2018 m. balandžio 13 d., penktadienis

Kryžiuočio kalavijas

         
       Tai paprastas vienarankis kryžiuočio kalavijas.
      Jo likimas labai primena "Žalgirio kalavijus" - išplaukė šis - gal kada išplauks ir anie...
      Taigi. Tai pats paprasčiausias tipiškas kryžiuočio kalavijas.

      Pagamintas XIV a. viduryje.
      Nukaldintas Vokietijoje arba dabartinėje Italijoje.
     Vienrankis, ilgis 102 cm.
     Kuo ypatingas? Ogi tuo, kad beveik iki mūsų dienų išliko neprkaldintas, nerestauruotas, originalus, Net rankena ir medis ant rankenos. Negana to, galima įžiūrėti net tą specifinį plieno "mėlį" - nereikia šveisti. Tokių radinių, išlikusių egzempliorių - pasaulyje labai mažai.
Ant jo yra ir užrašas "'Abu'l Nasr Sheikh" ir kitoj pusėj: "'Al-Ma[lik] al-Mu'ayyad habs ...... sana ....". Panašu, kad tarp 1412-1421 metų buvo padovanotas al-Mu’ayyad Sayf al-Din Sayf al-Din šeichui mameliukų valdovui Egipte. Tegu nestebina tokia dovana - Vakarų Europoje kaldinti kalavijai labai aukštai buvo vertinami rytuose. Rytuose tokios kokybės kalavijai, veikiau buvo reta išimtis, nei taisyklė... Bet ne apie tai.
     Taigi, šalia kryžmos galima įžiūrėti ir graviruotą ženkliuką - tai Aleksandrijos arsenalo žymė -  14 a. pabaiga.
Petras I
     Manoma, kad šis kalavijas galėjo atitekti mameliukams, kai šie prie Aleksandrijos iškaršė kailį Kipro karaliui  Petrui I Lusignaniečiui 1365 m. (Peter I of Cyprus arba Pierre I de Lusignan (1328-1369).
     Aleksandrijos arsenale šis kalavijas ir gulėjo kelis šimtus metų, kol dr. Bašvordas Dinas 1920 metais jo nenupirko (dr. Bashford Dean, the first curator of Arms and Armour department of the Metropolitan Museum).
      Muziejuje jis išgulėjo iki 1980 metų ir buvo išstatytas į aukcioną (už kiek pardavė nežinau).
      Dabar jis privačioje kolekcijoje.

Aleksandrijos šturmas
 




 

        P.S. Tarp kitko apie patį Petrą Pirmąjį, kuris minimas tekste. Įdomu tai, kad 1365 metų kryžiaus žygiui paminėti Kuko salose (ne, tai ne klaida) buvo išleista 5 dolerių moneta "Paskutinis kryžiuotis" - jo vertė apie 90 eurų. Monetos aprašyme už pagrindą paimta istorija, kad Kipro karalius Petras I su savo kryžiuočiais 3 paras plėšė Aleksandriją, o kai pasirodė mameliukai, jo baronai visiškai nematė reikalo jam padėti - jie norėjo išaugoti savo naujai įsigytus turtus - juolab nuo pat pradžių kryžiaus žygio potekstė buvo ne tiek religinė, kiek ekonominė (viliojo jis ten juos aukso kalnais).
     Tad baronai su savo turtais susėdo į savo laivus, o karalius giliai nuliūdęs ir, matyt, vienintelis religingas asmuo, paskutinis paliko miestą... Tad monarchai jį ėmė vadinti vieninteliu kryžiuočiu (šiame žygyje, aišku), kai kur jam prikibo "paskutinio kryžiuočio" pravardė (aišku, to žygio rėmuose - vėliau kažkiek samprata keitėsi).

Monetai siužetas paimtas iš Lesingo (Karl Friedrich Lessing (1808-1880) paveikslo "Paskutinis kryžiuotis".





2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Saksonijos kunigaikščio rapyra...







           Tai niekuo labai ypatingai nepasižymėjusio, bet kaip savam laikmečiui beveik normalaus Saksonijos kurfiursto (hercogo, kunigaikščio), princo Kristijono II (Christian II von Sachsen) kalavijas.
          Šiaip, tarp kitko - jo žmona Jadvyga, Danijos princesė, savo diplomatininių gabumų dėka sugebėjo apsaugoti savo žemes nuo 30-tmečio karo gadynių.
          Taigi, kalavijas: geležtis nukaldinta Tolede apie 1600-tuosius meistro Chuano Marineso (Juan Martinez). Rankena, įskaitant kryžmą, krepšelį ir kitus papuošimus, Dresdene pagamino auksakalis ir ginklininkas Izraelis Šchuechas (Israel Schuech) - pagaminimo data tiksli data nežinoma.
         Kalavijas arba rapyra, arba vokiškai - kavalierdegenas (der Kavalierdegen - nedažnai naudojamas, bet muziejininkų aprašymuose pasitaiko - truputį smulkesnė, kostiuminė, išeiginė, paradinė rapyra) 121,9 cm ilgio, geležtis nuo smaigalio iki krepšelio -104,8 cm, kryžma - plačiausia vieta - 17,2 cm. ir svoris - 1,474 kg. 
         Geležtis tinkama ir kovai, bet su tokiu apipavidalinimu ir tokiu srapyros svoriu, net į dvikovą kažin ar verta būtų stoti: vid. kovinė rapyra, priklausomai nuo laikkmečio sveria nuo 1,2 iki 0,9 kg (jei neimti domėn XVIII a. simbolinių didikų "adatėlių").
         Taigi, inkrustacijai panaudota bronza, auksas, perlai, brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys, emalė, medis.
           Na, o kituose paveikslėliuose princo adagtinė arkebūza (medžioklei) ir kitoje jo leibgvardijos arba kitaip - apsaugos karininko pistoletai...  Na ir pats princas... ir jo šarvai... Saksonijos dukatas (taleris)...Gi turtingas bičas buvo ;) ...
 
 


 

 
 




         P.S. Ir šios paveikslėlių galerijos perlas - princo Stanislovo Alberto Radvilos (https://lt.wikipedia.org/wiki/Stanislovas_Albertas_Radvila) dovana (1928?) Dresdeno muziejui (ne vienintelė) - princo Kristijono asmens sargybinio šautuvas su prisukama spyna: plienas, varis, graikiškas riešutmedis, elnio ragas. Ilgis:  137,2 cm, vamzdis 102,9 cm., kal. 16,3 mm., svoris 5,301 kg. Pagamintas apie 1592 m.



2018 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Legenda apie merovingų vilkdalgį... leliją...


      
  
             Truputį dar apie legendas...
             Legenda apie Merovingų leliją, Prancūzijos simbolį, kurio ir po šiai dienai neišgujo net  Respublikos emblemos...
Iris pseudacorus
            Taigi, kažkada, kai Frankų genčių vienytojas ir pirmasis Frankų karalius Chlodvigas I (arba dar Klovis I, Luisas (Louis) arba Liudvikas (Ludwig) ; 466-511 m.) dar buvo stabmeldys, kažkur Reino upės slėnio pelkėtuose kraštuose, su savo kariauna, papuolė į priešų - gotų - pasalą. Pasak legendos, grėsė Klovio ir jo kariaunos sunaikinimas. Tačiau būsimasis karalius pastebėjo, jog palei pelkėtą krantą auga geltonieji vilkdalgiai (lot. Iris - irisai). Negana to, jie persimeta ir į priešingą pusę - skersai upės. O kaip žinia, vilkdalgis auga tik seklumose. Nenuostabu, jog jis pasinaudojo šiuo takeliu, perėjo į kitą krantą, persigrupavo ir jau pats sutriuškino savo priešus...
         Tiesa ar ne, sunku dabar pasakyti. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, jog merovingų frankai savo simboliu pasirinko geltonąjį vilkdalgį dėl to, kad yra išeiviai iš Flandrijos, o tenykštėse upėse ir pelkėse augo būtent šios rūšies vilkdalgiai, tad jie kaip ir simbolizavo šį kraštą... Dar kiti mano, jog tai visai ne vilkdalgis ar stilizuota lelija, o stilizuota bitė "Y"...
Vengrijos lelija, 1301-1382
         Kaip ten bebūtų, apie XIII a. geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus) virsta į leliją "Fleur-de-lis".  Tokiam virsmui paaiškinti - yra daug hipotezių, bet nė vienos patikimos. Negana to, lelija, net migruoja į kitus
Florencijos lelija
regionus ar šalis. Lelijos stilizacija kažkiek keičiasi, bet Karališkąją Prancūziją visada simbolizavo trys geltonos lelijos mėlyname fone, o monarchų šeimą - trys geltonos lelijos baltame fone. Beje, lelijos baltame fone (spalvos ir stilizacija gali skirtis - labai dažnai tik simbolis "Y") simbolizuoja nepriklausomybę - jo turėtojo suverenumą (pavyzdžiui, karališkoji ar imperatoriškoji mantija) - ne tik imperatorių-karalių atveju ("Dievo pateptųjų" kunigaikščių, grafų, markizų...).
        Na ir aišku, bažnyčia, kaip gi be jos - Chlodvigas atnešė krikštą į šiaurės Europą, o tuo pačiu ir lelijos simbolį. Ji dar dažnai vadinam šv. Juozapo lelija. Ji simbolizuoja skaistybę, o trys lelijos - šv. Trejybę...
        Tiesa, nuo Karolio Didžiojo iki Azenkuro mūšio karališkoji karo vėliava buvo "oriflama"  (pr. oriflamme nuo lot.: aurum — auksas, flamma — liepsna) tridantė-dvidantė raudona pailga vėliava, kurios pirmoje dalyje vaizduojama auksinė saulė (buvo versijų ir be jokių vaizdinių - paprasčiausiai raudona vėliava). Beje, įdomu tai, kad oriflama keliama buvo tik pačio mūšio metu. Ne "generalinio" mūšio metu, jos nešėjas (ypač garbinga pareiga) ją nešdavo ant savęs (manoma, kad įvairiais laikotarpiais, mažiausiai 5 kartus buvo prarasta).


Burbonų - kai kur teigiama, jog jį prilaiko ne angelai, o Žana d'Ark

Pirmosios prancūzų respublikos

Dabartinis - daug kur teigiama ar rašoma, jog tai ne herbas (nes būgtai Respublika aristokratijos herbų nepripažįsta), o Prancūzijos emblema (pagal heraldikos sampratą - tai iš ties tik emblema)





2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Kalavijas "Didysis Petras"...




Kalavijas „Didysis Petras“

 

Interneto platybėse, tikriausiai ne vienam už akies kliuvo šis dvirankis kalavijas saugomas Fryzų muziejuje Leuvardene (Leeuwarden, šiaurės Fryzija - Olandija). Teko, netgi, matyti teiginius, jog tai dvirankio kalavijo etalonas... Bet tai veikiau išimtis, nei etalonas.


Pagal legendas, paskutinis jo savininkas Petras Gerlofsas Donia (pranc. Pier Gerlofs Donia, fryz.: Grutte Pier – Didysis Pjeras arba Didysis Petras, 1480-1520), kurio pravardę šis gigantas paveldėjo, su juo iškart nurėždavo keletą galvų. Pasakojama, kad minimas veikėjas buvo toks stiprus, jog galėjo trim pirštais sulenkti monetą, pakelti virš savęs arklį ir plūgu arti žemę be jokio arklio... Bet legendos legendom, o pasakojimai pasakojimais. Tikroji šio kalavijo istorija, atmetus pasakėles turistams ir vaikams prieš naktį – gerokai lenkia legendas. Tiksliau, jis daugiau kaip simbolis ar dviejų ganėtinai įdomių istorijų susikirtimo taškas.

Taigi, Didysis Petras, fermeris, piratas, maištininkas ir sukilėlis - nebuvo šio didžiojo kalavijo pirmasis šeimininkas. Į Fryziją šis kalavijas atkeliavo kartu su Saksonijos landsknechtais, kurie neliko užmarštyje ir istorija išsaugojo net jų būrio pavadinimą – „Juodoji gauja“. Tačiau apie „Juodąją gaują“ parašysiu kiek vėliau – gana įdomus ir savotiškas karinis junginys su turtinga priešistore ir istorija, kurią galėtų didžiuotis ne vienas karinis dalinys...

Žodžiu, „Juodoji gauja“ šį kalaviją naudojo visai ne kaip kovinį. Tai buvo jų simbolis. Ko gero, netgi ne visos „Juodosios gaujos“, o kažkurio jo dalinio simbolis. Bent jau vėliavos statuso neturėjo, nes kai šis kalavijas milžinas atiteko Didžiajam Petrui kaip trofėjus -  „Juodoji Gauja“  nebuvo išformuota ar nebuvo pakeistas jos pavadinimas, nebuvo prijungta ir t.t... Jeigu šis kalavijas ir turėjo tokį statusą, tai nebent kuriai nors „Juodosios gaujos“ falangai ar būriui – koviniam vienetui.

Tuo tarpu teigiama, kad Pjeras Donia juo naudojosi ir kovose. Žinant tų laikų papročius, bei turint galvoje, kad Donios žiaurumas nenusileido atėjūnams landsknechtams, tai kalavijas, kuris buvo nukaldintas kaip kovinis – galėjo būti panaudotas... Pavyzdžiui, egzekucijoms... Bet ne kovoje. O jei kovoje, tai tas Pjeras iš ties turėjo pasakiškų galių: kalavijas - 2,13 metrų ilgio (arba 2,15 m. – 7 pėdos) ir sveria 6,6 kilogramus. Palyginimui, dvirankiai sunkieji kalavijai, tokie kaip „zveihandneriai“ ar „espadonai“ – retai viršijo 3,5 kilogramus ir 1,8 metrų ilgį. "Didžiojo Petro" ašmenys buvo galandami, o ketvirtis/trečdalis nuo rankenos palei geležtį – visiškai buki – tai būtinasis reikalavimas jei dvirankis kalavijas kovinis... Yra išlikusių ir gigantiškų kalavijų, kurie sveria 8 kilogramus, bet visi sutaria, jog šie buvo nukaldinti ceremonijoms gerokai vėliau - nuoi pat pradžių nebuvo skirti kovoms. Žodžiu, kaip ten bebūtų ar realiai "Petras"buvo naudotas kovose – nelabai aišku, veikiau „ne“, negu „taip“... Bet kaldintas kaip kovinis...

Minimas kalavijas buvo nukaldintas Pasau mieste, Vokietijoje (trikampis tarp dabartinės Čekijos ir Austrijos). Ant geležties yra „INRI“ simbolis (lot. Jesus Nazarenus Rex Judaeorum - Jėzus Nazarietis Žydų Karalius). Rankena ąžuolinė ir aptraukta nunerta nuo kojos ožio oda – neturi jokios siūlės.

Jeigu trumpai apie patį Pjerą Donią, tai jis buvo pirklio, kurio genealoginė linija, manoma, kad kilusi iš garsaus Fryzų karo vado Haringo Harinksmos (Haring Harinxma 1323–1404 m.), o motina vidutinės rankos dvarininkė. Palikimo jis kažkokio ypatingo negavo, ūkininkavo ir kažkaip vertėsi iki į jo kaimą 1515 m. pradžioje neatslinko išalkę ir atlyginimo negavę „Juodosios gaujos“ landsknechtai. Šis būrys, suformuotas Saksonijoje, į Nyderlandus ir Fryziją buvo iškviestas/nusamdytas numalšinti maištus ir bruzdėjimus. Įsibrovėliai nuniokojo apylinkes, išprievartavo ir nužudė jo žmoną, o jis pats, vedimas keršto, įsiliejo į Gelderso karą ar, veikiau, ilgametį konfliktą tarp Habsburgų ir Gelderso kunigaikštystės (Gelderse Oorlogen, nuo 1502-1540 m.) už Egmontų dinastiją ir Gelderso kunigaikštystė suverenumą. Štai nuo tada jis ir tapo kaip ir kovotoju už laisvę. Tik tiek, kad ta kova už laisvę buvo ganėtinai savotiška. Kliuvo visiems: jo laiviūkščių flotilė „Arumer Zwarte Hoop“ („Juodoji Arumo viltis“) visaip kaip galėjo kenkė olandų/nyderlandų, burgundų, frankų ir anglų laivybai Zeiderse (įlanka) ir aplinkiniuose vandenyse. Jis krantuose įtaisydavo klaidinančius švyturius, o ant seklumos užvarytus laivus apiplėšdavo.
De dapperheid van Grote Pier (The bravery of Grote Pier) anno 1516
oil Johannes Hinderikus Egenberger1(822 – 1897)

Visus belaisvius, kurie nesugebėdavo taisyklingai ištarti fryziškos greitakalbės: „Bûter, brea en griene tsiis: wa't dat net sizze kin, is gjin oprjochte Fries“ (Sviestas, ruginė duona ir žalias sūris: kas negali ištarti, tas ne fryzas) traukdavo per kylį, kol šie nežūdavo... (tai nieko naujo Nyderlandų istorijoje)
Kasteel Radboud

Kadangi dėl to, kad Medenbliko (vakarų Fryzija) valdovai riaušėms numalšinti buvo nusamdę saksus („Juodają gaują“), jis Medenbliko itin nekentė, nors Medenblikas buvo Fryzijos dalis. Tad nutaikęs progą su 4000 kariais jis užgrobė Medenbliką ir ten siautėjo viską degindamas iki pamatų. Liudininkų pasakojimu, tai žuvo itin daug civilių gyventojų. Turtingesni buvo paleisti už išpirką, o didelė dalis pasislėpė už Radbaudo pilies sienų (Kasteel Radboud), kurios gynybai vadovavo komendantas Jostas van Burenas. Jam pavyko atsimusšti nuo plėšikų-maištininkų gaujos ir išgelbėti pabėgusius gyventojus. Tad įniršęs Pjeras sudegino netoliese esantį miestą ir bažnyčią iki pamatų... Vėliau jam pavyksta paimti dar porelę tvirtovėlių ir viską paleisti pelenais – nepaliko akmens ant akmens. Tais pačiais 1517 metais Petras užpuola Aspereno miestą ir praktiškai išžudo visus jo gyventojus, miestą kuriam laikui paverčia savo baze ir savo belaisviams deda šiboletus – (shibbólet (שִׁבֹּלֶת) – žymė), alia, kad šie skirtųsi nuo fryzų (kokį ženklą degindavo ar kaip kažkaip kitaip žymėdavo – neturiu žinių- bet bet kokiu atveju, tai tikrai nebuvo pabaksnojimas kreidele)...



Po sėkmingo 28 laivų baudžiamosios ekspedicijos flotilės užgrobimo, jis save pasiskelbė Fryzų karaliumi...


Na, fryzų karalius, tai fryzų karalius, bet kaip karalių jo niekas nepripažino. Netgi jo kuratorius Gelderso kunigaikštis Karolis Antrasis. Tad nesulaukęs palaikymo, 1519 metais nutraukia sąjungą su Geldersu ir išeina į atsargą, o 1520 metais miršta Snekoje, savo lovoje.... „Didįjį Petrą“ –  perduoda jo vietą užėmusiam bendražygiui Vijerdas Jelkamas (fryz.: Wijerd Jelckama, 1490-1523), kuris patyręs pralaimėjimą po pralaimėjimo, buvo paimtas į nelaisvę ir viešai nukirsdintas. Nukirsdinant, budeliui reikėjo suduoti net keturis kirčius, kad nukirstų jo galvą (kaklas buvo itin storas)...


Beje, Snekoje, muziejuje saugomas įspūdingo dydžio šalmas, kuris taip pat priskiriamas Didžiajam Petrui... jei tai tiesa, tai šis vyras iš ties buvo įspūdingas galiūnas... praktiškai šiais laikais nesutinkamas žmonijos atstovas...


 

 


 

 

 

 

 

 

2018 m. kovo 27 d., antradienis

Pirėna... Heraklis... Pirėnai...






Pav. Sebastiano Conca Hercules Crowned by Fame


Legenda apie Pirėnus. Pradžioje ją planavau įkomponuoti į „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurėspasatas“, po to į „Dausų (ne)atstumtieji. Kanli Sakal“, bet ir ten jai vietos neatsirado – tiksliau – ji būtų tik nereikalinga apkrova, kurią galima sau leisti romane, bet ne apsakyme...

Taigi, o ji štai tokia... Apie Heraklį ir jo meilę...

Narbono Galijos bebrikų karalius (bebrikai vėliau migravo į Mažąją Aziją) turėjo dukrą Pirėną (sen. gr. Πυρήνη ), kuri pamilo Heraklį kai šis keliavo ieškodamas Geriono karvių (10 Heraklio žygis). Žodžiu, Narbonoje apsistojęs Heraklis gerokai padaugino vyno (bet gal taip tik pikti liežuviai plakė?) ir neatsispyrė Pirėnai.

Na, ką, vyrukas pusdievis, galiūnas, karys, ištikimas savo pareigai, pasismagino ir iškeliavo sau toliau. Na, o kol jis ten sau tą dešimtą žygdarbį vykdė – Pirėna suspėjo išnešioti ir pagimdyti gyvatę. Mergelikė bijodama savo tėvo rūstybės pabėgo iš namų... Ilgai ar trumpai klaidžiojo – nežinia, bet kažkokioje dykvietėje ją sudraskė laukiniai žvėrys. Labai nedaug trūko, kad ji susitiktų su grįžtančiu Herakliu, tačiau josios mylimasis jau terado tik sudraskytus palaikus... Deja, bet ne visos pasakos gerai baigiasi (ir ne tik Grimų)...

Heraklis, drebindamas kalnus savo raudojimu, ją palaidoje kažkokiam urve, toje kalnų dykynėje, kuri dabar ir vadinama Pirėnais...

Taigi, o legenda – ne kokio XIX a. romantikų išmislas, o užrašyta Silijaus Italiko (lot.: Tiberius Catius Asconius Silius Italicus, ~26-101 m.) poemoje apie Punų karą (264—146 iki Kr. g.), įžangoje apie Hanibalo žygį. Manoma, kad jis pats panaudojo legendą girdėtą iš senovės graikų istoriko Timėjaus Tavromėno (Τίμαιος, 350-260 m. iki Kr. g.)...

 Beje, nereikia Pirėnų Pirėnos painioti su nimfa Pirėna - Poseidono meiluže... Tai jau visai kitos istorijos...
Herakles en de runderen van Geryones