Čia taip Fortunino
Matania įsivaizdavo Alboino ir Rozamundos pirmąjį susitikimą
Nevertinkim šių dienų supračiumi
anų dienų valdovų išsišokimus, į kuriuos pasižiūrėjus, visokios „santa barbaros“
kukliai rūko...
O gyveno panašiai tarp 526 ir 573
metų - toks savamanis tironiškas langobardų (taip tie patys, kurie tapo
lombardų protėviais) karalius Alboinas (Alboin). Bet apie jo žygius, kaip jis įkūrė Langobardų karalystę Italijoje, bardai tegu
dainas dainuoja. Tegu mistikai
ieško priežasčių, kodėl jis nesudegino ir nesugriovė Pavijos (iki tol visus
miestus, kurie priešinosi – lygino su žeme)... O čia apie "žemiškesnius", gal būt net pikantiškus dalykėlius...
Alboinas 1493 m. piešinys
Ir štai, šis veikėjas, būdamas
didžiu peštuku – karo vadu, bet dar ne karaliumi, paima į žmonas tikrą princesę
– Chlodozindą (Chlodosinda,
540-567) – frankų
karaliaus Chlotariaus I (Chlot-har,
500-561) dukrą ir
karūnuojasi langobardų karaliumi. Bet vargšė princesė karaliene pabūna neilgai.
Apytiksliai po metų pasimiršta (ar jai padėjo - neaišku).
Tačiau karalius našlauja neilgai.
Tiksliau – visiškai nenašlauja. Jis nukeliauja pas gepidų (germaniška gotų atšaka)
karalių Kunimundą ir pagrobia jo dukrą Rozamundą. Sprendžiant iš vėlesnių
įvykių, jokių ten meilės aistrų ar politinių išskaičiavimų nebuvo – va – patiko
merga - ir pasičiupo. Tiems laikams, kaip ir visai nieko ypatingo – karalius
Kunimundas galėjo paprašyti išpirkos ir ją gavęs sau laimingai, regzdamas
visokias intrigas ir politikuodamas, laukti kokių anūkų, bet ne – juk pasipūtę karaliai
ne tokie! Kam jam pinigai už nežinia ar dar mylimą dukrelę?! Nepatiko jam
karvedys Alboinas ir jis nusprendė pakariauti ir ženteliui parodyti iš kur
kojos dygsta (ar dar kai kas). Tik šį kartą – susimovė - nieko jam neišėjo. Teko
jam muštis ir prieš langobardus, ir prieš avarus. Pasak kai kurių legendų, jis
krito nuo pačio Alboino rankos (567 m.), o gepidų karalystės nebeliko ir
patys gepidai išnyko – asimiliavosi, įsiliejo, ištirpo... Ir jei ne kelios
legendos ir vėlesni istorikai – kažin ar kas jį prisimintų...
Bet kaip ten buvo ar nebuvo, bet tėtušio ir žentelio „meilė“ buvo tokia
aštriai abipusė, kad Alboinas iš karaliaus Kunimundo kaukolės įsakė pagaminti
taurę ir vienoje iš puotų Veronoje, Kunimundo dukrą, savo žmoną Rozamundą -
privertė iš jos gerti vyną. Nors, kai kur teigiama, kad jis iš visų nugalėtų kilmingų
gepidų kaukolių padarė taures ir toje puotoje buvo geriama išimtinai tik iš
jų... Ar tiesa, ar ne tiesa – nepasakysiu ir niekas nepasakys, nes tikri
liudijimai tik dėl Rozamundos.
Žodžiu, Rozamunda bandė priešintis,
o ją vis tiek privertė iš tėvo kaukolės gerti, ir jos priešgyniavimų nelabai
kas klausė: Alboinas sakydamas „Imk, išgerk kartu su savo tėvu“ (humoristas,
blyn), vis tiek privertė iš šios taurės gerti vyną.
Na, o kokia moteris tokią nuoskaudą
atleis ir dovanos? O gal ir šiaip, su tokiu savamaniu tironu, kaip Alboinas,
gyvenimas nelabai saldus buvo, o gal ir dar kokie tarakonai galvoje lakstė
(kaip vėliau pamatysim – labai realu), bet oficialiai, būtent dėl tos scenos ir
pažeminimo, Rozamunda užslėpė gilią nuoskaudą. Žodžiu, patarlę „kerštas
- tai patiekalas, kuris turi būti patiekiamas šaltas“ ji jau akivaizdžiai
žinojo. Net penkerius metus brandino keršto mintį. Per tą laiką savo
pusėn patraukė karaliui artimą didiką Helmichį (Helmichis
- manoma, kad šis buvo jos meilužis),
o šis, nemanydamas, kad gali vienas pats susidoroti su karaliumi, pabandė savo
pusėn palenkti galiūną Peredėjų. Bet šis, koks bukas galiūnas nebūtų, bet pradžioje tokio
pasiūlymo atsisakė...
Ir štai čia – pokštas - Rozamunda
kažkokiu stebuklingu būdu atsiduria Peredėjaus guolyje ir šis, manydamas, kad
tai jo sugulovė - „visiškai atsitiktinai“
nusidėjo prieš Dievą, karalių ir savo siuzereną... Sugriešijo, žodžiu.
Karalienė iškart pareiškė ultimatumą ir vargšui galiūnui nieko kito neliko,
kaip tik stoti sąmokslininkų pusėn (šantažas, be
abejo – ledi Vinter kamputyje kukliai rūko).
Sąmokslininkai savo užmančių į
gilią skrynią nedėjo - jau artimiausią naktį karaliaus žmonelė Rozamunda pavagia
karaliaus kalaviją (pasak Pauliaus
Diakono (Paulus Diaconus, - 720-799, metraštininkas) pririša kalaviją prie
lovos) ir į
miegamąjį įleidžia žudikus. Trumpiau tariant - karalius kalaviju
nepasinaudoja ir nesėkimngai bando priešintis - žūsta. Būgtai karalius neradęs kalavijo
savo vietoje (arba negalėdamas jo ištraukti) gynėsi mosikuodamas suoleliu. Tad
sąmokslininkams sunkiai sekėsi įveikti „tironą“, bet Sėkmė jiems šypsojosi ir
karalių, galų gale - nugalabijo...
Alboino nužudymas. Romantiškas XIX a.Charles Landseer tvarinys
Na, koks jis tironas buvo ar
nebuvo, bet Alboinas savųjų langobardų buvo gerbiamas ir jo mirties niekas
nesiruošė niekam dovanoti. Tad kilus bruzdėjimui, Rozamundai su savo meilužiu
ir nevykėliu ginklanešiu, tenka skubiai sprukti (o gal taip buvo
suplanuota?)...
Galvojate, kad ši intrigų istorija
baigėsi? O ne!
Sąmokslininkai pasiekia Bizantijos
valdas Ravenoje ir ten apsistoja. Tuo metu, tai tada tai buvo kita valstybė,
kuri priklausė Bizantos imperijai - Bizantijos Ravenos eksarchatas: Exarchatus
Ravennatis – iš esmės Bizantijos forpostas sulaikantis agresiją iš vakarų.
Ir štai, toji pati Rozamunda vėl
laiko bergždžiai neleidžia ir suvilioja Ravenos eksarchatą Longiną (Lionginą; eksarchatas - Bizantijos imperatoriaus
skirtas vietininkas).
Išvarė vyrą iš proto tiek, kad šis jai pasipiršo. Be abejo ji buvo patenkinta ir
nusprendžia pašalinti jau nebereikalingus ją supančius vyrukus, tai yra - nusprendžia
atsikratyti jau nebereikalingo meilužio ir paslapčia jam į taurę įpila nuodų...
Ir vėl paklausiu:
manote, jog ši intrigų virtinė baigėsi?
Ogi - Ne...
...tačiau Helmichis labai greitai
pajuto negalavimą, suprato, kad jojo meilužė jį nunuodijo, ir jo dienos jau suskaičiuotos.
Tad čiupo ją pačią į savo gniaužtus,
partrenkė ir užnuodyto vyno likutį taurėje supylė jai gerklėn...
Na štai. Čia jau galima būtų dėti
ir tašką...
Bet ne... Negalim dėti taško - vien
dėl to, kad kažkodėl Rozamunda tapo legenda – tam tikru tokiu dramatišku
personažu. Net daina senovinė yra „Donna Lumbarda“, priklausomai nuo regiono –
su visokiomis ten interpretacijomis. Tiesa, ji labiau iškreiptai apdainuoja
paskutinįjį šios dramos epizodą. Na, prikūrė apie ją pasakų ir legendų, nusėdo
ji į folklorą, būgtai meilusžis ją nunuodijo besilaukiančią, nenorėdamas
kūdikio ir bla-bla...
Nuo XVI a. ji tampa ir pirmosios
tikros šio žodžio prasme – tragedijos - personažu. Ne, ne – tragedija, kaip
žanras jau žinomas nuo senovės Graikijos laikų. Čia turima galvoje - Renesansinės vakarų Europos
tragiška pjesė. Iki tol, kaip suprantu, grožinių tikra ir pilnaverte prasme „tragedijų"
nebuvo. Na, o švedas, toks poetas Urbanas, XVII a. antroje pusėje - sveikai
pamąstė ir sudėjęs „2+2“ - parašė komediją „Rozamunda“...
Na ir po šiai dienai vis dar jos
tematika literatūroje nemirštanti... Šios tragedijos siužetai keliauja per daugelį
meno šakų: literatūrą, kiną, dailę...
Žodžiu, negerkite pilstuko
kaukolinio, tai yra negerkite iš kaukolių, o tai bus negerai - rozamudomis
pavirsite...
P.S.S. Jei kas įsivaizduoja taurę
iš kaukolės tokią, tai labai klysta - tai
"holivudinė" taurė:
o reali - buvo praktiška - tik iš makaulės (kiaušo) -
paskutiniai du paveikslėliai (žmonės buvo kur kas praktiškesni, per akiduobes vynu nesitaškė)...