2016 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

12-lika realių legendinių Centrinės ir Vakarų Europos viduramžių kalavijų


12-lika realių legendinių Europos viduramžių kalavijų (išdėstyta pagal legendinės kilmės chronologiją):


1. Šv. Petro kalavijas. Šv. Relikvija. Kalavijas, kuriuo Šv.Petras nukirto/sužalojo ausį Malkui. Flašiono tipo kalavijas. Nukaltas iš vientisos metalinės plokštės. Saugomas kaip šventa relikvija Poznanės (Lenkijoje) katedroje. Tačiau lyg tais Katedroje tik jo kopija, o originalas vyskupijos archyve.. Manoma, kad jis nėra būtent „TAS“, bet pagal naujausius tyrimus, jis datuojamas I m. a. e. ir yra pats seniausias kalavijas, kuris saugomas Lenkijos muziejuose.



2. Šv. Mauricijaus kalavijas. Pagal legandą tas pats kalavijas, kuriuo buvo nukirsta Šv. Mauricijaus galva. Kandidatus turime net du: vienas saugomas Turine (Italija), o kitas imperatorių saugykloje Vienoje (Austrija) ir buvo naudojamas kaip regalija karūnuojant imperatorius. Kažin ar nors vienas turi ką nors bendro su Šv.Mauricijum, tačiau abudu yra viduramžių ginklakalystės šedevrai.




3. Karolio Didžiojo kalavijas – „Joyeuse“. Sen. prancūzų  reiškiantis „Džiaugsmingas“. Pagal legendą šis klavijas keitė spalvas ir net savo švytėjimu galėjo užtemdyti saulę ir Karoliui tarnavo daugiaus kaip 30 metų. Vėlgi – du pretendentai, vienas (paveiksliukas įdėtas) – saugomas Luvre ir buvo naudojamas karūnuojant Prancūzijos karalius, tačiau pagal ekspertų išvadas tai negali būti „Džiaugsmingasis“, nes pagamintas jau po Didžiojo mirties. O antrasis – saugomas Vienoje ir veikiau yra rytietiškas kardas, nei kalavijas ir pagal ekspertų išvadas visai galėjo priklausyti Karoliui, kuriam jis atiteko kaip trofėjus. Tačiau yra ir kitų nuomonių, kurie teigia, kad tai Atilos kardas.





4. Diurandalis (Durandal) – legendinio paladino Rolando kalavijas, kuris jį metė norėdamas apginti koplyčią. Kalavijas taip ir liko įstrigęs plyšyje. Ten jis įstrigęs išbuvo iki 2011 m. ir išsiųstas į muziejų. Manoma, kad jis visai nebuvo tas legendinis kalavijas, nes Rosenvalio tarpeklis, kur žuvo Rolandas, už kelių šimtų kilometrų nuo Rokamaduro.



5. Kurtana (angl. Curtana; Courtana) arba Gailestingumo kalavijas (Sword of Mercy), arba Eduardo Mielaširdingojo kalavijas. Vienas iš penkių ir pats seniausias (kiti sunaikinti Kronvelio diktatūros metu) Britanijos karalių karūnacijoje naudojamų kalavijų. Tai bukas trumpas kalavijas. Pasak legendos tai legendinio Tristano kalavijas ir jo smaigalį nulaužė angelas, kad neprasilietų neteisingas kraujas. Beje terminas „kurtana“ tai gal daugiau ne tiek šio kalavijo vardas, kiek ceremonijose naudojamų trumpų kalavijų bendrinis pavadinimas.



6. Tisona (isp. Tizona) arba Pirmasis Sido (Rodrigo Díaz de Vivar; Sidas (El Cid Campeador) – jo trumpasis vardas )  kalavijas. Šis kalavijas, kaip trofėjus atiteko Sidui nugalėjus maurų karalių Bukarą. Jo legenda ilga ir visų su juo laimėtų kovų neišvardinsi. Jis saugomas Burgo katedroje netoli Sido kapo (Catedral de Burgos), bet vėlgi atsirado ekspertų, kurie teigia, kad tai klastotė. Vienarankis kalavijas. Gardos forma virtusi klasikiniu suvenyriniu viduramžių kalavijo pavyzdžiu.



7. Kolada (isp. Colada) arba antrasis Sido kalavijas. Rankena ir garda pakeistos – ne autentiškos. Manoma, kad jo vardo kilmė iš „acero colado“, tai yra plieno be priemaišų. Sidui atiteko nugalėjus Barselonos grafą. Nukaltas iš Toledo plieno naudojant nežinomą receptą ir darbo ypatumus ir jo tikslios kopijos nesiima padaryti joks šiuolaikinis meistras. Bandyta paneigti jo priklausomybę Sidui, bet pagal viską jis iš ties jo ir buvo. Saugomas Madrido Karališkajame muziejuje.



8. Kunigaikščio Daumanto arba Timofėjaus kalavijas (to pačio, kuris prisidėjo prie karaliaus Mindaugo nužudymo). Pagal legendos šis kalavijas Daumantą lydėjo visuose mūšiuose ir Pskovą pavertė praktiškai nepriklausoma kunigaikštyste. 1271 m. jis juo tiesiu smūgiu į veidą 1271 m. užmušė Livonijos ordino magistrą. 1272 m. jis pakabintas prieš Pskovo Šv. Trejybės soboro altorių, juo buvo prisaikdinami Pskovo kunigaikščiai, o 1917 m. perduotas į Pskovo muziejų.



9. Šerbecas (lenk. Szczerbiec) – Lenkijos karalių kalavijas. Pirmasis juo karūnuotas karalius buvo Vladislavas Loketikas (1260 – 1333 m.). Pagal legendą jame yra špukė ašmenyse, kuri atsirado, kai Lenkijos karalius Boleslovas I Drąsusis trenkė į Kijevo vartus. Nuo tos špukės ir kilęs jo pavadinimas. Laikomas nacionaline vertybe, tačiau ekspertų nuomone, šis kalavijas buvo nukaltas kur kas vėliau su tuo neaišku kokio Boleslovo, nes realiausiai tai galėjo būti tik Boleslovo Drąsiojo anūkas, kuris taip pat buvo vadinamas Drąsiuoju, kai žygiavo padėti savo žentui, kurį Kijeviečiai išvarė. Nors į šį vaidmenį pretenduoja ir dar vienas Boleslovas – Boleslovas III. Tačiau pagal ekspertų išvadas kalavijas buvo nukaldintas tik XII–XIII a. ir jokiam boleslovui priklausyti negalėjo. 1795 m. iš Krokuvos jį išgabeno Prūsai, ilgai klajojo po pasaulį ir į Lenkiją jis sugrįžo tik 1959 m. Lenkijos emalinis herbas ant kalavijo uždėtas ne atsitiktinai. Jis dengia skylę atsiradusią nuo korozijos.



10. Škoto sero Viljamo Voleso (gelų Uilleam Uallas, angl. sir William Wallace; 1270 - 1305) kalavijas. Garsus tuo, kad pasak legendos, po pergalės prieš anglus ant Stirlingo tilto (1297 m. http://www.istidom.lt/2015/10/keisciausi-viduramziu-musiai.html) , įsakė jo kalavijo rankeną aptraukti anglams dirbusio mokesčių surinkėju ir anglų kariuomenės antrojo vado Hugo de Kresingemo (Hugh de Cressingham) oda. Bet meistrai pasistengė ir aptraukė ne tik rankeną, bet iš jo odos pagamino ir šio kalavijo makštis.



11. Žalgirio (Griunvaldo, Tanenbergo) kalavijai. Tai tie patys du legendiniai kalavijai, kuriuos ordino didysis magistras Ulrikas Jungingenas atsiuntė Lenkijos karaliui Vladislavui II Jogailai ir Lietuvos kunigaikščiui Vytautui ragindamas juos stoti į kovą. Po mūšio jie atsidūrė Krokuvoje. Nuo XV a. pabaigos jiems suteiktas valstybinių karališkųjų regalijų statusas ir tapo abiejų valstybių (tautų) simboliu. Tarp karūnavimo procesų, buvo saugomi kartus su Šerbecu ir Sigizmundo Senojo kalaviju, su kuriuo buvo šventinama į riterius. Abu kalavijai niekuo neišsiskyrė. Tai buvo įprasti tradiciniai koviniai kalavijai ir tik 18 a. jų gardos buvo paauksuotos, o ant geležčių uždėti Lenkijos ir Lietuvos herbai. 1795 m. apiplėšus Abiejų Tautų lobyną, skirtingai nuo kitų regalijų, kurios buvo sunaikintos, matomai dėl savo paprastumo jie išliko ir buvo išvežti. Matomai Prūsai jų reikšmės nežinojo, tad tuom pasinaudojęs Tadeušas Čiackis su imperatoriaus Franco II sutikimu juos išvežė ir perdavė į kunigaikščių Čartoriskių  (Czartoryskich) kolekciją. Bet tai visgi buvo klaida. Per maištą ir sukilimą 1853 m.  jie pakliuvo į žandarų rankas, buvo išvežti į Liubliną, o iš ten į Rusiją. Manoma, kad jie yra išlikę ir dulkėja kur nors kokio nors muziejaus archyve, o tie kurie eksponuojami, tai tik panašūs kalavijai. Beje, kadangi 18-19 a. nebuvo vedami muziejiniai aprašymai, jų identifikuoti matomai nepavyks, nes iš esmės tai tipiniai  to laikmečio koviniai kalavijai.



12. Paslaptingasi Žanos d‘Ark kalavijas (Fjerbua kalavijas). Apie jį garsas pasklido po Orleano apgulties nutraukimo. Pasak legendos ji šį kalaviją rado Fjerbua Šv. Kotrynos bažnyčios (Sainte-Catherine-de-Fierbois) altoriumi (pagal to meto tradicijas - tai visai įtikėtina). Jis buvo pažymėtas devyniais kryžiais. Pačio kalavijo kilmė ir jo galimi buvusieji šeimininkai turi kelias versijas. Greičiausiai tai buvo paprastas špukėtas kovinis ir sunkus viduramžių kalavijas (todėl jį pastoviai Žana laikydavo makštyse). Ir tai galėjo būti ne kryžiai, o prancūzų lelijos. Po Žanos  sudeginimo, pagal tuometines tradicijas, jis galėjo būti nuskandintas ežere ar upėje. Artimiausias jam vaizdas gali būti tik jos herbe.




2016-04-21

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą