2017 m. gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Džeimso Puklės revolveris kulkosvaidis...

         


Dar kai rašiau apie revolverius, minėjau apie Džeimso Puklės revolverį-kulkosvaidį (James Puckle, 1667–1724, London), tad, žodžiu, šiek tiek egzotikos... Egzotikos, kurią labai mėgsta alternatyvios ar paralelinės istorijos fantastai...
Priimta manyti, kad kulkosvaidžiai, tai XIX a. pabaigos tvariniai. Realiai gerokai anksčiau. Pavyzdžiui James Puckle (1667–1724) jau 1718 metais užpatentavo savo greitošaudį kulkosvaidį skirtą Britų laivynui.
Pagal to meto ir net vėlesnes realijas - tai labai vykęs ginklas ir techniškai atliktas. Atlikimas - iš ties nepriekaištingas. Bet kodėl nepriimtas į karinį laivyną? Sunku dabar pasakyti itin tiksliai, bet versijų yra keletas. Populiariausia: kad šio Puklės kulkosvaidžio pertaisymas nė kiek nebuvo greitesnis, nei jei šaudytų kareivėlis iškart iš kelių titnaginių šautuvų (šio kulkosvaidžio aptarnavimas nuo 3 žmonių) ar pliektelėjus į priešo abordažinę komandą iš mažakalibrės patrankos karteče,
Grape

šrapneliu, grape, knipeliais (ypač aktualu tuometiniame laivyne) ar kokiu panašiu tų laikų artilerijos užtaisu... Žodžiu, nors realiai jis šaudė ganėtinai greitai  (pagal tuos laikus) ir jo pertaisymas, taip pat buvo pakankamai greitas (vėlgi, pagal tuos laikus), bet žala santykinai saikinga... kitaip tariant, siūloma greitošauda nedavė kritinės persvaros prieš priešininką, o jo gamyba, priežiūra bei eksploatavimo galimybių kaštai, lyginant su alternatyviais ir jau esamais variantais - buvo gerokai brangesni...



Na, yra ir kita, entuziastų, versija: šis ginklas pagal savo ergonomiką ir atlikimą, peršoko per 200, jei ne visus 250 metų, tai yra, jis tam laikmečiui buvo pernelyg asketiškai negražus... Jį net sunku įsivaizduoti laivo denyje tarp krūvos blizgučių, raižinių ir kitų paradinių dalykėlių... Kchmmm. neverta juoktis iš šios teorijos - šis faktorius konservatyviems admirolams iš ties galėjo būti pakankamai svarbus...

Beje, buvo dviejų tipų sviediniai (kulkos) - apvalios ir kubo formos - apvalios, kaip humaniškesnės, prieš tikėjimo brolius krikščionis, o kubo formos - prieš nekrikštus... pavyzdžiui tuometinius turkus/osmanus...



P.S. Galima sutikti teiginius, kad tai buvo granatsvaidis ar jo prototipas, bet turiu nuvilti - tai ne joks ne granatsvaidis - jam nebuvo numatyti jokie sprogstamieji ar padegamieji, ar dar kokie nors tokio tipo sviediniai, kuriuos būtų galima priskirti granatoms. Ko gero jį taip vadina dėl tam tikro, siluetinio, panašumo į dabartinius granatsvaidžius...

P.S.S. Apie technines detales nerašau, nes duotame jutubo filmuke jį visai neblogai pristato...

2017 m. lapkričio 30 d., ketvirtadienis

Santjago Ordinas... Šv.Jokūbo kalavijuočių ordinas...



Prieš rašydamas šį tekstą, labai suabejojau ar kam nors bus įdomu apie ordiną, kuris egzistavo ir egzistuoja saulėtoje Ispanijoje... Bet pagalvojau, kad vis-tik - verta. Bent jau trumpai. Vien todėl, kad šis Ordinas suvaidino nemenką vaidmenį rekonkistoje, kuri vyko net 700 metų ir sustabdė musulmonų veržimasi į Europą, kaip Lietuva (ir Lenkija, be abejo) sustabdė Aukso Ordos pakalikų ir augintinių brovimąsi... Lygiai taip pat dabar turi atlaikyti itin, net pernelyg, liberalių pažiūrų spaudimą...

Taigi, Santjago Ordinas (Orden de Santiago arba Orden Militar de Santiago). Jeigu istorijos kryžkelėse jis būtų susidūręs su Lietuva, tai, matyt, būtų žinomas kaip pavyzdžiui „Jokūbo kalavijuočių ordinas“... Na, bet dabar tradicijos vardus ir pavadinimus, išskyrus bažnytinius, versti arba taikyti analogijas nėra, tad tekste ir palieku „Santjago ordinas“.
Šiai dienai Santjago ordinas  tapęs garbės ordinu. Panašiai kaip „Aukso vilnos“ ar „Žydrojo kaspino“. Tik kiek mažiau žinomas. Tiesą pasakius, iš vis stebuklas, kad per Ispanijos istorijos verpetus šis, vienas seniausių, o kai kurių manymu – pats seniausias ordinas – išliko. Matyt tik todėl, kad Ispanijoje jis visais laikais buvo itin gerbiamas... Nors, beje, Santjago ordino kryžius žinomas bet kuriam lietuvaičiui, kuris nors kiek domisi ar domėjosi geografiniais atradimais, nes ir pats Fernanas Magelanas jam priklausė, o ant jo visų penkių laivų flotilių burių buvo išpieštas Santjago kryžius – stilizuotas raudonas kalavijas (espada), kurio kryžma ir rankena virtusi į leliją (Kortesas taip pat buvo šio ordino brolis)...

Na, bet apie viską iš pradžių.
Kada tiksliai Ordinas užgimė – tiesą pasakius, sunkoka pasakyti, nes yra kelios datos, kuriomis galima laisvai žongliruoti. Pagal visiškai pasakiškas legendas, tai jis įsikūrė net apie 887 metus po mistinio Klavichos mūšio su maurais (musulmonais) prie Riochos, kuriame dalyvavo apaštalas Jokūbas. Po jo su Kordobos emiratu buvo sudaryta kompromisinė sutartis „Voto de Santiago“, pagal kurią buvo leista keliauti piligrimams į Santiago de Compostela (šis piligrimų kelias išlikęs po šiolei)... Pagal kitas apie 1157-tuosius... Yra nuomonė, kad 1169-tais Ispanijos pietuose, kad apsaugotų piligrimus (kaip beje ir Tamplierių ordinas) keliaujančius nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams į Santjago de Kompastelą Galicijoje. Bet realiai, matyt, Ordino pradžia ir šlovė prasidėjo nuo 1170-tųjų. Tai yra, nežiūrint jau susiformavusių ištakų ir tradicijų, kurios iš esmės visiškai kopijavo Tamplierių ordiną (pradedant apsiaustais ir skiriamaisiais ženklais), kai Leono karalius Ferdinandas II subūrė 13 riterių (vardų gal neminėsiu), kurių vadas Pedro Fernández de Fuentencalada  turėjo karališko kraujo: tėvas Navaros karalius, o motina Barselonos grafienė (kontesa). Užduotis buvo nuo musulmonų ginti Kasereso miestą (Cáceres). Panašu, kad su užduotimi šie riteriai puikiausiai susitvarkė ir nebenorėdami išsiskirti priėmė brolijos įžadus ginti ir saugoti Santjago piligrimus ir tuo pačiu Kompoastelos arkivyskupą ir jo žemes, ir iš „Freires de Cáceres”, virto į “Freires de Santiago”.
Ordino įkūrimo iškilmėse dalyvavo pats Kompastelos vyskupas, suteikė teisę nešti Santjago vėliavą, o jau 1175-taisiais, jo statutą patvirtino ir Popiežius.


Žodžiu, ordinas prie tokios paramos, turėdamas gana galingus globėjus, greit ėmė plisti. Iš Leono į Kastiliją, Aragoną... Portugaliją... Žodžiu po visą Pirėnų pusiasalį. Bet tik nereikia visko nurašyti religiniam fanatizmui. Ne, skirtingai nuo tuo metu gyvavusių kitų ordinų, Santjago ordinas perėmė ne griežtą benediktinų statutą, o nuosaikesnį augustinų. Na, o Popiežius Santjago riterius atleido nuo celebato... Taigi... Būti tokio karališko ordino riteriu, automatiškai tapo garbingu ir patraukliu dalyku. Tik niuansas buvo nedidelis – po riterio mirties turtas atitekdavo ne našlei ar jo palikuonims, o ordinui (bet miklesnio proto žmonėms, tai nebuvo kažkokia kliūtis). Kita vertus – pagrindinė sąlyga, buvo ta, kad ordinas prisiima pilną žuvusio riterio šeimos išlaikymą! Šeimą pradėdavo globoti ordinas. Iš esmės tapdavo ordino vasalais, o pagal to meto realijas, tai buvo netgi labai neblogas variantas.
Derveaux 1648 m.
Be abejo – koks ordinas be religinės potekstės XII-XIII a.? Tad į jo gretas buvo įleisti ir vienuoliai ne riteriai, kurie daugiau užsiėmė hospitajeriška, nei karine veikla (bet apie sandarą kiek vėliau). Įdomu tai, kad vienuoliai taip pat turėjo teisę tapti riteriais! Tik tokiu atveju jie netekdavo šventiko regalijų/vardo.
Taigi, nusistovėjus struktūroms, visuose Jokūbo piligrimų keliuose atsirado ir vis plito piligrimų prieglaudos, kurias globojo Ordinas. Ordino kariai ir riteriai sudarydavo piligrimų būrių ir būrelių konvojus ir juos lydėdavo. Keliai tapo saugesni.
Na, o 1281 metais ordinas dar labiau sustiprėjo – į jį įsiliejo Ispanijos Šventosios Marijos ordinas, dar žinomas “Žvaigždės ordinu”, kuris buvo įkurdintas siekiant užtikrinti jūrų kelių saugumą.
Sustiprėjęs Ordinas save laikė nepriklausomu arba tik Popiežiui priklausomu ordinu ir dažnai savavališkai vykdė rekonkistą arba įsiveldavo į lokalius karinius konfliktus pasienyje su emiratais. Jam buvo nusičiaudėt ant civiliokų sudarytų taikos ar paliaubų sutarčių. Tiesa, viena iš Ordino prievolių buvo ta, kad jis privalėjo iš musulmonų išpirkinėti belaisvius krikščionius.
Žodžiu, dėl ganėtinai įdomios struktūros, konfliktų, palikimų ir globėjų dovanų, jis spėriai augo ir greitai jo misijos arba pasiuntinybės atsidarė visose Europos šalyse ir didesnėje dalyje karalysčių (tame tarpe ir Lenkijos karalystėje) bei Šventojoje žemėje. Po truputį jis virto ne tik kariniu ordinu, bet ir tapo politinės arenos žaidėju. Tik jų gyvenimą šiek tiek apkartino tai, kad nuo jų atsiskyrė Portugalijos „filialas“ (bylinėjosi nuo 1287 m. iki 1317 m.). Juos atskirti galima pagal tai, kad Portugalijos Sanjago ordino kryžius apačioje baigiasi ne kalavijo smaigaliu, o tokia pačia užraityta lelija. 
Na, o kadangi ordino valdos išsiplėtojo per visą Pirėnų pusiasalį, neišvengiamai susikirto su karaliaus interesais. Tad, siekiant išvengti nereikalingos trinties, 1254 metais Leono karalius gavo kapitulos balso teisę, o nuo 1275 metų, ordino magistru buvo „išrenkamas“ tik karaliaus pasiūlytas kandidatas. Vienu momentu buvo prieita iki absurdo – kapitula turėjo išrinkti septynmetį karaliaus bastardą (1342 m.). Šis karaliaus poelgis, kaip nekeista sukėlė kai kurių ordino narių ir ypač kitų ordinų nepasitenkinimą - karalių ėmė gėdinti ir t.t... Karalius maištininkams ėmė braukti galvas kaltindamas sąmokslu prieš karūną... Taip, skirtingai nuo Santjago ordino, kitų ordinų įtaka gerokai susilpnėjo... Tačiau Santjago ordinas, norom-nenorom, tapo karališkojo dvaro intrigų dalyviu, kur ne vienas puikus karys magistras, nesugebėdamas jose laviruoti, neteko savo galvos.
Matyt neverta minėti tų kovų kuriose dalyvavo Ordinas, nes jos paprasčiausiai nesuskaičiuojamos. Karaliui Bolduinui, kai jau buvo beviltiška padėtis, jis vienintelis dar siuntė karinę pagalbą, tuo išgarsėdamas, bet ta pagalba buvo jau bergždžia... Na, o rekonkista vertė palaikyti „tonusą“. Jei XIV a. Ordinas į mūšio lauką galėjo išvesti apie 230 brolių riterių, tai jau XVI a. jau visi, beveik 100 komandorų (ordino žemių vyresnieji, nors ordinui priklausė ir kitoks kilnojamas-nekilnojamas turtas, kaip pavyzdžiui, net universitetai), galėjo duoti apie 400 riterių ir apie 1000 vėliavų: tai virš 10000 ginkluotų karių.

Taigi. Ordino centrinė būsinė buvo Montelbano pilyje, Aragonoje, o centras Uklės (Monasterio de Uclés) vienuolyne (XVI a. visiškai perstatytas).
Aukščiausias valdžios organas buvo Kapitula: 13 išrinktųjų (vadovaujantieji ir išrinktieji riteriai).
Ordinui vadovavo:
- Magistras, dar vadinamas didiuoju Meistru arba Mestro;
- Didysis maršalas, kurio žinioje buvo kariniai ir disciplinariniai ordino reikalai;
- Didysis (arba Majoras) prioras, kurio žinioje buvo vienuoliai ne riteriai, o šventikai;
- Vyriausias intendantas arba “Obrero”, kurio žinioje buvo ūkio reikalai (tiekimas, statybos, apgyvendinamas, kareivinės, ginkluotė ir t.t.);
- Ordino vėliavnešys.
Branduolį sudarė broliai riteriai. Tik reikia pažymėti, kad jie buvo skirtingi. Tie kurie sudarė ordino karines pajėgas ir taip vadinamoji ordino milicija, kurie savo nuožiūra kovojo už krikščionybę/katalikybę, savo nuožiūra nešė Dievo žodį ir t.t., bet turėjo prisijungti prie ordino magistrui pašaukus. Beje, nėra žinių, kad Santjago ordino riteriai, kaip kitų ordinų riteriai nešiotų apsiaustą (baltą) su raudonu Santjago kryžiumi. Nežiūrint mene ir paveiksluose išplėtoto stereotipo, tai veikiau buvo retenybė – Dauguma Santjago riterių, ant skydo Jokūbo kryžių/kalaviją vaizdavo su savo ar šeimos herbu ir simboliais (kaip ir nusižengė taisyklėms, bet į tai žiūrėta pro pirštus).
Toliau, gal ant vieno laiptelio, kapelionai. Tai šventikai. Pavaldūs didžiajam priorui. Netekdavo kapeliono vardo ir pareigų, jei tapdavo riteriu.
Na ir didžioji karių masė, ordino kariauna – seržantai. Jų nereikėtų painioti su tais riterį lydinčiais ginklanešiais ir kariais, kuriuos jis turėdavo atsivesti. Praktiškai tai buvo kandidatai į ordino riterius. Kai kurie iš jų galėjo būti ir kažkokio riterio ginklanešiu arba jei versti tiesiai iš ispanų, tai skydnešiu.
Toliau jau kiekviena žemė, kariniu požiūriu nesiskyrė nuo kitų to metų žemių – priklausomai nuo jų dydžio jos turėjo išstatyti reikiamą karių skaičių. Vidinės struktūros taip pat neverta aprašinėti (bent jau čia, nes kažin ar kam ji įdomi).
Na ir kas galėjo tapti ordino riteriu? Čia jau vėl gana liberalios išlygos. Teoriškai tai tik kilmingieji, kurie galėjo įrodyti savo senelių kilmę... Faktiškai užteko, kad tėvas turėtų teisę save vadinti „idalgu“... Tiesa. Prisijungus Žvaigždės ordiną, tapo aktualus galerų irkluotojų klausimas, todėl kandidatas privalėdavo pusmetį (kai kur minimi trys metai) atitarnauti galerose! Tačiau tai vis tik buvo retenybė – dauguma naudodavosi išsipirkimo teise...
Na ir dar – Santjago ordino riteriu (caballero) negalėjo tapti ne krikščionys, ne katalikai, žydai (turima galvoje nekrikštus), pagonys, eretikai, kalėję už veiksmus prieš katalikų tikėjimą ar veiksmus, kurie žemino katalikų tikėjimą... toliau dar įdomiau: advokatai arba kurio tėvas buvo advokatas, notaras arba kurio tėvas buvo notaras, prekybininkas arba tas, kurio tėvas buvo prekybininkas... Tiesa, vėliau, kai kurie, tie absurdiški reikalavimai, buvo išbraukti arba į juos nekreipiamas deramas dėmesys...
Na ir norėtųsi grįžti prie Ordino likimo. Kaip jau minėjau, dėka karališkosios intrigų veiklos ir aktyvaus kišimosi į jo reikalaus, 1485 m., Popiežius savo bule perdavė savo įgaliojimus Leono karaliui. Atsižvelgiant į tai, kad ordinas buvo nenusakomai turtingas, nuo to momento karūnos statomi reikalavimai ordinui tapo vos pakeliami – nurodymai būdavo prieštaringi, prieštaraujantys vienas kitam, per kuriuos tekdavo užleisti dalį pajamų ir karūnai (vien tik pats magistras turėdavo apie 60-70000 florinų pajamų). Žodžiu, ordinas galutinai tapo karūnos intrigų dalyvių ir dvaro neatskiriama dalimi.
Perėmus Ispanijos karalystės sostą Karoliui V-tajam, jis 1523 m. išprašė iš Popiežiaus teisę magistrą skirti pačiam. Tad formalus kapitulos 13-likos forumas praktiškai nebeteko prasmės. Na, o 1582 metais Santhago ordinas buvo galutinai reorganizuotas į pasaulietinį garbės ordiną. Iš esmės jis tapo dinastiniu ordinu. Beje, vienuoliai ne riteriai nebuvo išvaikyti. Jie ir toliau liko šio ordino broliais. Tokiu būdu, per Ispanų revoliuciją jau 1931 m., įskaitant karališkosios šeimos narius, jame buvo apie 30(?) riterių ir 35 vienuoliai/kandidatai. Pergyveno revoliuciją ir pilietinį karą. Dabartinis Ispanijos karalius, taip pat yra šio ordino kavalierius-riteris...

Na ir truputį apie ordino simbolius – ypač apie Santjago kryžių. Pradžioje tai nebuvo kažkuo ypatingas kryžius. Nuo Tamplierių juodas ant balto, iš esmės skyrėsi tik tuo, kad buvo raudonas ant balto. Tačiau jam tapus Šv. Jokūbo ordinu, imtas vaizduoti Šv. Jokūbo kalavijas smaigaliu žemyn. Pradžioje tai buvo taip pat paprasto kalavijo atvaizdas. Tačiau, ypač po Žvaigždės ordino prijungimo, riteriai pamėgo jo kryžmos galus vaizduoti kaip lelijas. Tačiau tai ne paprastas pagražinimas. Jis turi sakralinę prasme. Besiskleidžianti lelija simbolizavo „M“ raidę – Marijos raidę. Taip norėta užsitikrinti ir Šventosios Mergelės globą.
Dijego Velaskesas (Diego Velázquez, 1599-1660). Pilypo IV rūmų dailininkas. Pagal legendą Santjago ordiną, įšventinus į Santjago riterius, ant švarko nutapė pats karalius

Neužilgo, o gal tuo pačiu metu, kai raudonas kalavijas tapo Santjago ordino simboliu, po kryžma dažnai ima vaizduoti piligrimų simbolį kriauklę (piešdavo žaliai. Šis simbolis buvo visoje Europoje žinomas kaip bendrinis piligrimų simbolis). Po 1520 metų simboliai susikeičia vietomis – ženkluose, pakabučiuose ir medalionuose raudonas lelijos kalavijas piešiamas žalioje kriauklėje.
Ordino magistro dono Marynas Vaskeso de Areso antkapis, kuris žuvo 1486 Granadą. Šiam ordino magistrui buvo 25 metai
Tiesa, baltas apsiaustas jau XV a. beliko tik magistrui arba kaip šventinis aprėdas, o kitų ordino brolių apranga tapo kasdieniška – skiriamasis ženklas tebuvo tik raudonas lelijos kryžius krūtinės srityje. Na, dar galima užtikti užuominų, kad kai kada, užtekdavo tik raudono raiščio-šalio ant kairės rankos ar raudonos perpetinės juostos, bet čia jau be gal ir kažkieno fantazija...



P.S....

Santjagas arba Jokūbas Pirėnuose visą laiką buvo suvokiamas kaip šventasis globojantis katalikus nuo negandų, kaip teisiųjų globėjas, kaip kovotojas prieš neteisybę ir Ispanijos išlaisvintojas, kuris išvarė maurus ir išvadavo nuo jų Iberiją. Dažniausiai vaizduojamas kaip raitelis su baltu apsiaustu, kalaviju rankoje ir piligrimų kriaukle ant šalmo ar kepurės, kuris mindo ir trypia kitatikius (musulmonus, maurus). Tačiau įsibujojus liberalių pažiūrų žmogėnams, jo atvaizdus pradėjo numušinėti ar nuiminėti nuo sienų ar vartų, ar kitų viešų vietų, būgtai tai žeidžia kitatikius... Taip... Negana to, 2009 metais jo statula net buvo išnešta iš Santjago de Kompastela katedros...


Bet čia tik šiaip... išvados pačių...
Šv. Jakobo piligrimų kelias. Kai kurias jo atkarpas ypač mėgsta ne tiek piligrimai, kiek vaikščioti mėgstantys turistai




 

2017 m. lapkričio 16 d., ketvirtadienis

Alfonso Pikolomini šalmas... Morionas





Francesco I de Medici
Štai šis šalmas (apie jį kiek vėliau) priklausė Alfonsui Pikolominui, Montemarciano kunigaikščiui. Įdomus ir šalmas, ir veikėjas. Pilnas vardas  - Alfonso Piccolomini, duca di Montemarciano (1550-1591). Jo gyvenimas iš ties vertas kokio romanisto plunksnos, jei tokio romano ir nėra. Nors... Nors jei kas domėjosi Medičių dinastija, jo pavardę turėjo sutikti. Arba nebūtinai jo, nes jis turėjo pravardę: Maremos Karalius... O šią pravardę gavo būdamas plėšiku (banditu). Kaip tik tie laikai, kai didikai draskė visą pusiasalį, o pats pusiasalis skurdo, o plėšikavimai tapo vos ne kasdienybe. Eilei XVI a. popiežių su tuo tvarkytis sekėsi itin sunkiai...



Savo plėšikišką karjerą, kurią skatino politinės intrigos, pradėjo Popiežiaus žemėse (lot.: Patrimonium Sancti Petri – tuo metu ganėtinai didelė grafystė ar kunigaikštystė, kuri priklausė Vatikanui).

Plėšikavo gana sėkmingai, trikdė prekybą, perimdavo diplomatinius susirašinėjimus, plėšė popiežius šalininkų žemes, netgi Venecijos žemes, vienuolynus, grobė žmones... Jo rezidencija praktiškai buvo paversta į plėšikų irštvą. Vienu metu jo būrys sudarė net iki 300 (kai kur 700) vyrų. Taktika buvo 
Ferdinando I de' Medici
paprasta – nebūdingas tiems laikams judrumas. Šis skrajojantis plėšikų būrys ne tik terorizavo aplinkines dabartinės Italijos žemes, bet dėl nesugaunamumo jį ėmė gaubti kažkokia tai romantinė paslaptinga aureolė. Žodžiu – išgarsėjo. Na ir ištisai sėdėjo skolose, kurias bandydavo dengti grobio pinigais. Galų gale, popiežius Grigalius XIII jį ekskomunikavo, tai yra pašalino iš bažnytinės bendruomenės konfiskavo jo valdas, atėmė visas teises ir privilegijas. Tačiau jis buvo Pranciškaus, Toskanos kunigaikščio iš Medičių giminės (Francesco I de Medici, 1541-1587) globotinis (iš esmės jis jo labui ir plėšikavo – vykdė užsakymus) ir šis pasirūpino, kad Alfonsą 1583 m. išsiųstų į Prancūziją, kur jis turėjo tarnauti Katalikiškajai lygai.
Grigalius XIII
Na, o toliau visai įdomu – baigęs tarnybą Prancūzijoje po 7-8 metų ir grįžo į Italiją su tokių pačių banditų samdinių būriu ir įsitaisė Pistojos kalnuose (plokštikalnėje), kur susidėjo su Medičių bei Popiežiaus priešais. Iš naujo ėmėsi senojo ir jam gerai žinomo amato.  Tik šį kartą jis labiau panašėjo į kažkokį tai partizaną ar „svieto lygintoją“. Įgavo šiokią tokią pagarbą tarp vietinių kaimiečių ir varguolių. Labiausiai nuo jo kliuvo naujajam Toskanos kunigaikščiui Ferdinandui (Ferdinando I de' Medici, 1549-1609). Pasinaudojęs 1590 matų nederliumi, pabandė sukelti valstiečių maištą ar tai sukilimą, kurį visai noriai palaikė Prezidijoje sėdinti Ispanijos įgula (isp.: Estado de los Reales Presidios, kaip ir kažkokia kvazi valstybėlė dabartinėje Italijoje (1557-1801), kuri 1557 по 1707 m. priklausė Ispanijos Neapolio vicekaraliams).

Krėtė aibes ir savivaliavo iki pat 1591 metų. Jo kariauna, ar, tiksliau - gaujos, nesugebėjo nei sukurti kažkokio tikslo, nei plano, o jei tokie ir atsirasdavo, tai apsiribodavo tik antpuoliais. Na ir, galų gale, šis kilmingas veikėjas priėjo liepto galą – popiežiaus milicija ir kariuomenė jį prigavo, o papirkti gi saviškiai jį ir išdavė. Įviliojo į spąstus prie Forli miesto, kur jį sučiupo ir jau po poros mėnesių - 1591 metais, Florencijoje – pakorė...

 


Charles IX (1550-1574) morion, Louvre
 



Itališkas kabasetas
Na ir pats šalmas, kuris pateiktas pačiame viršuje - tai paradinis išeiginis eksponatas. Su tokiais į kovą nestodavo. Nebent stovėti ant kalniuko ir išdidžiai komentuoti mūšio eigą. Ar tikrai jis priklausė Alfonsui - nėra žinoma, bet, kad Palomnini giminei - tai kaip aišku. Tai liudija ir auksinė plokštelė su Palominių herbu.

Pats šalmas tai taip vadinamas "morionas" nuo ispaniško žodžio morrión.
Manoma, kad jis išsivystė iš itališkojo "kabaseto" (Cabasset) arba šapelio (metalinė skrybėlė). Anglijoje dar buvo žinomas ietininko puodo vardu (pikeman's pot).
Beje, nors jis dažnai ir vadinamas konkistadorų šalmu, pirmosios bangos konkistadorai jo dar neturėjo ir
Ispaniškas kabasetas
nenešiojo. Tad jau atleiskit visiems piešėjams, kurie per neišmanymą ir nusistovėjusias tradicijas kokį Kortesą ar Pisarą piešia su morionu...
Taigi, jis atsirado gerokai vėliau - tik po pusšimčio metų... Ir, beje, pirmieji morionai išėjo Anglijoje, valdant Edvardui VI (1537-1553). Dėl palygintinai mažų gamybos kaštų, labai greitai tapo populiariu Vakarų ir pietų Europoje. Na, o dėl pompastiškai atrodančios skiauterės, kuri turėjo svarbia funkcinę reikšmę  - buvo tvirtinama sustiprinti suvirinimo siūlei - jis greit pritapo prie tuometinės mados ir juos ėmė naudoti įvairios alebardininkų leibgvardijos (šiai dienai, pavyzdžiui Vatikano, Prancūzijos garbės sargyba ir t.t...).
Dėl savo konstrukcijos ypatumų, jį ypač palankiai vertino daugelio šalių muškietininkai ir ietininkai. Ypač šauliams jis puikiai pakeitė skrybėles. Tai pakankamai atviras, pakankamai ergonomiškas ir lengvas, nevaržantis judesių šalmas, kuris be visa ko neblogai atlaiko raitelio kalavijo smūgį arba net netiesioginį kulkos pataikymą... Puikiai saugojo kaklą, veidą ir ausis
Vėlesni variantai turėjo ir antveidžius ir skruostų apsaugas ir net sprando apsaugas. Na, o paskutiniai naudojimai kovose, tai Teksasas XIX a., kur juos dėvėjo komančių vadas Geležinis Švarkas (Iron Jacket, Pohebits-quasho 1790-1858), na ir, žinoma - Maoriai... 
Beje, XIX a. pradžioje taip vadinamą cilindrinę aukštą pėstininkų kelurę chacó (čako) arba kitaip kiverį, taip pat kartais literatūroje vadino morionu.
Gerai matoma gamybos technika...














Žaidimai su revolveriais




Truputį dar apie revolverius ir seniai nuvalkiotus dalykus...
Priimta manyti, kad garsioji „Rusiška ruletė“ atsirado Rusijoje. Tiesa – kiek kitokia. Ji atsirado JAV. Jau buvo žinoma jų pilietinio karo metu ir kartu su revolverių paplitimu pradėjo savo žygį per pasaulį. Daugiausiai tai buvo azartinis lažybų objektas.
Manoma, kad į Rusiją „Rusiška rulete“ atvyko 1876 m., kartu su pirmąja 130 tūkstantine partija Valstijose užpirktų Smit&Wesson (3 modelis) revolverių, kurie buvo skirti imperijos karininkijai (šis modelis iš viso: 250 tūkst iš JAV ir 90 tūkst. iš Vokietijos). Matomai būtent todėl ji ir paplito tarp karininkijos.
Rusijoje buvo priimtas .44 rusiškasis kalibras, dar vadinamas 4,2 linijos kalibru
Beje, „Rusiškoji ruletė“ vos nepakeitė uždraustųjų dvikovų (apie dvikovas tarp rusijos imperijos karininkų, tai atskira kalba, pilan kuriozų). Na, o „žaisdavo“ įvairiai. Kiekviena kompanija sugalvodavo savas taisykles. Pavyzdžiui: pati populiariausia jau Rusijos revoliucijos metu – tai vienas šovinys būgne, o kiekvienas žaidėjas prasuka būgną ir nuspausdavo nuleistuką vamzdį pridėjęs prie smilkinio. Žaisdavo iki šūvių skaičiaus arba iki žaidėjo mirties, arba iki kol kam nors nervai neišlaikydavo (automatiškai pralošęs)... Be abejo – dažnai būdavo „bankai“. Tai nebūtinai vien tik nusigėrusių idiotų žaidimas... Dar būdavo sutariama dėl nuleistuko nuspaudimo skaičiaus ir t.t. Variantų ganėtinai daug.
Dar iš populiaresnių taisyklių, tai buvo šaudymas į orą arba į kurią nors kūno vietą – pavyzdžiui ranką... Arba kaip vietkongas: į belaisvį...
Paveikslėlis iš komp. žaidimo
Kokie šansai išgyventi? Jei, tarkim, būgnas prasukamas tik vieną kartą, o „šauliai“ jo jau nebesukioja, tai: pirmajam 84%, antrajam 80%, trečiajam 75%, ketvirtajam 67%, penktajam 50% ir šeštajam 0,0000...%, t.y. – nebent kulkos kapsulė paves, daužiklis nesuveiks ar šiaip, spyruoklė kokia sulūš...
Tuo tarpu jei kiekvieną kartą būgnas prasukamas, tai pirmajam nusišauti tikimybė 33% (toliau iš eilės)... 48%, 57%, 69%, 83%... Na, o jei spaus nuleistuką tik vieną kartą, tai 17 %, kad visi liks gyvi...
Ir šuleriai...
Be abejo, kad būdavo tokie. Tačiau jie dirbdavo tik su Naganais. Nuo kitų modelių jis turėjo nedidelę ypatybę: buvo galima būgną prasukti be spragsėjimo, tai yra – laisvai. Kamera, kurioje yra šovinys – visada būdavo apačioje... Elementarioji fizika...
Beje, dar buvo viena šios „Ruletės“ atmaina: „Gegutė“. Karininkai jau sutemus mesdavo burtus kas bus gegute, gesindavo šviesą ir išsilakstydavo po kambarį, o „gegutė“ turėdavo kukuoti ir į jį šaudydavo... Pasitaikydavo atvejų, kad šaudydavo iki kol nenudėdavo „gegutės“ arba iki aušros. Beje, neretai gegutė išgyvendavo, nes kryžminėje ugnyje vienas kitą iššaudydavo šauliai... Žaidimas jau buvo žinomas pirmo pasaulinio karo metu... Po Rusų revoliucijos jau apie šį žaidimą jau kaip ir nebeužfiksuota...
Visi rusiškieji "Smitai" - vystėsi mažėjimo ir lengvėjimo keliu...
P.S. Beje S&W 3-čiasis. Labai geras ir patikimas ginklas. Net po šiai dienai vertinamas JAV kolekcionierių ir net neretai rankose jie turi ne tik veikiančius, bet ir nešioja savigynai ("pompa", aišku). Yra ir moderniškų replikų. Jis buvo atlaužiamas - vienu atlaužimu išmetamos gilzės arba greit pakeičiamas būgnas (sudėtingiau). Todėl pagal tuos laikus labai greit pertaisomas. Bet, tuo pačiu, tai buvo ir jo silpna vieta: atlaužimo įvorė ilgiau naudojant sudildavo, atsirasdavo „liuftas“, automatiškai sukrypdavo rėmas su visomis pasekmėmis... auksarankiai jį bandydavo restauruoti, kniedyti... ir t.t.... Galų gale šios konstrukcijos būtent dėl rėmo silpnumo ir atsisakyta...
.32 kalibras
Tai viengubas arba dvigubas veikimas. Šitie buvo viengubo. Buvo manoma, kad tai ir trūkumas, ir netrūkumas. Jis buvo sunkus (~1,5kg), turėjo didelį kalibrą ir, manyta, kad jei turėtų dvigubą veikimą, būgtai netaikliai šaudytų... (tuo tarpu, pavyzdžiui Prancūzija -  panašiu metu numetė svorį, būgną padarė 8 šovinių, praktiškai 32 kalibro (~8mm) (smagus, beje, kalibras) ir įkišo dvigubą mechanizmą. Jį - tai naudojo vos ne iki praeito šimtmečio 70-tųjų... tik jau jis nebuvo SW, o grynai prancūziškas).
1937 m., Georges Surdez žurnale "Collier’s Weekly", JAV žurnalas, surašė prancūzų seržanto atsiminimus apie "rusišką ruletę". Rumunijoje, užsieniečių legione tarnavęs prancūzų puskarininkis pasakojo, kad 1917 metais sąjungininkų rusų karininkai buvo visiškai paklaikę. Būgtai juos taip stipriai graužė nežinomybė dėl šeimų likusių Rusijoje, dėl garbės ir dėl tėvynės, kad neištvėrę, tiesiog restorane ar kokiam bistro, ar šiaip mieste ant suoliuko, tiesiog išsitraukdavo revolverį išmesdavo šovinius (išskyrus vieną) ir prasukę būgną šaudavosi. Kartais ir nusišaudavo...