ir siera, buvo ne vienas... Žinoma, gal tai buvo "mongolų" "sviediniai", o gal mediniai ir odiniai - vienkartiniai, patrankų prototipai, bet tai, kad tai kad LDK kariai galėjo karyboje panaudoti paraką - visiškai rimtas paaiškinimas. Aišku gaila, kad nėra rimtesnių įrodymų, o lieka skyrelyje legendos ir mitai... Gal kada netyčia, kokioje nors bedugnėje bibliotekoje ir išplauks į šviesą rimtas metraštis ar liudijimas apie anų laikų gadynes, kuris apvers pasaulėžiūrą, tačiau tam kartui belieka "atsiduoti" klasikai, jog LDK parakas panaudotas tik 1382 m., Žalgirio mūšyje jau buvo net 4 (6? )... 

 

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą