2021 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Šv. Kozmo ir Damijono kalavijas

 

 

 

Nepelnytai mažai žinomas kalavijas. Kartais dar vadinamas Eseno kalaviju. Į jokius „Top‘us“ nepatenka, nors visiškai realus ir autentiškas ginklas apipintas gausybe legendų.

Nors, pirmiausia verta paminėti (ar priminti), jog Šv. Kozmas ir Damijonas nebuvo kokie tai kariai. Tai buvo gydytojai krikščionys, kurie pagarsėjo tuo, kad vargšus gydė nemokamai. Tai broliai dvyniai. Gimė kažkur Arabijoje, mokėsi Sirijoje. Krikščionių persekiojimo laikais, apie 287 ar 303 metus, Romos imperatoriaus Diokletiano (Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas, 244-311 m.) įsakymu buvo nukirsdinti už tai, kad neatsisakė Kristaus mokymo (pasak legendų, prieš nukirsdinimą, verčiant išsižadėti tikėjimo, buvo pakabinti ant kryžiaus, užmėtomi akmenimis ir apšaudomi strėlėmis). Taigi, jų vardo kalavijas ta prasme, kad juo buvo nukirsdinti šiedu šventieji. 


 
 Taigi, apie patį kalaviją.

Tai Eseno abatijos apeiginis ginklas, tačiau pasak tyrimų, jis kadaise realiai buvo naudojamas pagal paskirtį, kaip kovos įrankis. Manoma, kad Šventosios Romos imperatoriaus Otono III (Otto III, 980-1002 m.) 993 m. dovana Eseno vienuolynui ir jis simbolizuoja Kozmo ir Damijono kankinystę. 


 

Pats ginklas 93,6 cm. ilgio, ant ašmenų išlikę nežymūs paauksavimo pėdsakai (dekoravimas kiek vėlesnis). Rankena su buožele ir kryžma 14 cm. Plotis prie rankenos 5,5 cm., viduryje 4,5 cm. ir, reikia atkreipti dėmesį, kad dėl kažkokių nežinomų priežasčių apie 10 cm. sutrumpintas. Dabartinis svoris 1317 g. (ašmenys – 823,7 cm, buoželė 238,7 g. rankena su apsauga – 254,5 g.)


 

Ant makštų plokštelės šventųjų paveikslas ir užrašas: „GLADIVS, CVM QVO DECOLLATI FVERVNT NOSTRI PATRONI“ – „Kalavijas (gladijus), kuriuo buvo nukirstos galvos mūsų globėjams“ (apie žodį „gladijus“ – kiek žemiau).

Sprendžiant iš dekoracijos elementų stiliaus, makštys (82 cm ilgis) ir rankena išpuoštas tik X a. pačioje pabaigoje (iki tol buvo naudojamas kaip realus ginklas). Beje, nelabai žymiai, kažkuriuo istoriniu tarpsniu, auksinės makšties plokštelės buvo restauruotos... 



 

Ir kodėl jis nepelnytai nežinomas?

Ogi todėl, kad tai vienas iš puikiai išlikusių realiai istorinių kalavijų, kurie realiai gali pretenduoti į senovę – tai yra X-XI a. realus ginklas, kuris išliko itin puikios būklės (1990 m. atlikta spektroskopinė analizė).


 

Kalavijo ir makšties Inkrustacija rodo, jog vyrauja Bizantijos meistrų įtaka. Galimai jis net buvo nukaldintas ir inkrustuotas pačiame Konstantinopolyje, o jau kaip trofėjus arba kaip imperatorienės Teofanos dovana (imperatoriaus Otono II sutuoktinė nuo 972 iki 983m., 955-991 m.) atsidūrė imperatoriaus rankose, o vėliau, jau Otonas III, jį perdovanojo Eseno abatijai. Taigi, pilnai ir puikiai išlikęs tų laikų kalavijas gali būti naudojamas, kaip etalonas, bet...


 

...bet atliekant tyrimus, iškilo versija, jog realiai pati geležtė yra dar gerokai senesnė – gali siekti IV a. ir galimai yra perdaryta iš romėniškojo gladijaus... Taigi, visai gali būti, kad būtent juo ir buvo nukirsdinti šventieji! Tačiau... tačiau tai tik viena iš daugelio versijų supančių šį ginklą.

Tiesa, taip sakant – tiesa kažkur anapus...


 

 

 



2021 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Šventieji kalavijai... 97 palaiminti ašmenys...

 

 



97 šventieji kalavijai... palaiminti ašmenys...

Ne, nepasigirdo. Tai realybė. Nedaug jų išliko, o žiūrint į dabartinį pontifiką, kažkaip nesitiki, jog jų bus 100 (ar daugiau)...

Taip, kaba apie popiežiaus palaimintus kalavijus. Ne-ne, ne apie tuos, kuriuos masiškai laimino kartu su kariais prieš žygį ar kovą, o apie tuos, kuriuos jie asmeniškai dovanojo Tikėjimui, Romai ir popiežiui nusipelniusiems valstybių veikėjams... Beje, 7 iš jų gavo LDK valdovai pradedant nuo 1432 m. iki 1726 m. (tame tarpe ir garsusis Sobieskis).
Sobieskiui įteiktas

 Ne, jie neturėjo tokio statuso, kaip tarkim, koks Aukso vilnos ar Mėlynojo raiščio ordinas – tai labiau brangus ir prabangus dėmesio ženklas, politinis įrankis.
Dabar jau sunku pasakyti, kaip atrodė pirmieji pontifikų dovanoti kalavijai, tačiau nuo XV a. tai nebuvo kovai ar karui skirtas įrankis – jie jau buvo stilizuoti, paradiniai ir ceremonialiniai. Be proto brangūs ir ištaigingi. Ir ilgi! Apie 2 metrus ilgio, įskaitant rankeną. Būdavo, kad  monetose monarchai vaizduojami būtent su šiais kalavijais (bent jau kalima bandyti spėti, kad vaizduojant jie ir turėti galvoje) – todėl, kai kada, monarchų rankose laikomi vienrankiai kalavijai atrodo neproporcingai ir nelogiškai ilgi...
Lotyniškai šie kalavijai buvo vadinami „ensis benedictus“, itališkai - stocco benedetto arba stocco pontificio. Kodėl pridėjau itališką pavadinimą? Tik dėl to, kad dėl jų “palaiminto/švento” kalavijo sinonimu tapo ir paprasčiausias pavadinimas - “popiežiaus kalavijas”. Beje, kartu su kalaviju buvo įteikiama ir popiežiaus kepurė: lot. - pileus arba capellus, arba it.: - berrettone pontificio arba berrettone ducale. Bet apie ją nekalbėsiu (foto ji gerai matoma - forma nesikeitė).


Taigi, tiesą pasakius, tas duotas skaičius „97“, yra tik  apie žinomus žmones, kuriems jie buvo įteikti ir šis skaičius labai sąlyginis - būta ir tokių, kuriuos išdovanojo ir niekas jų neužfiksavo. Vatikano buhalteriai ir finansinėse knygose jų apskaitą pradėjo vesti ganėtinai vėlai – nuo XIV a. pirmos pusės – 1357 m. Nors yra duomenų, kurie prilyginami pasakoms legendoms, jog pirmasis popiežiaus kalavijas buvo dovanotas frankų karaliui Pepinui Trumpajam (714-768) 758 m.  (dovanotas popiežiaus Pauliaus I (700-767). Įdomu tai, kad netgi pagal netiesioginius liudijimus škotų karaliui Viljamui Macenrikui (Uilliam mac Eanric, 1142 – 1214) 1202 m. įteiktas kalavijas, kai kurių istorikų taip pat laikomas tik gražia legenda, nors skaičiavimas pradedamas būtent nuo jo.
Žodžiu, kiek kainavo ar galėjo kainuoti štai toks „palaimintas“ kalavijas – nuo popiežiaus Martyno V (1369-1431) nebėra jokia paslaptis. Tik problema tame, jog pinigų vertę, pagal šios dienos prizmę - labai sunku įvertinti – perkamoji galia ir pirkimo prioritetai pernelyg labai skiriasi. Na, bet vis dėl to: pats kalavijas, diržas ir makštys - vidutiniškai apie 180 auksinių Florencijos florinų (+kepurė dar 55 florinai) – priklausomai nuo laikmečio, įvairiais skaičiavimais – apie 0,64-0,7 kg gryno aukso. Patikėkit – tai labai prabangi dovana – įvairiais skaičiavimais paprasčiausias kalavijas kainavo  nuo 0,5 sidabro svaro, o jau labai prabangus apie 1,6 svaro sidabru, kai popiežiaus kalavijas – jau daugiau nei 2 aukso svarus... Palyginimui – kilmingas riteris samdinys Anglijoje 14-15 a. galėjo būti nusamdytas už 4 sidabro šilingus, tai yra, kad gautų svarą, jam reikėjo ištarnauti 5 dienas: neuždirbtų, o gautų – nes jam dar reikėjo išlaikyti ir tarnus, ir žirgą, ir ginklus, ir t.t... Kaip pavyzdžiui – 1 šilingas pažui/ginklanešiui (jei kilmingi), 0,25 tarnui ar lankininkui (už dieną)...  Žodžiu, riteriui užsidirbti savo kalavijui nebuvo taip paprasta... (palyginimui geras meistras mūrininkas sidabro svarą galėjo uždirbti per 7 dienas (ir iš jų reikėjo išlaikyti šeimą, namus ir t.t.).


Bet grįžkim prie mūsų temos. Jeigu iki XV a. popiežiaus kalaviją (kiek jie tuomet kainavo ir kiek prabangūs – neaišku) galėjo gauti bet koks žinomas didikas atvykęs Kalėdoms į Romą, tai pamažėle ši tradicija pasikeitė ir jis būdavo jau įteikinėjamas tik nusipelniusiems Tikėjimui ir Romai.


Mums jau žinomi ceremoniniai popiežių kalavijai tradiciškai buvo dvirankiai, apie 2 ir daugiau metrus, rankena sidabrinė, inkrustuota auksu. Buoželė papuošta popiežiaus herbu. Patys ašmenys dažniausiai graviruoti ir puošti įvairiausiom inkrustacijom, graviūrom bei per ašmenis išilgai einančio popiežiaus vardu ir data, kada jis (kalavijas) buvo pašventintas. Pridedamos makštys ir diržas, taip put buvo neįtikėtinai prabangiai išpuošti, įskatant auksą, sidabrą, brangakmenius ir brangias (tiems laikams) medžiagas. Be abejo – kur tik įmanoma, dažnai neapsieidavo be pontifiko herbo. Pačio gavėjo vardas niekada nebuvo graviruojamas ar įrašomas. Filosofija buvo tokia, jog tikrasis tikėjimo gynėjas yra popiežius, o kalaviją laikantis tai tik ginkluota pontifiko ranka.


Prie viso to reikia pridėti, jog tame, kad popiežiai dovanojo kalavijus - nėra nieko keisto – ši tradicija sietina su Švento Petro kalaviju, kuriuo jis bandė apginti Jėzų...

Tad...

Kaip ten bebūtų, dabar yra žinomi, tiksliau išlikę tik 20 XV-XVI a. tokių kalavijų. Tik deja, ne visi geros būklės, be diržų, be rankenų (jos, kaip brangiausia dalis) ir be makštų... Su kartu dovanotomis kelurėmis/kepaliušais – situacija dar blogesnė – juolab, kad jos ne visada lydėdavo kalaviją...


Na ir tradicijos. Šventinamas kalavijas būdavo prieš rytines Kalėdines mišias, pačio popiežiaus. Pati ceremonija niekuo neypatinga ir labai trumpa (malda, pakrapijimas ir t.t.). Kai kada ji vykdavo tiesiog kurioje nors popiežiaus rūmų koplyčioje arba Šv.Petro bazilikos zakristijoje. Jei šioje ceremonijoje dalyvaudavo asmuo, kuriam turėjo būti įteikiamas kalavijas, jis turėjo būti apsigaubęs balta mantija. Šis "laimingasis", priėmęs dovaną, kepurę užsidėdavo, kalaviją paimdavo į rankas ir bučiuodavo popiežiui ranką bei, kaip paklusnumo ir atsidavimo simbolį, jam įteikdavo šlepetę/batelį. Po to, jis, prisijungdavo prie popiežiaus svitos visai ceremonijai.

Tačiau tuo viskas nesibaigdavo – Kalėdinių rytinių pamaldų metu, priklausomai nuo kilmės (kunigaikštis, princas ar karalius/imperatorius) turėjo nusiimti dovanotą kepaliušą (paduodavo tarnui), išsitraukti kalaviją ir tris kartus suduoti juo į žemę (pabaksnoti smaigaliu), o po to tris kartus perskrosti orą (sumojuoti) ir įdėti jį atgal į makštis. Po šio veiksmo privalėjo sugiedoti Šv. Leono 5 psalmę (imperatoriai 7, kuri jiems buvo tinkamesnė). Na, o pasibaigus mišioms, atsisveikindavo su popiežiu ir iškilmingoje/pompastiškoje procesijoje, lydimas svitos iš pasiuntinių, draugų, bendražygių ir kardinolų, per visą Romą išdidžiai grįždavo į savo rezidenciją.



1330 m.
dovanota Jono XXII 
Rudolph'ui III iš Nidau, Neuchâtel grafo
Jei asmens, kuriam turėjo būti įteikiamas apdovanojimas, nebūdavo, kalavijas (ir kepaliušas) buvo nešamas iki Bazilikos paskui kryžių ir padedamas šalia altoriaus apaštalų pusėje. Vėliau, tradiciškai jau pavasarį, buvo siunčiamas pasiuntinys (patikėtinis/atstovas – emisaras) pas asmenį, kuriam turėjo būti įteikiamas kalavijas (ir kepurė). Na, o ten jau tradicija analogiška popiežiaus Auksinės Rožės (lot. rosa aurea) įteikimo ceremonijai. Bet ši ceremonija, kaip ir auksinė Rožė - tai jau kita tema. Beje, Auksinės Rožės tradicija, galimai, net dar senesnė, nei pašventintojo kalavijo... Bet apie tai jau kada nors...


Na ir sąrašiukas, jei kam įdomu. Nebaigtinis, o vardai angliškoje transkripcijoje. Labai patingėjau versti, bet manau suprantami. 


 
Popiežius- Kalavijo šventinimo metai - Apdovanotasis
    
Innocent III    1202    William iš Lion, Škotų karalius
Innocent III    1204    Peter II, Aragono karalius
Clement VI    1347    Charles IV, Šventos Romos imperatorius
Urban V         1365    Louis I, Anjou kunigaikštis
Urban V            1366    John I, Armagnac grafas
Gregory XI    1371    Louis I, Anjou kunigaikštis
Urban VI       1386    Fortiguerra Fortiguerra
Martin V       1419    Charles, Prancūzijos dofinas (paveldėtojas) (būsimas karalius Charles VII)
Martin V       1422    Louis III, Neapolio karalius
Eugene IV    1432    Vladislaus II Jagiełło, Lenkijos karalius
Eugene IV    1434    Florencijos Respublika
Eugene IV               Vladislaus III, Lenkijos ir Vengrijos karalius
Eugene IV    1446    John II, kastilijos karalius
Nicholas V   1449    Francesco Foscari, Venecijos didikas
Nicholas V   1450    Albert VI, didysis austrijos kunigaišktis (archduke)       
Nicholas V              Sant'Angelo grafas, Neapolio ambasadorius
Nicholas V   1454    Ludovico Bentivoglio, Bolonijos ambasadorius
Calixtus III   1456    Charles VII, Prancūzijos karalius
Calixtus III   1457    Henry IV, king of Castile
Pius II           1458    Frederick III,
Pius II           1459    Albert III Achilles,    
Pius II           1460    Philip the Good, Burgundijos kunigaikštis
Pius II           1461    Louis XI,
Pius II           1462    Cristoforo Moro, Venecijos didikas
Pius II           1466    Skanderbeg, Albanijos valdovas
Paul II  1467(1469?)    Henry IV, kastilinos karalius
Paul II           1468    Frederick III,
Paul II           1470    Matthias Corvinus, Vengrijos karalius
Paul II                      Borso d'Este, Fereros kunigaikštis
Sixtus IV     1474    Philibert I, Savojos kunigaikštis
Sixtus IV     1477    Alfonso, Kalabrijos (Calabria) kunigaikštis (būsimas karalius Neapolio karalius Alfonso II )
Sixtus IV     1480    Federico da Montefeltro, Urbino kunigaišktis
Sixtus IV     1481    Edward IV,
Sixtus IV     1482    Alfonso, Kalabrijos (Calabria) kunigaištis (būsimas karalius Alfonso II iš Neapolio)
Innocent VIII    1484    Francesco iš Aragono, Neapolio ambasadorius
Innocent VIII 1484 ir 1492    Ferdinand II, Aragono karalius
Innocent VIII    1486    Enea López de Mendoza, Tendilla grafas, Kastilijos ir aragono ambasadorius
Innocent VIII    1488    Giovanni Giacomo Trivulzio,
Innocent VIII    1491    William III,
Alexander VI    1492    Frederick, karūnuotasis (paveldėtojas) Neapolio princas
                            (būsimas karalius Frederick IV)
Alexander VI    1493    Maximilian I,
Alexander VI    1494    Ferdinand,Calabria kunigaikštis
Alexander VI    1496    Philip the Fair, didysis austrijos kunigaikštis
Alexander VI    1497    Bogislaw X, Pomerania kunigaikštis
Alexander VI    1498    Louis XII,
Alexander VI               Cesare Borgia,
Alexander VI    1501    Alfonso d'Este, (Fereros kunigaikštystės valdytojas - popiežiaus nesantuokinis sūnus)
Julius II            1506    James IV, Škotijos karalius
Julius II            1508    Vladislaus II,
Julius II            1510    Šveicarijos konfiferacija
Leo X               1513    Henry VIII,
Leo X               1514    Manuel I, Portugalijos karalius
Leo X               1515    Florencijos respublika
Leo X               1516    Francis I,
Leo X               1517    Maximilian I,
Clement VII                 Sigismund I, Lenkijos karalius
Clement VII                Charles V,
Paul III            1536    James V, Škotijos karalius
Paul III                       Sigismund II Augustus,
Paul III                       Philip, Asturijos princas (būsimas karalius Philip II of Spain)
Paul IV            1555   Ercole II d'Este, Fereros kunigaikštis
Pius IV                       Philip II,
Pius IV                      Carlos, Asturijos princas
Pius V                        Fernando Álvarez de Toledo y Pimentel, 3-čiasis Albos kunigaikštis
Pius V            1567    Ferdinand II, didysis Austrijos kunigaikštis
Gregory XIII             Stephen Báthory, Lenkijos karalius
Gregory XIII    1581    Ferdinand II,  didysis Austrijos kunigaikštis       
Gregory XIV              Philip, Asturijos princas (būsimas Ispanijos karalius Philip III)
Clement VII               Philip II,
Paul V                        Philip, Asturijos princa (būsimas Ispanijos karalius Philip IV)
Urban VIII                 Vladislaus Sigismund, Lenkijos kronprincas (būsimas karalius Vladislaus IV)
Clement X                 Michael Korybut Wiśniowiecki, Lenkijos karalius
Clement X       1674     John III Sobieski, Lenkijos karalius
Alexander VIII    1689    Francesco Morosini, venecijos didikas
Benedict XIII                  Frederick Augustus, Lenkijos kronprincas (būsimas karalius Augustus III)
Benedict XIV    1747    Manuel Pinto da Fonseca, Hospitaller'ių didysis magistras
Clement XIV    1772    Francisco Ximenes de Texada, Hospitaller'ių didysis magistras
Leo XII            1823    Louis Antoine, Angoulême kunigaikštis


 

2021 m. birželio 29 d., antradienis

Šiek tiek apie galvas, kaukoles ir taures... romantiškoji Rozamunda...

 

Čia taip Fortunino Matania įsivaizdavo Alboino ir Rozamundos pirmąjį susitikimą

Nevertinkim šių dienų supračiumi anų dienų valdovų išsišokimus, į kuriuos pasižiūrėjus, visokios „santa barbaros“ kukliai rūko...

O gyveno panašiai tarp 526 ir 573 metų - toks savamanis tironiškas langobardų (taip tie patys, kurie tapo lombardų protėviais) karalius Alboinas (Alboin). Bet apie jo žygius, kaip jis įkūrė Langobardų karalystę Italijoje, bardai tegu dainas dainuoja. Tegu mistikai ieško priežasčių, kodėl jis nesudegino ir nesugriovė Pavijos (iki tol visus miestus, kurie priešinosi – lygino su žeme)... O čia apie "žemiškesnius", gal būt net pikantiškus dalykėlius...

Alboinas 1493 m. piešinys

Ir štai, šis veikėjas, būdamas didžiu peštuku – karo vadu, bet dar ne karaliumi, paima į žmonas tikrą princesę – Chlodozindą (Chlodosinda, 540-567) – frankų karaliaus Chlotariaus I (Chlot-har, 500-561) dukrą ir karūnuojasi langobardų karaliumi. Bet vargšė princesė karaliene pabūna neilgai. Apytiksliai po metų pasimiršta (ar jai padėjo - neaišku).


Tačiau karalius našlauja neilgai. Tiksliau – visiškai nenašlauja. Jis nukeliauja pas gepidų (germaniška gotų atšaka) karalių Kunimundą ir pagrobia jo dukrą Rozamundą. Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, jokių ten meilės aistrų ar politinių išskaičiavimų nebuvo – va – patiko merga - ir pasičiupo. Tiems laikams, kaip ir visai nieko ypatingo – karalius Kunimundas galėjo paprašyti išpirkos ir ją gavęs sau laimingai, regzdamas visokias intrigas ir politikuodamas, laukti kokių anūkų, bet ne – juk pasipūtę karaliai ne tokie! Kam jam pinigai už nežinia ar dar mylimą dukrelę?! Nepatiko jam karvedys Alboinas ir jis nusprendė pakariauti ir ženteliui parodyti iš kur kojos dygsta (ar dar kai kas). Tik šį kartą – susimovė - nieko jam neišėjo. Teko jam muštis ir prieš langobardus, ir prieš avarus. Pasak kai kurių legendų, jis krito nuo pačio Alboino rankos (567 m.), o gepidų karalystės nebeliko ir patys gepidai išnyko – asimiliavosi, įsiliejo, ištirpo... Ir jei ne kelios legendos ir vėlesni istorikai – kažin ar kas jį prisimintų...

Bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet tėtušio ir žentelio  „meilė“ buvo tokia aštriai abipusė, kad Alboinas iš karaliaus Kunimundo kaukolės įsakė pagaminti taurę ir vienoje iš puotų Veronoje, Kunimundo dukrą, savo žmoną Rozamundą - privertė iš jos gerti vyną. Nors, kai kur teigiama, kad jis iš visų nugalėtų kilmingų gepidų kaukolių padarė taures ir toje puotoje buvo geriama išimtinai tik iš jų... Ar tiesa, ar ne tiesa – nepasakysiu ir niekas nepasakys, nes tikri liudijimai tik dėl Rozamundos.

Žodžiu, Rozamunda bandė priešintis, o ją vis tiek privertė iš tėvo kaukolės gerti, ir jos priešgyniavimų nelabai kas klausė: Alboinas sakydamas „Imk, išgerk kartu su savo tėvu“ (humoristas, blyn), vis tiek privertė iš šios taurės gerti vyną.

Na, o kokia moteris tokią nuoskaudą atleis ir dovanos? O gal ir šiaip, su tokiu savamaniu tironu, kaip Alboinas, gyvenimas nelabai saldus buvo, o gal ir dar kokie tarakonai galvoje lakstė (kaip vėliau pamatysim – labai realu), bet oficialiai, būtent dėl tos scenos ir pažeminimo, Rozamunda užslėpė gilią nuoskaudą. Žodžiu, patarlę  „kerštas - tai patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas“ ji jau akivaizdžiai žinojo. Net penkerius metus brandino keršto mintį. Per tą laiką savo pusėn patraukė karaliui artimą didiką Helmichį (Helmichis - manoma, kad šis buvo jos meilužis), o šis, nemanydamas, kad gali vienas pats susidoroti su karaliumi, pabandė savo pusėn palenkti galiūną Peredėjų. Bet šis, koks bukas galiūnas nebūtų, bet pradžioje tokio pasiūlymo atsisakė...

Ir štai čia – pokštas - Rozamunda kažkokiu stebuklingu būdu atsiduria Peredėjaus guolyje ir šis, manydamas, kad tai jo sugulovė - „visiškai atsitiktinai“ nusidėjo prieš Dievą, karalių ir savo siuzereną... Sugriešijo, žodžiu. Karalienė iškart pareiškė ultimatumą ir vargšui galiūnui nieko kito neliko, kaip tik stoti sąmokslininkų pusėn (šantažas, be abejo – ledi Vinter kamputyje kukliai rūko).

Sąmokslininkai savo užmančių į gilią skrynią nedėjo - jau artimiausią naktį karaliaus žmonelė Rozamunda pavagia karaliaus kalaviją (pasak Pauliaus Diakono (Paulus Diaconus, - 720-799, metraštininkas) pririša kalaviją prie lovos) ir į miegamąjį įleidžia žudikus. Trumpiau tariant - karalius kalaviju nepasinaudoja ir nesėkimngai bando priešintis - žūsta. Būgtai karalius neradęs kalavijo savo vietoje (arba negalėdamas jo ištraukti) gynėsi mosikuodamas suoleliu. Tad sąmokslininkams sunkiai sekėsi įveikti „tironą“, bet Sėkmė jiems šypsojosi ir karalių, galų gale - nugalabijo...


Alboino nužudymas. Romantiškas XIX a.Charles Landseer tvarinys

Na, koks jis tironas buvo ar nebuvo, bet Alboinas savųjų langobardų buvo gerbiamas ir jo mirties niekas nesiruošė niekam dovanoti. Tad kilus bruzdėjimui, Rozamundai su savo meilužiu ir nevykėliu ginklanešiu, tenka skubiai sprukti (o gal taip buvo suplanuota?)...

Galvojate, kad ši intrigų istorija baigėsi? O ne!



Sąmokslininkai pasiekia Bizantijos valdas Ravenoje ir ten apsistoja. Tuo metu, tai tada tai buvo kita valstybė, kuri priklausė Bizantos imperijai - Bizantijos Ravenos eksarchatas: Exarchatus Ravennatis – iš esmės Bizantijos forpostas sulaikantis agresiją iš vakarų.

Ir štai, toji pati Rozamunda vėl laiko bergždžiai neleidžia ir suvilioja Ravenos eksarchatą Longiną (Lionginą; eksarchatas - Bizantijos imperatoriaus skirtas vietininkas). Išvarė vyrą iš proto tiek, kad šis jai pasipiršo. Be abejo ji buvo patenkinta ir nusprendžia pašalinti jau nebereikalingus ją supančius vyrukus, tai yra - nusprendžia atsikratyti jau nebereikalingo meilužio ir paslapčia jam į taurę įpila nuodų...

Ir vėl paklausiu: manote, jog ši intrigų virtinė baigėsi?

Ogi - Ne...

...tačiau Helmichis labai greitai pajuto negalavimą, suprato, kad jojo meilužė jį nunuodijo, ir jo dienos jau suskaičiuotos. Tad čiupo ją pačią į savo gniaužtus,  partrenkė ir užnuodyto vyno likutį taurėje supylė jai gerklėn...

Na štai. Čia jau galima būtų dėti ir tašką...

 Bet ne... Negalim dėti taško - vien dėl to, kad kažkodėl Rozamunda tapo legenda – tam tikru tokiu dramatišku personažu. Net daina senovinė yra „Donna Lumbarda“, priklausomai nuo regiono – su visokiomis ten interpretacijomis. Tiesa, ji labiau iškreiptai apdainuoja paskutinįjį šios dramos epizodą. Na, prikūrė apie ją pasakų ir legendų, nusėdo ji į folklorą, būgtai meilusžis ją nunuodijo besilaukiančią, nenorėdamas kūdikio ir bla-bla...

Nuo XVI a. ji tampa ir pirmosios tikros šio žodžio prasme – tragedijos - personažu. Ne, ne – tragedija, kaip žanras jau žinomas nuo senovės Graikijos laikų. Čia turima galvoje -  Renesansinės vakarų Europos tragiška pjesė. Iki tol, kaip suprantu, grožinių tikra ir pilnaverte prasme „tragedijų" nebuvo. Na, o švedas, toks poetas Urbanas, XVII a. antroje pusėje - sveikai pamąstė ir sudėjęs „2+2“ - parašė komediją „Rozamunda“...

Na ir po šiai dienai vis dar jos tematika literatūroje nemirštanti... Šios tragedijos siužetai keliauja per daugelį meno šakų: literatūrą, kiną, dailę...

Žodžiu, negerkite pilstuko kaukolinio, tai yra negerkite iš kaukolių, o tai bus negerai - rozamudomis pavirsite...

P.S.S. Jei kas įsivaizduoja taurę iš kaukolės tokią, tai labai klysta - tai "holivudinė" taurė:

o reali - buvo praktiška - tik iš makaulės (kiaušo) - paskutiniai du paveikslėliai (žmonės buvo kur kas praktiškesni, per akiduobes vynu nesitaškė)...





Šv. Kozmo ir Damijono kalavijas

      Nepelnytai mažai žinomas kalavijas. Kartais dar vadinamas Eseno kalaviju. Į jokius „Top‘us“ nepatenka, nors visiškai realus ir aute...