2017 m. rugsėjo 21 d., ketvirtadienis

Šveicarų legenda Arnoldas fon Vinkelridas... Mūšis prie Sempacho...







Ko gero apie šveicarų legendą Vilių Telį (vok.: Wilhelm Tell), kurio žygiai paskatino Šveicarų konfederaciją su nauja liepsna kovoti už nepriklausomybę (nors formaliai kantonai buvo kaip ir Šv. Romos imperijos sudėtyje), teko girdėti ne vienam. Tačiau apie tokio pat lygio herojų Arnoldą Vinkleridą, ko gero mūsuose išgirsti būtų kiek kebloka, nors norint suprasti iš kur dygsta šveicarų samdinių (arba kitaip samdinių iš Šveicarijos) fanatiškas pasiaukojimas kantonui ir konfederacijai, kuris išgarsino juos kaip nuožmius samdinius, be šios legendos būtų beveik neįmanoma ( šveicarų samdinių pradžia apie 1373 m. – pabaiga apie 1870 m., jei neimti į galvą Vatikano gvardijos).

Taigi, Arnoldas fon Vinkelridas (Arnold von Winkelried). Gimimo data nežinoma, bet gerai žinoma jo menama ar legendinė mirties data – 1386 m. liepos 9 d. – Sempacho mūšis (vok.: Schlacht bei Sempach) Lietuviškame internete užuominą radau tik čia (beje,įdomus straipsnis). Iki pat XIX a. antros pusės buvo manoma, kad tik jo pasiaukojimo dėka buvo laimėtas Sempacho mūšis ir jo vadas kunigaikštis Leopoldas III žuvo, o konfederacija ilgam laikui nusimetė Habsburgų leteną. Jeigu trumpai, tai pagal legendą, kuri kaip neginčijama tiesa gyvavo iki pat XX a. ir net dabar, Habsburgų ir konfederatų /kariuomenės batalijos ilgai stovėjo bandydamos palaužti viena kitą, kol galų atsirado narsuolis Arnoldas iš Vinkelrido, kuris užšoko ant priešininkų iečių ir Licernos konfederatams suteikė progą įsiveržti į priešo rikiuotę ir ją  suskaldyti su visomis habsburgams liūdnomis pasekmėmis. Ar iš tikro Arnoldas sušuko savo garsiuosius žodžius: „Аš padarysiu jums praėjimą, o jūs pasirūpinkite mano žmona ir vaikais!“ nėra aišku, nes kai kurie šaltiniai teigė jog jis sušuko Der Freiheit eine Gasse!“: vertimas daugiareikšmis, bet gali būti, jog tai paprasčiausiai „Iš kelio!“ ar „Atlaisvinkit kelią!“, ypač jei šūksnį lydėtų tikrai „macnus“ necenzūrinis žodeliukas apibūdinantis priešininkus...


Žodžiu, jo žygiai apdainuoti, o legendų krūvos... Negana to, dar ir ne vienas pasiaukojantis bandymas pakartoti žygdarbį... Bet...


Bet XX a. priešaušryje pradėta abejoti Arnoldas iš Vinkelrido realumu. Na ir kaip nesuabejosi, jei pati konkrečiausia ir seniausia jo didvyriškumo užuomina yra 1480 m. Ciuricho kronikoje, kuri sudaryta remiantis senesniais šaltiniais. Bet ten žygdarbį atlikęs vyras minimas tik kaip „vyras ištikimas konfederatams“. Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) iliustruotoje Berno kronikoje 1511 m. jau yra piešinėlis su ant iečių krentančiu žmogumi, kuris buvo apsirengęs Lucerno spalvomis.

Vinkelrido šeimos iš Untervaldeno pavardė pirmą kartą paminimas tik 1538 m., o vardas „Arnoldas“ jau priduriamas tik 1564 m. Tai be abejo davė pagrindą suabejoti herojaus realia asmenybe, nors 1854 m. pasak tyrinėtojo Hermano Libenau (Hermann von Liebenau), kuris iš pagrindų ištyrinėjo Vinkelridų šeimos genealogiją - realiai tokia Vinkelridų šeima tuo metu egzistavo.




Tiesą pasakius, žinant šveicarų samdinių batalijas ir jose naudojamas ginklus, vieno žmogaus herojiškas poelgis užšokti ant iečių, kažin ar lemtų rikiuotės likimą. Juolab, kad yra duomenų, jog pakartoti Vinkelerio žygdarbį buvo bandyta... ir ne kartą. Kitą vertus, ši legenda gali turėti ir pagrindą, tik jis gerokai senesnis – 1332 m., prie Berno mūšio, kur buvo susidūrę Austrai su Berniečiais ir kovoje dalyvavo tik apie 400 vyrų, o ietys tuo metu bent per pus buvo trumpesnės, nei jau Sempacho mūšyje. Ten buvo vienas veikėjas (Johanas Štiulingeris/Johann Stühlinger), kuris su visu žirgu užvirto ant priešakinių linijų ir per properšą prasiveržę priešai sugriovė rikiuotę nulemdami pergalę.
Mūšio vieta

Taigi, rodos į klausimą galėtų atsakyti pačio Sempacho mūšio eigos aprašymas. Tik bėda tame, kad duomenų apie mūšio detales neišliko. Visi mūšio aprašymai siekia tik XVIII-XIX a. Daugiau ar mažiau sutariama, kad konfederatų pajėgos buvo gerokai didesnės, bet gerokai prasčiau ginkluotos: kunigaikštis Leopoldas turėjo apie 1500 riterių  su apytiksliai 4000 karių, o konfederatų buvo nuo 6000 iki ~8000. Bet tie skaičiai nėra tikslūs.


Pagal vieną iš versijų, lygumoje ant kalvos, netoli Sempacho Leopoldas nusodino nuo arklių savo riterius ir ėmė laukti priešo. Šie išsirikiavę pleištu arba dar vadinama kiaulės rikiuote, bandė juos atakuoti. Suartėjus, Arnoldas užšoko ant iečių ir „kiaulės snukis“, ginkluotas alebardomis, gavo progą prasiveržti pro properšą...

Kita versija, kad Leopoldas nesitikėjo didesnių priešininkų pajėgų ir konfederatų avangardą palaikė pagrindinėmis pajėgomis. Kol riteriai buvo užsiėmę avangardu, kita konfederatų kariaunos dalis išlindo iš priešingos pusės ir smogė triuškinantį smūgį Leopoldo kariuomenei. Tad išsigelbėti spėjo tik žirgus saugoję tarnai ir kariai....

Žodžiu, galima galvoti kaip norima... Tačiau ir vienu ir kitu atveju, Arnoldo žygdarbiui nėra vietos arba jo žygdarbis negalėjo nulemti pergalės, nors, žinant šveicarų samdinių tradicijas - toks pasiaukojantis veikėjas galėjo atsirasti.

Ir dar keletas niuansų – tuo metu riteriai dar neturėjo tradicijos kautis pėsčiomis. Tik labai didelis ir autoritetingas veikėjas juos galėjo nusodinti nuo arklių. Tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Tik po Maksimilijono I-ojo  tokia praktika tapo kasdienybe, tai yra, kai riterystė jau po truputį ėmė ristis „žemyn“. Kita vertus, Leopoldas buvo pakankamai išmintingas karvedys ir puikiai žinojo kuo gali baigtis raitelių kaktomušinė ataka į drausmingą ietininkų falangą... Žodžiu, net jei riteriai išlipo iš balno jie galėjo turėti ietis net iki ketvirtos eilės gylio, o tuo tarpu Lucernos šveicarai galėjo būti ginkluoti miestelėnų milicijos alebardomis ir ilgakočiais kūjais. Visai įtikėtina, kad lengviau ginkluoti ir gausesni konfederatai visai galėjo „apsupti“ riterius jiems smogti iš šono. Tiesą pasakius, tai būtų vienintelė viltis jiems laimėti.


Be to, yra žinių, kad prieš kovą konfederatai ilgai meldėsi ir po kovos visą pergalę priskyrė tik Dievo malonei ir ilgai po jos meldėsi. Tai yra – ji turėjo būti gerokai sunkesnė ir praktiškai beviltiška...

Žinant visa tai, riterių pralaimėjimas yra ganėtinai keistas, todėl jų pralaimėjimą dar bandoma aiškinti visokiais mažai vertais dėmesio argumentais, kaip karštis, nejudrumas ir t.t... Tačiau ko gero ne tiek svarbu, koks buvo to mūšio scenarijus ir kaip ten buvo iš tikrųjų, o svarbu tai, kad jis pagimdė sektino pavyzdžio legendą ir po šiai dienai Arnoldas Vinkleridas yra realus pasiaukojimo simbolis. O tokių simbolių nuvertinti iš ties neverta...
P.S. Labai daug romantinių paveikslėlių, paveikslų ir piešinukų apie Arnoldo Vinkelrido žygdarbį, bet didesnė jų gausa mažai atitinka XIV a. pabaigą. Didesnė dalis jau veikiau tai XVI a. vidurys, tad įdedu tik vieną iš tokių tik kaip neatitinkantį XIV a. tikrovės  pavyzdį...




2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis

Akiniai








Kažkodėl žmonės mano, kad akiniai yra naujųjų laikų išradimas...

Tačiau jau 1306 dominikonų vienuolis Džordanas iš Pizos (Dominican friar Giordano da Pisa) juos jau mini savo pamoksluose (šlovindamas ir girdamas optikos meistrų meną), o XVI amžiaus pradžioje jau susiformavo ir akinių "stilius" (antroje nuotraukoje dominikonų kardinolas Hugo iš Sen Šero (Hugh of Saint-Cher) 1352 metais).

Rėmeliai dažniausiai būdavo gaminami iš medžio ir kaulo, vėliau ebonito. Nuotraukoje Prancūzijos karaliaus Henriko IV (Henri de Bourbon, Henri IV de France le Grand, 1553 – 161. Prancūzijos karalius) iš ebonito...

Pradžioje visi akiniai buvo skaitymui, o trumparegiams (žiūrėjimui į tolį) atsirado nuo XVI a. vidurio.

Europoje gaminti akiniai tapo paklausia eksporto preke į rytus. Pasiekė net Kiniją...

Tuo tarpu akiniai nuo saulės, tai yra be dioptrijų, žinomi nuo seniausių laikų. Tačiau pagal išvaizdą supanašėjo tik 18 a., po to, kai Džeimsas Eskotas, manydamas, kad spalva leidžia pagerinti regėjimą (mėlyna ir žalia), eksperimentuodamas su spalvotais lęšiais, ėmė skelbti eksperimento rezultatus. Gana greitai spalvoti akiniai tapo netgi madinga garderobo detale...
1750 m.
Tik tiek, kad spalvoti akiniai su dioptrijomis jau iš ties daugiau yra paskutiniųjų amžių
seniausieji akiniai nuo saulės - šiaurės tautų akiniai nuo saulės, be jokių lęšių

Kinija - spalvoti akiniai, manoma, kad 12 a.











2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis

Sebastianas Vranksas... Sebastiaen Vrancx



 
 Be didesnių įžangų gal pradėsiu iš karto. Tai garsus baroko dailininkas. Pasaulyje žinomas kaip Sebastiaan Franck,  Sebastian Franck, Sebastiaen Vrancx. Kokioj tik norit kalboj pagal šiuos vardus jį galima surasti, bet tik ne lietuviškame internete...
Taigi, pasistengsiu kuo trumpiau. Man regis, šio tapytojo paveikslus matęs ne vienas. Berods, net kažkokiam mokykliniame vadovėlyje yra paveikslas „Aklas veda aklus“. Tačiau jis išgarsėjo ne tiek savo biblinėmis ir alegorinėmis scenomis, kiek batalijomis. Jo teptukas stebino ne tik amžininkus, bet ir vėlesniųjų laikų tyrinėtojus. Kai kada, net kostiumų rekonstruktoriai gali remtis jo paveiksluose atvaizduotais žmonėmis.
Vranksas  laikomas batalinių scenų pradininku Nyderlanduose. Bandymų iki jo, aišku buvo, bet jo beveik pusė darbų skirtos tik batalijoms ir praktiškai nesutinkamos herojiškos scenos skirtos įsiteikti vienam ar kitam didikui. Kartu jis žymus ir tuo, kad tapė marodierius, plėšikus, karių ir samdinių savivaliavimus. Ir pakankamai realistiškai. Gana drąsi ir reta tema.
Mūšis kopose

Truputį apie jį patį:
Gimė Antverpene (dabartinė Belgija, tuo metu Flandrijos grafystė) 1573-01-22 ir mirė 1647-03-19.
Pradžioje mokėsi pas Adamą Nortą (1562 - 1641). Tai buvo garsus to meto mokytojas. Pavyzdžiui, vienas iš jo garsiausių mokinių buvo Petras Paulius Rubensas (Pieter Paul Rubens, 1577-1640). Sebastianas nuo 1600 metų tęsė mokslus Romoje.
Sebastianą vertino ne tik Rubensas, bet jis buvo ir kitų dailinkų darbų bendrautorius arba dirbo kartu su jais. Atskirai, matyt, reikėtų paminėti Janą Breigelį Vyresnįjį (Jan Bruegel, 1568-1620 m.) nes jo darbuose labai jaučiama Jano įtaka (ne tik dirbo kartu, bet buvo ir kelių paveikslų bendrautorius). Be abejo turėjo ir savo mokinių.
Tačiau, kaip ir daugelis to meto dailininkų, užsiiminėjo ne vien tapyba. Taip pat rašė eilėraščius, komedijas, tragikomedijas. Buvo Antverpeno dailininkų Švento Luko gildijos dekanu. O taip pat ir
Rubensas. Janas Breigelis su šeima
Antverpeno milicijos kapitonu (nepainioti su išsigimusia "savoko" milicijos sąvoka – tais ir vėlesniais laikais, milicija tai garbingas karinis vienetas formuojamas iš laisvųjų miestiečių ir/ar apylinkės gyventojų (prievolininkų), kurių tikslas buvo miesto ar regiono gynyba. Kitaip tariant šauktiniai, kurie šaukiami ne tik pratyboms, bet ir pavojaus atveju. Prie reguliariosios kariuomenės junginių dažnai vykdydavo pagalbines funkcijas. Milicijų formavimas leisdavo nešvaistyti reguliariųjų dalinių pajėgų miestų ar net tvirtovių įguloms)  Kaip tik pastaroji jo pareigybė jam, skirtingai nuo kitų dailininkų, leido pakankamai realiai, profesionaliai pateikti sceną – jam įspūdžio sustiprinimui jau neprireikė visokių alegorijų ar simbolių technikos. Beje, tuo metu vyko ir Trisdešimtmetis karas, tad milicijos kapitonas turėjo darbo... Vien todėl puikiausiai galima pasitikėti jo kūriniais, bandant įsivaizduoti to meto ginkluotę, karius ir civilius. Be abejo tapytas paveikslas ne dokumentinė fotografija, tačiau jo darbai vieni iš artimiausių realybei.
Jeigu ką smulkiau sudomino jo tapyba, veikalų anglų kalboje (tiems kas skaito tik lietuviškai ir “kvadratinėmis raidėmis” informacija kažkodėl bus ganėtinai ribota) yra pakankamai daug. Ganėtinai išsamiai yra netgi čia: https://en.wikipedia.org/wiki/Sebastiaen_Vrancx
Na, o aš kviečiu mestelti akį į keletą batalinių ir plėšikavimo scenų.
Bėgliai (nuo karo)
 
Pasala

Plėšikų pasala
Vomelgemo (Wommelgem) apiplėšimas

Kariai užpuola keliauninkus

Gurguolės apiplėšimas

Kariai siautėja po fermą
Fermos užpuolimas
Vomelgemo (Wommelgem) apiplėšimo paveikslo padidinta dalis
Po mūšio
Po mūšio
The Battle of Lekkerbeetje at Vught

The Battle of Lekkerbeetje at Vught
Battle of the Forty
Kavalerijos susidūrimas


2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia...


Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia... kurią žymi vienas įdomus mūšis...

 

 




Ko gero išgirdę posakį „Gott mit Uns“, visų pirma krenta asociacijos su Trečiuoju Reichu... Kai kur bandoma šį posakį aiškinti nuo diržo sagčių ant Prūsijos karių diržų (1847 m.), tačiau kaip visada, tiesa yra kiek kitokia. Lotyniškasis posakis „Nobiscum Deus"„Dievas su mumis“, buvo naudojamas nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Kaip karo šūkį jį rėkė ir Romos, ir Bizantijos, ir visokio plauko kryžiuočių, tame tarpe mums gerai žinomo Teutonų ordino – kariai. Tačiau būtent vokiškasis atsirado protestantizmo laikais... Kai lotynų kalba nuėjo kiek į šalį. Tiesa pasakius - netgi žinoma kada jis pradėtas naudoti – 1631 m. Ir kaip nekeista, tai pradžioje tebuvo tik Saksonijos protestantų karių (apie 19000 švedų ir apie 5000 saksų), kurie kariavo kartu su švedais vienoje pusėje prieš Šventąją Romos Imperiją, Katalikų lygą, Vengriją ir Kroatiją – slaptažodis. Šis slaptažodis buvo įvestas Breitenfeldo mūšio išvakarėse ir jį laimėjus protestantams – tapo skambiu šūkiu, devizu, nuolankumo likimui, pasiaukojimo ir pergalės sinonimu...



O kas tas Breitenfeldo mūšis? Tai mūšis, ties kuriuo galime braukti liniją ir drąsiai uždaryti „senosios“ istorijos duris. Viskas, praktiškai su tuo įvykiu baigėsi bet kokios viduramžiškos ir renesansinės atgyvenos. Tie kas laiku nespėjo persioreantuoti, galutiniame variante arba buvo nusiaubti, arba žlugo... nuo šio mūšio momento į karo lauką įžengė linijinė taktika, galutinai baigėsi visokių falangų ar batalijų era, šaunamieji (parakiniai) ginklai galutinai ir negrįžtamai tapo mūšio lauko valdovais, o patrankos mūšio lauko valkirijomis... pradėjo kurtis rekrūtinės armijos ir kariaunos, ir t.t., ir pan... Tai, aišku, neatsitiktinumas – tuo metu šiauriniuose kraštuose pramonė jau buvo išsivysčiusi pakankamai aukštame lygyje, daug kur jau buvo atmesti senieji ir kanoniniai stereotipai... Viskas...  riterystės kodeksas jau bebuvo tapęs tik kurtuazijos dalimi... O pats riteris romantizuotu personažu...
Merian Matthäus (1593-1650) mūšio schema. Kairėje, viršuje, jau puikuojasi užrašas "Gott mit Uns"



Visų pirma tai šis mūšis pademonstravo pirmą kartą panaudotos linijinės taktikos pranašumus ir sutriuškino tuo metu laikomą itin stiprias Šv.Romos Imperijos sąjungininkų pajėgas. IMūšio metu iš esmės jos buvo lygios: panašiai po 35000 karių (kai kur švedų-saksų duoda apie 40000). Mūšio išdavose, Saksonijos ir Švedų,bendra apimtimi negrįžusių į rikiuotę - apie 5500, o Imperijos ir jų sąjungininkų po mūšio nepriskaičiuota apie 19-20000... Beje, iš jų žuvusių apie 7500, o paimtų į nelaisvę – 9000, sužeistųjų apie 3000... Skaičiukai, ar ne? Nesueina aritmetika? Taip, jie netikslūs - keista aritmetika... Netgi skirtingose "wikėse" (vokiečių, anglų, rusų...) jie skiriasi...  O keistumas tame, kad tie patys belaisviai papildė Švedų-Saksų kariuomenę -po šio mūšio ji tapo stipresne nei iki mūšio (manoma, kad perbėgėlių buvo nuo 6000)...

Taigi, pats mūšis įvyko šalia Breintfildo kaimelio netoli Leipcigo. Tai buvo apie trijų kilometrų kalvota lyguma, kurią spaudė miškelis pietuose ir upelis šiaurės rytuose.Nežiūrint visos ginkluotės, tuomet švedai turėjo dar vieną įdomybę: läderkanoner” – odos arba odines lengvąsias
 




pulko patrankas (šios ptrankos tai visai atskiratema ir ji jau apračyta čia) – bronzinis vamzdis siauromis sienelėmis, sustiprintas žiedais, apsuktas klijais įmirkytomis virvėmis ir aptemtos oda.
 Švedai ir saksai savo karines pajėgas padalijo į tris dalis po dvi linijas. Už jų pėstininkų ir kavalerijos rezervai. Pirmosios linijos centre išdėstė patrankas, o pats Gustavas II-asis įsikūrė dešiniajame flange.

Tuo tarpu imperinės karinės pajėgos išsirikiavo tradiciškai – ispaniškųjų brigadų prncipu, tai yra stačiakampaiais pėstininkų junginiais - kolonomis, o flanguose kavalerija. Patrankas sustatė taip, kad galėtų apšaudyti skerasi visą kovos lauką (beje sunkiųjų lauko patrankų teturėjo 28, kai bendrai paėmus pas saksus ir švedus buvo 115 įvairaus kalibro pabūklų).


Mūšis prasidėjo nuo artilerijos dvikovos ir truko panašiai apie dvi valandas, kol Gustavas įsakė dešiniam sparnui žygiuoti link priešo. Šie nuo vokiečių artilerijos patyrė didelius nuostolius ir vokiečiams kontratakavus, metė savo patrankas ir pabėgo iš mūšio lauko. Tuo metu vokiečiai ėmė spausti ir kairįjį švedų sparną, o kavalerija pabandė atakuoti dešinįjį flangą: net septynis kartus, bet muškietų ir falkonetų šūviai visus bandymus suvedė į nieką.

 

Galų gale po keturių mūšio valandų vokiečiams pavyko prispausti švedų-saksų flangus ir trys imperijos brigados ėmė atakuoti centrą. Tuomet Gustavas į mūšio sceną įvedė rezervinę artileriją... Imperijos brigados buvo apšaudomos iš panašiai mažiau kaip nepilno puskilomertio – apie 300 žingsnių (metrų) tiek artilerija, tiek muškietomis... Rezultate, vokiečiai buvo sušaudyti ir likučiai bėgo iš mūšio lauko arba pasidavė. Tik tiek, kad švedai-saksai  -ganėtinai vangiai juos persekiojo.

Štai taip, praktiškai jau nebegrįžtamai ir prasidėjo linijiniės taktiko ir parakinių šaunamųjų ginklų era...



 
Beje, įdomu tai, kad švedai-saksai patraukė į Pietų Vokietiją, kur jų armiją generolas Tilis beviltiškai ir nesėkmingai dar bandė sustabdyti. Sąjungininkai užėmė Prahą, Miuncheną ir Augsburgą. O įdomumas tame, kad iš pradžių į visas tas kovas pro pirštus žiūrėję miestelėnai ir kaimiečiai gyveno savo gyvenimą, kol švedai nepradėjo savivaliauti. Jei iš pradžių jie (švedai) buvo sutikti tik kaip valdžios ”pakaitalai” (biurgeriai ir ypač valstiečiai tikėjosi iš švedų ganėtinai didelių lengvatų ir geranoriškumo), tai realybė pasirodė kiek kitokia. Daugelis manė nusikratysią jau visiems įgrisusios Habsburgų dinastijos savivaliavimo... Bet lūkesčiai ir liko lūkesčiais - jos kariuomenės elgesys ėmė visus piktinti – karališkoji armija ėmė siautėti ne menkiau kaip kokie samdiniai... Tad valstiečiai ir biurgeriai neapsikentę ėmėsi atsakomųjų veiksmų... Švedų armija nepastebimai ėmė tirpti, o kai kur įvyko maištai ir atviros kovos su švedų ir jų sąjungininkų įgulomis... Gustavas buvo priverstas baigti karinius veiksmus (tiesa - laikinai)...
Mūšis prie Lmūšis prie Liutyeno (Lütyen)1632 m., kur taip pat laimėjo Gustavas su sąjungininkais. Matome švedų linijinę taktiką ir taip pat užrašą "Gott mit Uns"...