2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Dešimt realių ir garsiausių Rytų Europos ir Azijos kalavijų ir kardų

Dešimt realių ir garsiausių Rytų Europos ir Azijos kalavijų ir kardų.
Pirmiausiai tai kodėl kalavijai ir kardai, o ne tik kalavijai ar tik kardai? Paprasčiausiai kuo toliau į rytus, tuo mažiau kalavijų, tai yra tokių, kaip mes juos suprantame. Kai kur ir lenktas ilgas durklas (dageris) išdidžiai nešioja kalavijo pavadinimą. Na, nebent gal temą reikėtų išskirti į Rytų Europos ir Artimosios Azijos, ir, atskirai, tik Tolimųjų Rytų/Azijos temas. Bet tikrai garsių ir realių rytietiškų  kalavijų nėra tiek daug. Nors folkliorinių – vagonais vežk. Tiesa, prie gerų norų, žinoma, surasti galima. Tačiau į tokį sąrašą tada pakliūtų visoks niekam neįdomus rusiškas, kazokiškas, indiškas ir Malaizijos „šlamštas“, kuris tik egzotikos arba „specializuotos užgalandintos armatūros“ mėgėjams, bet tai jau visai kita tema ;) O čia tik populiarieji... nors jeigu jau taip rimtai, tai su V.Europos kalavijais savo garsumu gali lygintis tik pranašo Mahometo kalavijai ir pora japoniškų... ir viskas... net neįdomu... bet apie viską iš eilės.
Taigi, sąrašiuką bandau pateikti prieš laikrodžio rodyklę...
1. Skanderbego kalavijai.
Skanderbergas – pravardė, tikras menamo savininko vardas Jurgis Kastrijotas, kaip mėgdavo seniau versti vardus arba paprasčiausiai Georgijus Kastrijotas (1405–1468), kuris kovojo prieš turkus ir jo kovos gerokai sulaikė turkų invaziją į Europą. Kalavijai šiuo metu saugomi Vienoje. Jie (kalavijai) buvo žinomi dar Skanderbegui esant gyvam. Pasak legendų stebuklingas Skanderbego kalavijas (tiesa, neaišku kuris) buvo toks sunkus, kad jį galėjo pakelti tik didvyris arba galiūnas (Skanderbegas pagal savo laikmetį buvo labai didelio ir galingo stoto), nes tik trys paprasti žmogeliai galėjo pakelti šį kalaviją. Na, žodžiu, jis skaldė uolas, kirto kalnų viršūnes, bet žmogų, vat, tik nuo galvos iki juosmens :P . Pasak legendų, jų iš viso buvo trys, tad, kuris čia toks – nelabai aišku. Lygtais būtent šitą stebuklingąjį jis padovanojo Turkų sultonui Muchamedui (Muchmedui?) Antrajam. Šiaip tai, jie (kalavijai) legendose keliauja kartu su Skanderbego įspūdingu šalmu (visa trijulė matoma nuotraukoje). Pasak nelabai įtikinančio Dmitro Frengo, kuris buvo Skanderbego bendražygis, pasakojimo, visus tris kalavijus nukaldino specialiai tam iškviestas italų meistras. Tą kalaviją, kuris mums nežinomas, bet galėjo perkirsti plieną, kaip tik ir nusiuntė turkams, o kitus du visada turėjo šalia savęs ir net kartais nešiojosi vienose makštyse – kaip tai įmanoma, nes vienas lenktas, kitas tiesus, gabaritai skirtingi ir t.t. – nežinau, bet gal buvo koks specialus dvigubas dėklas prie balno? Pasak to pačio bendražygio, lenktasis buvo iš damasko plieno. Nors žinoma, kad dar vieną kalaviją  1466 m. Skanderbegui padovanojo popiežius Paulius II. Beje, ir lenktasis ir tiesusi – dvipusio galndinimo, nors minėtas Dmitras pasakojo, kad lenktasis buvo vienašmenis. Tiesusis – tradicinis „europietis“, o lenktasis, tradicinis – „rytietis“ pagamintas XV a. stiliuje, iš damasko plieno. Ant geležties išliko paauksavimai ir sunkiai įskaitomas užrašas arabiškai: „Alacho karys (palaimintas, gynėjas, šalininkas), Iskander bėjus“.  Skanderbeg, tai - Aleksandras kunigaikštis, jei šifruoti giliau, nes tikrasi vardas buvo Georgijus – Jurgis, tai būtų Vyriausiasis arba Pagrindinis žmonių gynėjas. Turint galvoje viduramžių ir ankstyvųjų amžių polinkį į mistiką, perkeltinių prasmių ir išsireiškimų pomėgį, viduramžiškas uvertiūras, formules ir panašius dalykėlius, ir atmetus visokius nuo 18 iki 21 amžiaus susiformavusius stereotipus ir užmirštus terminus, kai net visam krikščioniškam pasauliui iki tol žodis „Alachas“ buvo žodžio „Dievas“ lygiareikšmis sinonimas, vertimo prasmė galėtų būti: „Dievo palaimintas vyriausias (geriausias, didžiausias) žmonių gynėjas“...
Specialistų nuomone, įvertinant užrašus, milžinišką pagal tuos laikus Skanderbego ūgį ir tai, kad karybos mokslus kunigaikštis baigė Turkijoje, būtent lenktasis kalavijas ir buvo tikrasis Skandebergo kalavijas.

2. Etmono Bogdano Chmelnickio kardas. Du mįslingi pretendentai į šį vardą. Ta mįslė ir amžini ginčai juos ir padarė garsiais.

Vienas iš jų Čartoriskių muziejuje (šio muziejo pagrindą savo laiku sudarė 1683 m. iš Turkų atimti trofėjai, dabar jis yra Krokuvos muziejaus filialas). Taigi, kardas, vadinamas Bogdano vardu, minimas jau pačioje kolekcijos susikūrimo pradžioje. Pagal legendą šį kardą etmonas buvo paaukojęs/padovanojęs Sokalo bažnyčiai. Pagal aprašymą, tai palašas juodose, metalu kaustytose makštyse su auksiniu etmono atvaizdu. Tačiau vėliau, jau aprašomas, kaip surūdijęs kardas su auksiniu Bogdano biustu, be jokių makščių. Taigi, nuo vieno iki kito aprašymo, šis kardas patyrė ne vieną negandą ir kam įdomūs šio palašo/kardo likimo vingiai, gali paskaityti internete, nes info yra prieinama, tačiau tai, kad jis priklausė Bogdanui – liudija tik muziejaus katalogai, o jokių kitų įrodymų nėra. Kadangi iki mūsų dienų jis atėjo labai blogame stovyje, tai, dabar negalima nustatyti, nei kas pavaizduotas ant kardo, nei kokia kalba išgraviruoti užrašai ant geležties (ukrainiečių ar lenkų?).
Tačiau mįslė tampa dar įdomesne, nes šio ginklo brolis ar yra kitame, Perislavlio-Chmelnickio muziejuje. Pagal katalogą aprašomas, kaip Chmelnickio kardas, inkrustuotas dramblio kaulu, auksu ir sidabru, ir taip pat turi užrašus lotyniškomis raidėmis išilgai ašmenų: „BOGDAN CHMIELNICKI, SZCZO POD ZBOROWOYEM ZBARAZEM; SLAWY ZAROBYLY; TOY POD BERESTECZKOM NAIIOLOWY UTRATYLY; NEBULO SIE NA LAHOW SWOYH PORYWATY; Y WSKOK ZANEMY UTYKATY; TO NE BULOBY W NASZY SLAWY UTRATY“.
Abu kardai – karavelės tipo, ir kuris iš tiesų priklausė garsiajam etmonui – neaišku.
3. Pranašo Mahometo kalavijas. Tiksliau kalavijai. Devyni kalavijai ir kardai.
Manoma, kad visi išlikę ir saugomi Stambule. Visi jie žinomi, visi su legendomis, kai kurie išlikę ir saugomi, ir t.t., ir pan. Štai jų vardai:
Dhu al-Faqar (Zulfikaras),
Al-'Adb,
Al Battar (Mušeika),
Al-Ma'thur,
Al-Mikhdham,
Al-Rasub,
Al-Qadib,
Halef (Mirtingas, mirtį nešantis),
Medham, Qal'i (Mezam, Kali)
Garsiausias Zulfikaras. Jam pripaišomos stebuklingos ir magiškos galios. Jį pranašas padovanojo savo broliui, o kai šis nekariavo, jis tiesiog kabėdavo ore ir saugodavo sienas, o tik mostelėjus ranka, atsidurdavo jo rankose. Dažnai vaizduojamas dvigubu smaigaliu, tačiau, gali būti, kad tokį efektą davė graviravimas prie smaigalio. Jis jatagano formos, o visi tie dvišaki kalavijai, kurie simbolizuoja Zulfikarą arba išduodami vietoje jos, tėra prasimanymas. Beje, tai susiję vėlgi su legenda, kaip tas dvidantis suauga ir t.t.... Na, žodžiu, tiesa kažkur anapus...
Bet gal čia daugiau nesiplėsiu, o gal net neužilgo aprašysiu juos visus.
4. Smaragdinis kalavijas (?) arba Išpuoštasis smaragdais (Shamshir-e-Zomorrodnegar) Amiro Arsalano kalavijas.
Garsus tuo, kad pagal legendą priklausė karaliui Saliamonui. Tik su juo galima nudaigoti demoną Fulad-zerechą. O jo padarytas žaizdas galima išgydyti tik specialiais paslaptingais vaistais į kūrių sudėtį įeina to pačio demono smegenys.
5. Gaudžianio kalavijas (Goujian).
Kinija. Labai įdomus egzempliorius. Iš ties įdomus. Garsus tuo, kad 1965 m. jį atrado archeologai vienoje iš Kinijos 2000 metų senumo kapaviečių. Fokusas tame, kad jis buvo puikios būklės ir nė kiek nesurūdijęs. Pagal legendą, kai vienas iš archeologų jo aštrumą pabandė pirštu – pasirodė kraujas. Be šio nežemiško atsparumo, šis kalavijas buvo taip talentingai ir meniškai išgraviruotas ir išpuoštas, kad mokslininkams buvo net sunku patikėti jog prieš 2000 metų (radikalesni mokslininkai teigia, kad prieš 2500 m.) buvo galima pasiekti tokios tobulybės. Tolimesnis užrašų iššifravimas parodė, kad jis  priklausė karaliui (rytuose – caras) Jue (Yue). Manoma, kad jis turėtų priklausyti Jue karalystei, apie kurią beveik nieko nežinoma (The Lost History of Yue) ir pagal legendą, tai tas pats kalavijas, apie kurį karalius Gaudžianis, vardindamas savo ginklų kolekciją, kalbėjo jog tai vienintelis vertas dėmesio ginklas jo kolekcijoje. Kalavijas buvo tiek nuostabus, jog buvo manoma, kad jį kartu nukaldino Žemė ir Dangus.
6. Kalavijai Gan Jiang ir Mo Xie (Gan Sian ir Mo Se).
Vėl Kinija. Garsūs tuo, kad nukalti iš meteoritinio metalo kinų kalvio Gan Siano. Jie pavadinti jo ir jo žmonos vardu. Pagal legendą, kai pritrūko karščio metalo įkaitinimui prieš juos užgrūdinant, kalvio žmona šoko į žaizdrą ir savo širdies (meilės savo vyrui) karščiu pakėlė temperatūrą. Aišku pati žuvo...
7. Tchuantchen arba „Dangaus valia“(Thuận Thiên, 順天) — Legendinis Vietnamo imperatoriaus Le Lojaus kalavijas, kuriuo jis iškovojo nepriklausomybę nuo Kinijos.
Pagal legendą šį kalaviją, o tiksliau geležtį iš ežero išžvejojo žvejys Le Tchanas. Jis norėjo jį išmesti atgal, bet nepavyko to padaryti (tris kartus bandė mesti, bet vėl iššžvejodavo), tad pastatė jį į kampą savo pirkioje. Prisijungęs prie sukilėlių greit parodė savo talentus ir kilo karjeros laiptais. Kartą jo namuką (palapinę) aplankė generolas Le Lojus ir šis kalavijas suspindėjo, o jam paėmus jį į rankas, išsimušė užrašas „Dangaus valia“ (Thuận Thiên). Bet trūko rankenos – rankeną, papuoštą brangakmeniais, generolas rado kažkokioje giraitėje ir nuo tada jam pradėjo sektis. Žodžiu - iškovojo nepriklausomybę. Tačiau, po pergalės, plaukiant per ežerą, iš kurio jis buvo išžvejotas, gigantiškas vėžlys pareikalavo gražinti kalaviją drakonų karaliui, o kalavijas nuo imperatoriaus juostos pats pajudėjo pas vėžlį.
8. Kusanaga – „Dangaus kalavijas“ arba „Dangiškasis kalavijas“ (Kusanagi-no-tsurugi, 草薙の剣, Tsumugari no Tachi, 都牟刈の太刀). Tai šventas Japonų kalavijas. Imperatoriškosios valdžios simbolis. Pagal legendą, vėjų dievas Susano jį rado nugalėjęs aštuongalvį slibiną. Tiksliau ne pačiame slibine, o jo uodegoje. Keliavo ir „mėtėsi“ šis kalavijas tarp dievų, kol galų gale nepapuolė pas pirmąjį Japonijos imperatorių. Imperatorių šeima per šimtmečius šį taurųjį ginklą slėpė nuo visų prasčiokų akių, kad jie jo savo žvilgsniu neterštų. Žodžiu, tiek slėpė, kad dabar daug kas mano, jog jo iš vis nebuvo arba jis pamestas, o tai kas dabar yra, tai tik falsifikacija. Kiti mano, kad jis turėjo turėti aštuonis ašmenis. Beje, apie septynių ašmenų, tai šiek tiek toliau – toks iš ties yra ir kartais jį bandoma tapatinti su tikruoju Kusanga.
Kusanga dažnai vaizduojamas su šventu veidrodžiu ir šventu jaspiu.

9. Septyndantis kalavijas  (Nanatsusaya Mitama noTsurugi) – Japonija. Buvo atrastas 1945 m. ir gana blogoje būklėje, bet, kaip ir anksčiau, naudojamas ceremonijose.
Manoma, kad tokio kalavijo idėja į Japoniją atėjo iš Indijos. Kadangi jis laikomas šventu, kaip pas japonus įprasta, viešai nedemonstruojamas, o galima pamatyti tik jo kopiją. Legendų apie jį aišku pilna. Su juo susijusių pergalių nemažiau ir t.t., ir pan.
Beje, nežiūrint jo būklės, pavyko perskaityti ant jo padarytus užrašus. Iš vienos pusės: „11-liktą mėnesį, 4-tais Tiros eros metais, per 16-liktą mėnulį kalavijas buvo nukaldintas iš plieno 100 kartų stipresnio už įprastą. Panaudojęs šį kalaviją, nudaigosi 100 priešų. Vertingiausiajam valdovui. Nukaldino...“. Iš kitos pusės: „Niekada anksčiau nebuvo tokio kalavijo (ginklo, geležties). Pekče karalystės princas, kuris gyvena rugpjūčio garsais, nukalė šį kalaviją karaliui Va vildamasis, kad jis tarnaus daugeliui kartų“.
10. Chondze Masamune (Honjo Masamune). Legendinis ir pats garsiausias legendinio japonijos ginklakalio Masamune darbas (1288 – 1328 m.). Jo kalavijai buvo pačios aukščiausios kokybės. Yra išlikę keletas jo gaminių ir visi laikomi legendiniais. Tačiau problema tame, kad jis nepasirašinėdavo ant savo gaminių ir jų identifikavimas išlieka gana keblokas. Bet grįžtant prie Chondze, tai šis išgarsėjo tuo, kad buvo siogūnų ar siogūnato (jei galima taip pasakyti) šventa relikvija. Buvo perduodamas iš kartos į kartą iki 1945 m.. Po karo, kai japonai privalėjo atiduoti policijai visus savo ginklus, atidavė policijai ir šį meno kūrinį. Šį Chondze klaviją 1946 m. policija perdavė JAV karinių pajėgų seržantui Koldžiui Bimorui ir nuo to momento šis kalavijas dingo kaip į vandenį. Bent jau kol kas jis laikomas dingusiu, gal kur nors ir kada nors išplauks, bet šiai dienai netgi foto nėra. Tai labiausiai ieškoma Japoniška vertybė.
Čia pateikta tik jo giminaičio, kito Masamune nuotrauka.
 
2016-04-28
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą